TIFLOPEDAGOGIKA

Henrikas STUKAS

KAI REIKIA PAGALBOS

Mūsų žiniasklaidą galima palyginti su ugnikalniu, iš kurio kraterio periodiškai pliūpteli "verdančios lavos" pliūpsniai. Pastaruoju metu viena iš labiausiai eskaluojamų temų – vaiko gerovė, psichologinis komfortas, prevencijos dėl patyčių, saugus buvimas šeimoje. Šiuo klausimu jau yra priimtas net atitinkamas teisinis aktas. Suprantama, popieriuje viskas atrodo puikiai, bet praktikoje anaiptol taip nėra. Vaikai turi nemažai įvairiausių psichologinių problemų, kurių tėvai patys vieni dažniausiai nepajėgia išspręsti. Tada kreipiamasi į mokyklos psichologus, o dar vėliau – į psichologinių krizių specialistus. Viena iš jų, vaikams padedanti susigrąžinti psichologinį komfortą, Silva Striunga. "Mano vaikystės namai – Šiauliuose, Gubernijos mikrorajone, šalia alaus daryklos, ten pat ir aklųjų kombinatas. Man jis atrodė paslapčių paslaptis, ir žmonės ten ypatingi. Man atrodė, kad padėti tiems žmonėms – aukščiausia paskirtis", – prisiminė psichologė. Baigusi mokyklą S. Striunga studijavo Šiaulių pedagoginio instituto defektologijos fakultete, vėliau – tuomečiame Leningrade. Mokslus baigė 1975 metais, kaip tik tada duris atvėrė naujoji aklųjų mokykla Vilniuje, į kurią ir gavo paskyrimą dirbti pradinių klasių mokytoja. Pašnekovė prisiminė: "Mano mokinukai buvo mano mokytojai. Man iki šiol atrodo, išmokyti vaikutį skaityti pirščiukais yra tikras stebuklas." 

Žinių troškimas jauną mokytoją atvedė į Vilniaus universitetą studijuoti psichologijos. Nuo 1989 m. S. Striunga aklųjų mokykloje dirbo psichologe, vėliau – "Versmės" mokykloje, silpnaregių vaikų darželyje. Nuo 1996 m. iki šiol dirba Vilniaus pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. 

– Kas yra psichologija ir ką veikia psichologas, daugiau ar mažiau žinome. O ką ir kaip dirba vaikų psichologas? 

– Vaikų psichologo darbo apimtis plati: individualus darbas su vaiku, vaikų grupėmis ir darbas su žmonėmis, kurie susiję su vaikais – tėvais, auklėtojais, mokytojais. Esu tikra, kad neįmanoma padėti vaikui be tėvų, mokytojų pagalbos. Kai suaugusieji keičia savo reakcijas, keičiasi ir vaiko būsena, elgesys, todėl psichologai dirba su tėvais, mokytojais, buria tėvų, pedagogų pozityviosios tėvystės įgūdžių grupes, jose praktiškai mokomasi nekonfliktinio bendravimo su vaikais įgūdžių. 

– Vaikai skirtingi: ramūs ir išdykę, klausantys ir neklausantys, girdintys, ką jiems sako tėvai, ir negirdintys. Kokie pirmieji požymiai, rodantys, kad vaikui reikia psichologinės pagalbos? 

– Dažniausiai psichologinės pagalbos reikia tėvams, auklėtojams ar mokytojams. Tai, kad suaugusieji nesusitvarko su vaikais, ne vaiko, o suaugusiųjų problema. Kito žmogaus, taip pat ir vaiko, nepakeisi – visiems žinoma tiesa, bet gali pakeisti savo reakcijas ir vaiko elgesys ima keistis. Tėvai pasiryžę keisti savo reakcijas. Bet kaip? Čia ir reikia psichologo pagalbos, individualių ir grupinių užsiėmimų tėvų, auklėtojų, mokytojų praktiniams įgūdžiams lavinti. Deja, deja, universitetuose to dar nemoko. O kaip sunku keisti savo elgesį, savo reagavimo būdus į vaikų priešinimąsi, derybas, neklausymą, negirdėjimą. Kaip sunku vaikams nubrėžti ribas, išlaikyti drausmę namuose, darželyje, mokykloje. Viso šito galima mokytis ir išmokti. Tėvai ryžtasi mokytis ir išmoksta vardan taikos namuose. Pagrindinis požymis, kuris skatina tėvus ar mokytojus kreiptis į psichologą, yra širdyje atsiradęs nerimas dėl vaiko elgesio, dėl situacijų, kai tėvus pyktis varo iš proto, kai šeimoje įvyksta valdžios perversmas ir tėvai nebespėja vykdyti vaikų užgaidų – nebe tėvai vadovauja vaikams, o vaikai valdo tėvus. Nerimas dėl to, kad vaiko pasiekimai mokykloje labai žemi, o tėvams ir pedagogams atrodo, kad galėtų būti daug didesni. Nerimas dėl to, kad staiga pasikeičia vaiko elgesys krizinių situacijų metu, atsitikus nelaimei, vykstant tėvų skyryboms, keičiant ugdymo įstaigą ir pan. Situacijų, kai vaikai patiria sunkius jausmus, yra daug, tėvai pradeda jaudintis, nerimauti dėl vaiko. Deja, dažnai pats vaikas (tėvai – irgi) galvoja: "Aš ne psichas, psichologo man nereikia". Iš tiesų "psichui" ne psichologo, o psichiatro reikia! 

– Turite didelę darbo patirtį su neįgaliais vaikais, gal galėtumėte aptarti tokių vaikų psichologines savybes? 

– Neįgalūs vaikai yra kaip visi vaikai: jie džiaugiasi, liūdi, pyksta ir net mušasi! Buvau pritrenkta, kai praktikos Petrozavodsko aklųjų mokykloje metu pamačiau, kaip aklieji vaikučiai mušasi. Neįgalūs vaikai yra tokie pat vaikai, tik apribotos tam tikros jų galimybės. Dažnai pastebiu, kaip neįgalus vaikas mokosi paprastų praktinių gyvenimo įgūdžių, pavyzdžiui, savitvarkos, saviruošos, kiek įdeda pastangų, laiko ir pasiekia tikslą. Tuo tarpu daugybė sveikų vaikų, kuriuos nuolat aptarnauja tėvai, auginami socialiniais neįgaliaisiais. Žinoma, neįgalieji patiria didelių sunkumų priklausomai nuo neįgalumo lygio ir kaip tas neįgalumas yra išreikštas. Dažniausiai jie sėkmingai su savo neįgalumu tvarkosi, naudodami kompensacines priemones. Manau, kad daugiau šie žmonės kenčia nuo aplinkos, nuo visuomenės požiūrio į neigalumą, kitoniškumą. Dažnai būtent dėl to keičiasi jų psichinė būsena ir psichologinis komfortas: gali atsirasti vengimo, priešinimosi, agresyvumo, nusivylimo, menkos savivertės, nepasitikėjimo savimi ir savo jėgomis reakcijos. Lygiai taip pat yra ir su sveikais žmonėmis. Manau, kad neįgalieji labiau kenčia nuo to, jog sveikieji neįsivaizduoja neįgaliųjų problemų ir iš to kylančių sunkumų (įdomu būtų pamatyti, kokius pojūčius ir jausmus patiria žmogus užrištomis akimis, mėgindamas suvalgyti torto gabaliuką šaukšteliu iš plokščios desertinės lėkštutės). Žinoma, didesnę psichologinę įtampą patiria vaikai, priklausomi nuo kito žmogaus. Savarankiškumo apribojimas yra skaudus ne tik vaikui, bet ir suaugusiam. Su tuo sunku susidoroti, sunku jį priimti. Ypatingai svarbu vaikui tėvų požiūris į jo neįgalumą. Jei tėvai nepriima vaiko neįgalumo, nesusitaiko su tuo, kad jų atžala ne tokia kaip kiti, ir dėl to jaučiasi nelaimingi, tai ir vaikas nebus laimingas, kad ir kaip tėvai besistengtų. Per viskam nuolaidžiaujančią meilę galima pridaryti labai daug klaidų, sunkumų ir kliūčių savo vaikui. 

– Ar šie vaikai labai skiriasi nuo bendraamžių? 

– Žiūrint, koks neįgalumas. Nematantys, negirdintys, nekalbantys, turintys savarankiško judėjimo sunkumų, skiriasi nuo bendraamžių kitokiais suvokimo, judėjimo, bendravimo būdais. Jei neįgalumas aiškiai išoriškai matomas, aplinkiniai daugmaž susivokia, kaip elgtis, ko iš vaiko laukti, supranta, kaip jam galima padėti, ko galima reikalauti. Daug sunkiau tiems, kurių neįgalumas iš pirmo žvilgsnio nepastebimas – aplinkiniai nežino vaiko ypatumų. Pavyzdžiui, kritikuoja, gėdina vaiką, turintį autizmo bruožų, kad jis neatsako į pasisveikinimą, nežiūri į akis, kai su juo kalbama, mėgina iš jo atimti daiktą, prie kurio vaikas prisirišęs ir pan. Arba rėžia prastai matančiam žmogui: "Ką, skaityt nemoki, nematai, kas parašyta" ir pan. 

– Ar neįgalumas turi įtakos vaiko psichinei būsenai? 

– Įtakos turi ne tiek neįgalumas, kiek su juo susijusi patirtis. Kai vaikas pradeda suvokti pats, kad jis ne toks, kaip kiti, kai pajunta sveikųjų pasaulio diskriminaciją, kai atsiranda besityčiojančių iš jo kitoniškumo, vaikas pradeda lyginti save su kitais, mąstyti, kas su juo ne taip, save nuvertina. Dėl šių aplinkybių – suaugusiųjų ir vaikų vertinimų – jis greitai suvokia savo "reitingą" tarp kitų. Bėda tada, kai save suvokia prastesniu, blogesniu, t.y. perima aplinkinių vertybių sistemą, kur jis matomas kaip nepilnavertis. Didžiausia suaugusiųjų pareiga – skiepyti vaikams nuo mažų dienų, nuo lopšelio ir darželio, šeimoje vertybių sistemą, kurioje nediskriminuojamas kitoniškumas. 

– Kur, jūsų manymu, tokiems vaikams geriau būtų augti: šalia tėvų ir mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, ar specializuotose, konkrečiai negaliai pritaikytose internatinėse mokyklose? 

– Specializuota, pritaikyta konkrečiai negaliai, mokykla turtinga specialistų, kompensacinių priemonių, šiuolaikinių ugdymo metodikų – visa tai yra puikus dalykas, turintis daug pliusų. Bendrojo lavinimo mokykla, kurioje integruojamas neįgalus mokinys, tokių turtų neturi, kad ir kaip stengiasi. Ypač pasimetę būna mokytojai, gavę, pavyzdžiui, aklą, kurčią ar proto negalią turintį mokinį. Daugelis mokytojų priima tai kaip naują iššūkį, ieško žinių, specialistų pagalbos, specialių priemonių ir sėkmingai ugdo integruotą mokinį, vaikų grupėje ar klasėje kuria pozityvius tarpusavio santykius. Deja, būna ir kitaip: mokytojams trūksta specialistų pagalbos arba ji būna per maža, per reta dėl specialistų trūkumo ar dėl atstumo, dėl lėšų specialiosioms priemonėms stygiaus. Specializuota mokykla turi savo trūkumų dėl mažesnio bendravimo su aplinkiniu pasauliu. Baisiausias dalykas vaikui yra tai, kad tenka būti atplėštam nuo šeimos, įprastos aplinkos. Įsivaizduokime mažutį septynmetį vaikutį, paimtą iš namų, atvežtą ir įstumtą į visiškai jam nepažįstamą pasaulį. Širdis plyšta pagalvojus, ką tas vaikutis jaučia ir kaip jis jaučiasi. Nepamirštamai ryškiai prisimenu pirmaisiais darbo aklųjų mokykloje metais patirtus įspūdžius: vienas berniukas vis verkdavo pamokose nuo pirmadienio iki trečiadienio, kol atvažiuodavo mama, o paskui nuo ketvirtadienio iki šeštadienio, kol vėl atvažiuodavo mama. Verkdavo skaudžiai, ašaros risdavosi skruostukais ir krisdavo ant suolo į dvi balutes, o paskui tos dvi balutės susiliedavo į vieną... Man širdis plyšdavo vien pabandžius įsivaizduoti, ką tas vaikas jaučia, ką išgyvena... Guodžiau, glaudžiau kaip mokėjau, šnekinau, o jis man: "Namuose šuniukas, kačiukas, vištytės, o čia kas? Pliiikaaas suolaaas..." Jau tais pirmaisiais savo darbo metais aiškiai supratau, kaip svarbu vaikui būti su šeima, kokia svarbi įprastinė aplinka. Vien jau pradėti lankyti mokyklą vaikui (ir šeimai) yra stresas, krizinė situacija, o dar būti atskirtam nuo šeimos... Baisu pagalvoti! Todėl, kai kolegės ėmėsi Vilniuje organizuoti "Versmės" mokyklą, kur sveiki vaikai mokosi su neįgaliaisiais kartu, neabejodama palaikiau jų idėją ir džiaugiausi pakviesta ten dirbti. 

– Kokios problemos dažniausiai kyla neįgaliam vaikui mokantis bendrojo lavinimo mokykloje? 

– Didžiausia problema yra mokytojų, mokinių, tėvų ir bendraklasių požiūris į neįgalų mokinį, jo kitoniškumo priėmimas ar nepriėmimas. Pas mus dar labai trūksta tolerancijos neįgalių žmonių atžvilgiu. 

– Su kokiomis problemomis susiduria specialiosiose mokyklose besimokantys moksleiviai? 

– Sunkumai bendraujant ir bendradarbiaujant už savo ugdymo įstaigos ribų, susidūrus su išoriniu pasauliu. Specialiojoje mokykloje jie yra įprastinėse, psichologinio komforto sąlygose. Kai išeina iš tų šiltnamio sąlygų, susiduria su nauja aplinka, naujais žmonėmis, neturi bendravimo ir bendradarbiavimo su nepažįstamais žmonėmis įgūdžių, nemoka užmegzti ir išlaikyti naujų santykių. Jaučiasi svetimi, nepriimti. Aplinkiniai žmonės, dažnai pirmą kartą susitikę su neįgaliuoju, taip pat neturi jokios patirties, kaip su juo bendrauti. Kaip padėti? Siūlytis ar laukti, kol jis pats paprašys pagalbos? Nežino, svyruoja – prieiti neprieiti – nedrįsta, laukia, stebi. Tas svyravimo–stebėjimo periodas neįmanomai sunkus, nes jautiesi atstumtas, izoliuotas, pasaulis priešiškas ir jame nėra man vietos... Žmogus – sociali būtybė, jis negali gyventi izoliuotas. Atstūmimo jausmas – žudantis. Labai palengvintume žmogui gyvenimą, jei prieš išleisdami į pasaulį išmokytume praktinių socialinių bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių: kaip ir kiek pranešti informacijos apie save, kaip užmegzti ir išlaikyti santykius. 

– Dažnai pasitaikanti tėvų klaida – pataikavimas savo neįgaliai atžalai ar atvirkščiai. Kaip derėtų rasti "auksinį" viduriuką? 

– Pataikavimas ir nuolaidžiavimas yra kraštutinumai. Tai ribos, už kurių prasideda nukrypimas (patologija). Meilė būna ir gydanti, ir žudanti. Tėvams reikia rinktis. Tai ypatingai sunkus sielos darbas. Tėvai jaučiasi be kaltės kalti, nelaimingi. Jiems būtina psichoterapeuto pagalba, kuri padėtų priimti vaiko negalią, susidėlioti prioritetus, suvokti savo lūkesčių ir realių galimybių balansą. Nemažiau svarbu lavinti nekonfliktinio bendravimo įgūdžius, mokėti pažiūrėti į pasaulį vaiko akimis, įlįsti į jo kailį, ir... laiku iš to kailio išlįsti, prisiminus, kad esi mama (ar tėtis) ir turi vadovauti vaikui, o ne jis tau. Tai pati efektyviausia prevencija.