NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

KAIP PAMATYTI FILMĄ JO NEMATANT?

Apie akliesiems skirtą garsinį kino filmų vaizdavimą daugelis "Mūsų žodžio" skaitytojų, tikriausiai, jau yra girdėję, kai kas - gal net vieną kitą matę. Du tokius filmus savo skaitytojams praeitais ir užpraeitais metais parodė Lietuvos aklųjų biblioteka, filmai su garsiniu vaizdavimu nuolat sukasi Rusijos aklųjų draugijos radijo stotyje "Radio slepych" (aklųjų radijas). Tiesa, filmus, priešingai nei regintieji, mes žiūrime ne akimis, o ausimis, bet vis tiek žiūrime, o ne klausome! O jeigu žiūrime, tai matome, kas ekrane vyksta, arba nematome. Garsinis vaizdavimas suteikia galimybę tegu ir kito žmogaus akimis pamatyti, suprasti ir patirti daugiau nei tada, jeigu kino filmo ar spektaklio klausytume vieni patys. 

Nepasakysime nieko nauja primindami, kad garsinis vaizdavimas Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius. Pastaraisiais metais kiek daugiau pačių aklųjų ir garsinio vaizdavimo specialistų dėmesio sulaukė teatro spektakliai, kasmet jų parodoma bent po du. O štai praėjusių metų rudenį jauna, neseniai magistro studijas baigusi kultūros projektų vadybininkė, Asta Dumbrauskaitė pradėjo rimtai domėtis kino filmų prieinamumu regos ir klausos negalią turintiems žmonėms, galimybėmis keisti esamą situaciją, nes jau iš pat pradžių buvo akivaizdu, kad tas prieinamumas, bent jau aklųjų atveju, yra beveik nulinis. 

Tyrimo autorė 2011 m. baigė mokyklą Lietuvoje, Humbolto universitete Berlyne studijavo meno istoriją ir kultūrologiją, vėliau - Berlyno technikos universitete - istorinę urbanistiką. Atsiliepė į iniciatyvą "Investuok Lietuvoje". A. Dumbrauskaitė sutiko pasidalyti savo tyrimo rezultatais ir atsakyti į keletą "Mūsų žodžio" klausimų. 

- Gerbiama Asta, kaip po bakalauro ir magistro studijų Vokietijos universitetuose susidomėjote filmų prieinamumu klausos ir regėjimo negalią turintiems žmonėms? 

- Dirbau "Kurk Lietuvai" programoje prie kito projekto, bet draugė, dirbusi su nacionalinės filmotekos koncepcija, papasakojo, kad į ją įtraukė ir filmų prieinamumą žmonėms su klausos ir regos negalia. Sudomino, pradėjau gilintis į situaciją Lietuvoje. Paaiškėjo, kad mūsų šalyje tai visiškai naujas dalykas ir jokio sistemingo filmų pritaikymo minėtų negalių žmonėms nėra. Kultūros ministerijai pasiūliau tam reikalui skirtą projektą. Sulaukiau pritarimo ir pradėjau darbą. 

- Papasakokite smulkiau, koks tai buvo projektas, ko jį įgyvendindami siekėte ir ko pasiekėte? 

- Projektą sudarė dvi dalys: 1) situacijos Lietuvoje analizė ir rekomendacijos ją gerinti; 2) geroji kitų šalių patirtis ir jos sklaida. Kalbant apie Lietuvą, pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, koks yra filmų su garsiniu vaizdavimu poreikis, ar minėtų negalių žmonės lankosi kino teatruose, jeigu ne, tai kodėl? Susitikau ir bendravau su nevyriausybinių organizacijų atstovais, Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų darbuotojais. Vykdžiau apklausą, kurioje dalyvavo apie 200 žmonių. Paaiškėjo, kad regėjimo negalią turintys žmonės kino teatruose beveik nesilanko, viešai prieinamų filmų su garsiniu vaizdavimu iki šiol Lietuvoje tėra tik trys. Poreikis tokiems filmams yra, bet jis visiškai netenkinamas. 

- Kurtiesiems ar silpnai girdintiems galbūt pagelbsti titrai ir šiaip visokie užrašai? 

- Žmonėms su klausos negalia ta problema kitokia. Užsienietiški filmai jau dabar rodomi su lietuviškais titrais, klausos negalią turintys žmonės kino teatrus lanko. Didelis lietuviškų filmų poreikis. Šie filmai, rodomi kino teatruose, nėra titruojami, taip pat netitruojami ir vaikiški filmai. Kurtiesiems pritaikytų filmų poreikis iš dalies tenkinamas, bet tam tikros sritys visiškai pamirštos. Filmuose dažniausiai naudojami paprasti titrai, o kurtiesiems skirtuose titruose aprašomi ir filmo garsai. Šitokie titrai Lietuvoje iki šiol buvo parengti tik vienam filmui. Dar apie 60 filmų, kur garsai yra aprašomi, bet pačiu paprasčiausiu būdu. Tokie titrai geriau negu nieko, bet tobulėti dar yra kur. 

- Kokį įspūdį susidarėte bendraudama su Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų valdininkais? 

- Kad filmų, pritaikytų klausos ir regėjimo negalią turintiems žmonėms nereikia, nesakė niekas, o iniciatyvai, kad jų turėtų atsirasti daugiau, pritarė visi. Pokalbių, susitikimų, ypač su kino pasaulio žmonėmis, metu iškilo daug praktinių klausimų: kaip visa tai įgyvendinti realiai, kas skirs papildomą finansavimą ir pan. Daug problemų kyla dėl nežinojimo, kaip tai padaryti techniškai. Anot kino kūrėjų, garsiniam vaizdavimui ypač nepalankūs filmai, kuriuose girdėti originalo kalba ir tuo pat metu dubliuojama lietuviškai. Tokiais atvejais garsinis vaizdavimas jau būtų trečias filme naudojamas kalbinis lygmuo. Kaip visa tai suderinti? Įvairių klausimų kino pasaulio atstovai turėjo ir daugiau, bet galimybės bendradarbiauti pritaikant kino filmus akliesiems ir kurtiesiems, neatmetė. 

- Parengėte filmų su garsiniu vaizdavimu prieinamumo modelį ir rekomendacijas kaip situaciją reikėtų keisti. Koks šis modelis ir kokias pateikėte rekomendacijas? 

- Aklųjų atveju - tai speciali mobilioji programėlė išmaniajame telefone. Kol kas neaišku, kas tą programėlę kurs, kas finansuos kūrimo darbus. Artimiausiu metu šie dalykai turėtų paaiškėti. Mes siūlome, kad Lietuvos kino centras finansuotų filmų pritaikymą, t.y. garsinio komentaro gamybą, o Neįgaliųjų reikalų departamentas - programėlės kūrimą. Titrų finansavimo klausimas turėtų būti išspręstas jau šį rudenį, o dėl programėlės mažiau aiškumo, nes ją kuriant yra daugiau žingsnių. 

- Antrojoje tyrimo dalyje apžvelgėte kai kurių šalių gerąją patirtį pritaikant kino filmus akliesiems ir kurtiesiems. Kokios tai buvo šalys ir kokia jų patirtis? 

- Tyrinėjau, kaip filmai regėjimo ir klausos negalią turintiems žmonėms pritaikomi Australijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje ir Vokietijoje. Situacija skirtinga, skirtinga teisinė bazė, bet nustebino priemonių ir galimybių įvairovė. Iš karto net sunku susigaudyti, kam visos šios priemonės skirtos. Ir tose valstybėse susiduriama su techninėmis pritaikymo problemomis, bet galimybių vis tiek yra daug daugiau nei Lietuvoje. Svarbus vaidmuo tenka žmogaus teisei į informaciją ir jos prieinamumą. Australijoje yra daug neįgaliųjų teisėmis besirūpinančių organizacijų, taip pat ir pritaikant interneto tinklapius, vizualinę medžiagą akliesiems ar garsinę medžiagą kurtiesiems. Keturi didžiausi šios šalies kino teatrų tinklai inicijavo projektą, kad juose rodomi filmai būtų pritaikomi regėjimo ir klausos negalią turintiems žmonėms. Vokietijoje pritaikymo lygis aukštas, bet labai netolygus. Iš 16 federalinių žemių 14 šio dalyko nereglamentuoja jokiais teisės aktais. Tik dviejų federalinių žemių - Bavarijos ir Heseno - teisės aktuose nurodoma, kad filmus pritaikyti privaloma. Vokietijoje didelis vaidmuo tenka nevyriausybinėms organizacijoms, štai Bavarijos aklųjų organizacija turi savo įmonę, kuri pritaiko filmus, priima kino gamintojų užsakymus. Jungtinėje Karalystėje svarbų vaidmenį vaidina nediskriminavimo įstatymas. Visi žmonės, taip pat ir neįgalūs, turi turėti priėjimą prie visų paslaugų. Jeigu kino teatras ar gamintojai nepritaiko savo produkcijos, jie nusižengia minėtam įstatymui. Tiek šioje šalyje, tiek ir kitose, daug techninių galimybių, skirtų žmonėms, turintiems klausos negalią, naudojantiems klausos aparatus. Švedijoje daug filmų su garsiniais titrais: galima rinktis, garsinis vaizdavimas ar garsiniai titrai. Specialiai netyrinėjau, bet žinau, kad daug patirties, rengiant garsinius kino filmų komentarus, turi sukaupusi Ispanija. Dar prieš II pasaulinį karą ispanams kilo mintis pradėti kino filmus transliuoti per radiją. Tuomet paaiškėjo, kad klausytojams, mato jie ar ne, reikia specialių garsinių komentarų. 

Redakcijos prierašas. Rugsėjo 11 dieną tyrimo išvadas ir siūlymus LR kultūros ministerijos atstovas pristatė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje vykusiame Neįgaliųjų reikalų tarybos posėdyje. Deja, atrodo, reikalas kuriam laikui "pakibo". Tarybos nariai mobilios programėlės idėjos neatmetė, bet ir pernelyg nepalaikė. Nesulaukė pritarimo ir siūlymas, kad programėlės kūrimą finansuotų Neįgaliųjų reikalų departamentas. Daugelis tarybos narių manė, kad tai - Kultūros ministerijos veiklos laukas. Matyt, su šia programėle yra tas pat, kas ir su daugeliu inovacijų: viena - pati inovacija, kita - jos įgyvendinimas. Prasideda skaičiavimai, kokie bus sukūrimo, palaikymo kaštai, ar susidomės vartotojai ir koks bus jų skaičius? Akivaizdu viena, be pačių aklųjų iniciatyvos ir pastangų reikalai kažin ar judės į priekį.