NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

TEBŪNA TAMSA

(Pabaiga. Pradžia "M. Ž." Nr. 8) 

Skaitytojams primename, kad toliau kalbiname realybės šou "Tamsoje" dalyvius. 

Dovilė (reginti). Kai grįžusi peržiūrėjau įrašus, supratau, kad viskas buvo pateikta dramatiškiau nei buvo iš tikrųjų. Antra vertus, tamsa tikrai šokiravo. Sutikdami dalyvauti projekte žinojome, kur einame ir kad nieko nematysime, bet vis tiek daugelis turėjome vilties, kad nors mažytis žiburėlis bus, o čia - visiškai tamsu! Kai supratau, kad turėsiu gyventi nieko nematydama, ištiko šokas. Sunku dėl kelių priežasčių: iki projekto mano gyvenimas buvo labai dinamiškas - mokslai, darbas, bėgau, ruošiausi, kroviausi lagaminus - o čia staiga visiškas štilis. Atsivežiau daug daiktų ir net nepagalvojau, kad jų neprireiks, nes aš jų tiesiog nematysiu ir nežinosiu, kaip atskirti vieną nuo kito. Pamažu tamsa įtraukė, pasimiršo gyvenimas, buvęs prieš ateinant į projektą. Niekas nėra svarbu, kas vyksta už mūsų namo sienų! O namo viduje tampa iššūkiu net menkiausia buities smulkmena, kaip rasiu rūbus, nueisiu iki vonios kambario, kaip valgysiu. Dabar suprantu, kaip jaučiasi žmonės, kurie staiga netenka regėjimo, kodėl jie užsidaro savyje ir pyksta ant viso pasaulio. Labai sunku kiekvienąkart prašyti pagalbos, kai matydamas visa tai galėjai padaryti niekam nepranešdamas ir be niekieno įsikišimo. Pirmąsias kelias dienas atsikėlus pirmas jausmas būdavo pyktis. Nežinau kodėl, nežinau ant ko, bet pyktis. Atsimerki, atsibundi ir supranti, kad nekenti visko aplinkui. Nežinau, kas sukeldavo didesnį psichologinį diskomfortą, ar tamsa, į kurią buvome panardinti, ar iškeliamos, užaštrinamos menkos buitinės smulkmenos. Jau po dviejų savaičių buvome išklausę vieni kitų istorijas. Veiksmo mažai, laisvo laiko daug - rutina pradėjo slėgti. Būdama tamsoje norom nenorom pradedi galvoti, kiek daug palikai, nepastebėjai, kaip, grįžusi į šviesą, viską pradėsi vertinti iš naujo. Pirmąsias pora savaičių taip ir buvo: įvairios smulkmenos suteikdavo tiek džiaugsmo, kiek seniau nesuteikdavo ekstremalios pramogos, bet dabar vėl grįžtu prie įprasto gyvenimo. Šou metu kilusios apkalbos, intrigos dažnai būdavo šiek tiek pakurstomos. Antra vertus, jos labiausiai įdomios žiūrovams. Projektas be mažų intrigų būtų buvęs dar nuobodesnis. Vis dėlto daugelis prisiminimų yra gražūs. Kuo daugiau praeina laiko, tuo viskas atrodo gražiau. Dabar manau, kad viskas buvo įdomu: vaikščioti su baltąja lazdele, nematant gaminti maistą, susitvarkyti buitį. 

Tadas (regintis). Įmestas į tokį projektą gali daug ką sužinoti apie save. Nukrinta daug kaukių, kurias mes, kaip žmonės, nuolat nešiojame. Tam tikros tamsos patirties jau turėjau, savo noru pusę paros išbuvau su užmautu ant galvos maišu. Bet tai skirtingi dalykai: 12 valandų ir 8 savaitės. Pirmąją savaitę - lūžis, tada įsivaižiuoji ir bandai gyventi pagal "tamsos žaidimo" taisykles. Sunkiausias dalykas - visiškai priklausyti nuo kitų. Smarkiai sulėtėjęs gyvenimo ritmas. Kai nematai, labai sunku bendrauti su žmonėmis, negali skaityti jų kūno kalbos. Balsas, jo tembras ar intonacijos apie žmogų šį tą sako, bet jos gali ir apgauti. Sunku suprasti, kur prasideda ir baigiasi įvaizdžio dalykai ir koks žmogus yra iš tikrųjų. Kitų projekto dalyvių kažkodėl buvau pramintas vilku ėriuko kailyje, bet turbūt yra atvirkščiai - esu ėriukas vilko kailyje. Visi nuolat jutome kitų dalyvių psichologinį spaudimą, todėl ir vykdavo įvairūs konfliktai, dažnai dėl smulkmenų. Nematymas, trintis, irzulys automatiškai sukurdavo tam tikras konfliktines situacijas. Didžiausią poveikį darė ne susigrūdimas ribotoje erdvėje, bet tamsa, kai daugelis dalykų nuo tavęs nepriklauso. Su kitais projekto dalyviais nelabai susidraugavau. Buvau kaip kokiame kalėjime. Gerų prisiminimų nedaug. Buvau ganėtinai nemėgiamas. Pirmąją savaitę grįžęs namo, jaučiausi kaip išlindęs iš kokio urvo. Dabar jau viskas gerai. 

Oksana (silpnaregė). Daugelis užduoda klausimą, ar nesigailiu, ar buvo verta? Taip, nesigailiu, ir tikrai buvo verta. Įsivaizdavau šiek tiek kitaip, nei buvo iš tikrųjų. Žinia, kurią bandėme perduoti žmonėms, buvo nepilnai pateikta ir gal ne taip, kaip daugelis neregių, dalyvavusių tame projekte, norėjome. Projekto idėja buvo kilni, socialiai angažuota. Organizatoriai nuėjo kiek kitu keliu: vis dėlto manau, kad naudos buvo. Regintieji, kurie matė ne vien tik mūsų buitinius konfliktus, turbūt šį tą suprato. Trinties išvengti buvo sunku: 24 valandos kartu, apribota erdvė, judėjimo laisvė, tačiau tie konfliktai nebuvo tokie dideli, kaip buvo bandoma pateikti. Tas pats ir kalbant apie interviu, kuriuos iš mūsų imdavo, ir apie žiūrovų komentarus. Skaitydavo tuos, kurie organizatoriams būdavo naudingi. Nepaisant to, mano pačios prisiminimai apie projektą geri, regintiems dalyviams sunkiausia buvo pirmą savaitę. Reikėjo adaptuotis prie tamsos. Tikriausiai sunkiausia buvo išmokti susiorientuoti aplinkoje. Mes, aklieji, įeiname į patalpą ir net nieko neliesdami, vis tiek daugmaž įsivaizduojame, kas ir kaip atrodo, kur kas padėta ar pastatyta. O jie buvo tarsi įmesti į juodą dėžę. Reikėjo išmokti vos ne atmintinai: čia į kairę, čia į dešinę. Po poros savaičių jau pradėjo patalpos vaizdinį susidaryti savo galvose. Kai kurie taip ir neišmoko valgyti su peiliu ir šakute.