BRAILIO RAŠTAS IR MES

 

SU ANGELO LAZDELE


Už šį rašinį 2017 m. "Onkyo" konkurse Juki Kobajaši (Yuki Kobayashi), autorei iš Kioto (Japonija), skirta Otsuki vardo premija. 

 

Nuo tada, kai persikėliau gyventi į Kiotą, praėjo jau daugiau nei metai. Kiotas - tikrai gražus miestas. Iš trijų pusių jį supa kalnai. Priklausomai nuo keturių metų laikų jie keičia spalvą. Naujoji miesto dalis klesti visiškai šalia istorinių, tūkstantį metų menančių pastatų. Kai iš triukšmingos pagrindinės gatvės įžengiu į siaurą senamiesčio gatvelę, iš karto susitinku su šio istorinio miesto tradicijomis ir praeitimi. Mėgstu vaikščioti, todėl persikėlus gyventi į Kiotą, išsipildė mano svajonė. Čia net lietaus šniokštimas man skamba elegantiškai. Šiame mieste mane viskas žavi ir jaudina. Kioto senbuviai iš manęs juokiasi, kai pasisakau, kaip jaučiuosi jų mieste. Visi mano pastebėti dalykai jiems pernelyg pažįstami, kad jais domėtųsi ar žavėtųsi. 

Čia turiu paminėti apie kitokį mano "matymą". Kai dar lankiau pradinę mokyklą, man buvo diagnozuotas pigmentinis retinitas. Mano močiutė ir tėvas apako irgi nuo tos pačios ligos. Tada nemaniau, kad tai gresia ir man. Pamažu ėmė daugėti dalykų, kurių nebegalėjau daryti. Vieną dieną supratau, kad man sunku atskirti, šviesoforo signalas žalias ar raudonas. Dar vėliau šviesoforo spalvų nebegalėjau įžiūrėti visai. Važiuoti dviračiu tapo pernelyg pavojinga. Netrukus paaiškėjo, kad gatve net ir pėsčiomis vaikščioti pasidarė sunku. Regėjimo laukas susiaurėjo taip, kad dažnai beveik atsitrenkdavau į žmones. Mane jie palydėdavo keistais žvilgsniais. Buvo vis sunkiau į žvilgsnį atsakyti žvilgsniu, o štai atsitrenkti į daiktus ir skaudžiai užsigauti - visai paprasta. Galiausiai pradėjau vengti kelti koją iš namų. Liko tik darbas ir parduotuvė. Netrukus nebegalėsiu niekur išeiti. Greit visai apaksiu. Iš nevilties pradėjau galvoti: kaip būtų gerai, kad mano gyvenimas nutrūktų, kai gyventi taps per sunku. Numirus nebereikėtų susidurti su neišvengiama tikrovės baime. 

Į Kiotą persikėliau apimta visiškos nevilties. Persikėlimas ir džiugino, ir kėlė nerimą. Atsitiko taip, kad Kioto aklųjų reabilitacijos įstaigos darbuotojai man padavė baltąją lazdelę sakydami: "Jums turi būti labai sunku. Prašome naudotis ja". 

Padaviau prašymą įsigyti lazdelę jausdama, kad tai paskutinis šiaudas kabinantis į gyvenimą. Vis dėlto keistai jaučiausi ją nešiodamasi: lyg būčiau ką pavogusi. Man buvo baisu ir liūdna dėl to, kad turiu nešioti ženklą, bylojantį pasauliui apie mano regos negalią. 

Sukaupiau visą drąsą ir žengiau pirmąjį žingsnį su baltąja lazdele. Sutikti Kioto gyventojai labai maloniai mane užkalbindavo. Baimė palaipsniui išnyko. Malonūs žodžiai - "Ar jums viskas gerai?", "Ar jums nereikia pagalbos?" - išsklaidė mano nerimą išeiti į gatvę, o kartu išnyko ir baimė gyventi. 

Man viskas bus gerai. Gyvensiu toliau. 

Nuo tų dienų praėjo metai. Dar labiau pamilau Kiotą. Klajodama po miestą su baltąja lazdele ir padedama sutiktų praeivių, mėgaujuosi metų laikų kaita ir žmonių gerumu. Mano akyse atsispindintys vaizdai nebe tokie, kaip kadaise. Aš gyvenu gražioje, į sapną panašioje vietovėje, tačiau šis vaizdas netrukus visiškai išnyks iš mano akių. Vis dar šiek tiek matau, bet labai neaiškiai. Dažnai susimąstau, kaip būtų puiku, kad mano regėjimas būtų geresnis. Dabar, pamažu netekdama akių šviesos, pastebiu daugybę gerų dalykų. Matau pro medžius gatvėje ryškiai mėlynuojantį dangų, matau, kaip dienai blėstant keičiasi kalnų keteros spalvos. Šie įprasti vaizdai man yra nepakeičiami ir labai brangūs. Man labai pasisekė, kad galiu su dar likusiu regėjimu matyti tokį gražų miestą. Tai ne tik peizažai. Šiame mieste yra daug gerų ir nuoširdžių žmonių. Aš tai pastebėjau, nes daug žmonių nuoširdžiai užkalbina mane beveik kiekvieną dieną. Tai yra didžiulis, taurus miesto turtas, kuris prilygsta visoms nacionalinėms vertybėms, saugomoms Kioto mieste. 

Visi pasijuntame bjauriai susidūrę su piktais žmonėmis. Priešingai - nudžiungame ir pralinksmėjame, kai su mumis elgiamasi maloniai. Štai kodėl jaučiuosi labai laiminga. 

Man vis dar kelia nerimą nuolatos prastėjantis regėjimas. Vis dėlto manau, kad žmonių gerumas palaikys mane ir man pavyks įveikti baimę gyventi toliau. 

Kartais žmonės mane užkalbina stotyje, gatvėje, autobuse. "Štai ten yra laisva kėdė". "Ten?" "Dešiniau, dešiniau, šiek tiek į kairę". Tai tarsi žaidimas. Aš esu labai dėkinga tiems žmonėms, iki ašarų susigraudinu dėl jų gerumo, bet nematau jų veidų ir negaliu jiems atsimokėti tuo pačiu. Noriu kokiu nors būdu išreikšti savo jausmus, tad sugalvojau ant lazdelės užklijuoti žinutę: "Dėkoju už jūsų gerumą. Linkiu, kad jus aplankytų laimė". 

Baltoji lazdelė yra angelo lazdelė, kurią man atsiuntė Dievas. Smagiai ir linksmai ja naudojuosi, vis sustodama kuo nors pasidžiaugti. Aš pasižadu nustoti verkšlenti ir pradėti dalytis nuostabiais prisiminimais bei širdies gerumu. 

 

Iš anglų kalbos išvertė Audronė GENDVILIENĖ 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]