LASS LITERATŲ KŪRYBA

Martynas NAUGARDAS

IŠ PASAKŲ APIE VISOKIUS BAISŪNUS

Slibinas 

Slibinai gyvena jūrose, kalnų olose, didelėse pilyse arba tiesiog už miesto. Jie esti trijų, šešių arba devynių galvų. Patys didžiausi slibinai turi net po dvylika galvų – dvylika žiaurių, arbūzo didumo galvų! Esama slibinų, turinčių net sparnus, o kiti turi tik uodegas. Tomis uodegomis jie plaka jūros vandenį, griauna žmonių trobas ir lupa mažus slibinukus, kai šie ima pernelyg siausti. 

Slibinai yra ne tik dideli, bet ir pikti, godūs ir žiaurūs. Jie visokiais būdais skriaudžia žmones: reikalauja iš jų duoklės, verčia juos linksminti ir jiems tarnauti. Didelėmis savo kojomis jie trypia žmonių pasėlius, sugriauna jų namus, nuniokoja didžiausias ir turtingiausias karalystes. Tačiau svarbiausia – sutrypę pasėlius, sugriovę namus ir nuniokoję karalystes, jie užsigeidžia karaliaus dukters! Štai čia ir atsitinka blogiausias dalykas – slibinai tampa savo pačių godumo aukomis. Mat tuo metu į miestą, kuriame gyvena karalius, iš tolimos šalies atkeliauja drąsus jaunikaitis ir sužinojęs apie slibino įžūlumą, su juo susikauna. Jaunikaitis esti ne bet koks, o labai stiprus ir drąsus, jis nugali slibiną ir veda karalaitę. 

Lygiai taip nutiko ir vienam trigalviui slibinui, kuris gyveno karalystėje už septynių kalnų ir už septynių jūrų. Tas slibinas pradėjo nuo menkų dalykų: išlindęs iš miško baisiu savo staugimu gąsdindavo žmones, nusivarydavo jų gyvulius, reikalaudavo mokėti duoklę ir kelti jo garbei puotas. Supratęs, kad žmonės negali jam pasipriešinti, slibinas dar labiau padrąsėjo ir suįžūlėjo. Vieną sekmadienį nuėjo į artimiausio miesto turgų ir sušlamštė viską, ką žmonės buvo atnešę parduoti. Ligi soties prisirijęs, jis atsigulė saulės atokaitoje ir šitaip pragulėjo iki vakaro. Nuo to laiko slibinas dažnai ateidavo į miestą, sušlamšdavo viską, ką tik rasdavo jo turgavietėje ir net parduotuvėse. Tai buvo ne bet koks slibinas, o tikrų tikriausias rajūnas, todėl žmonės jį ir praminė Rajūnu. Dar po kiek laiko slibinas pradėjo siaubti ir kitus miestus: garsas apie jo rajumą pasklido po visą karalystę. Tos šalies valdovas pasiuntė būrį kareivių, kad siaubūną sutramdytų, tačiau tasai kareivius lengvai nugalėjo: atėmė iš jų žirgus, ginklus ir net batus, o paskui tarytum kokius valkatas paleido namo. Grįžę pas karalių, kareiviai iš gėdos neturėjo kur akių dėti. Per dienų dienas jie sėdėdavo namuose bijodami į gatvę net nosį iškišti, mat iš jų juokėsi visi to miesto berniūkščiai. O slibinas visai suįžūlėjo: išleido įsakymą, kad kiekvienais metais, nustatytą dieną, tos šalies žmonės jam atvestų po vieną jauną mergaitę. Kuri mergaitė turės tekti baisiajam slibinui, nuspręsti reikėdavo burtų keliu. Štai burtas krito vienai, antrai, trečiai mergaitei, štai jau ir ketvirtai! Visi žmonės tų mergaičių labai gailėdavo, jas apraudodavo, tačiau slibinui pasipriešinti neįstengė ir todėl jo priesaką, nors ir labai nenorėdami, vykdė. Ir štai kartą, septintaisiais, o gal devintaisiais slibino savivaliavimo metais, burtas krito vienintelei karaliaus dukteriai. Žmonės nustebo, paskui pasipiktino: "Ne, – sakė jie, – karalaitės tam besočiui mes tikrai neatiduosime!" Tačiau kuo labiau artėjo nelemtoji diena, tuo žmonių ryžtas kautis su slibinu blėso ir pasipiktinimas mažėjo. Pagaliau to ryžto ir pasipiktinimo visai neliko. Išseko, kaip išsenka upelis per vasaros sausrą. Kai kas net slapčia džiaugėsi: "Pamanyk, karalius, pamanyk, karalaitė – prieš slibino galybę visi lygūs!" O tuo tarpu karaliaus rūmuose viešpatavo liūdesys ir sielvartas. Sielvartavo karalius, liūdėjo dvariškiai. Taip visada esti: karalius sielvartauja, dvariškiai – liūdi. Karalius džiaugiasi, dvariškiai – irgi! 

Karalius per šauklius liepė pagarsinti: tą, kuris ryšis kautis su slibinu ir jį nugalės, jis apipilsiąs dovanomis ir malonėmis, o jeigu panorės pati išgelbėtoji karalaitė, net paskelbsiąs savo žentu ir po mirties paliksiąs valdyti visą karalystę. Daug jaunų vyrų varvino seilę išgirdę tokį karaliaus sprendimą, visi jie norėjo gauti iš jo dovanų, o gal net tapti jo žentais, tačiau atsiminę slibino galybę, numodavo ranka – et, tegu kiti bando, savas kailis brangesnis net už pusę karalystės!  

Visai atsitiktinai tame mieste, kur gyveno karalius, apsistojo toksai niekam nežinomas jaunikaitis. Jis buvo drąsus, miklus, troško nuotykių ir niekada nesvajojo nei tapti karaliaus žentu, nei valdyti jo karalystę. Jis buvo doras, dar nesugadintas dvaro papročių, todėl visa jauna širdimi nepakentė, kai skriausdavo silpnesnius. Atrodo, šį tą nutuokė ir apie slibinus. 

Sužinojęs apie karaliaus dukteriai gresiančią nelaimę, iš smuklės nudrožė tiesiai į rūmus ir sielvarto prislėgtam valdovui pasakė: 

– Aš kausiuosi su tuo bjauriu padaru ir taip jį pamokysiu, kad atsimins kokį šimtą metų, o gal net dar daugiau. 

Kad ir kaip liūdėjo karalius, negalėjo nenusišypsoti išgirdęs tokią paiką kalbą. 

– Nelabai tu man panašus į tą, kuris galėtų kautis su slibinu ir jį nugalėti, – nužvelgęs jaunikaitį nuo kojų iki galvos tarė jis ne tiek pačiam atvykėliui, kiek savo dvariškiams, – bet jeigu nori kautis – kaukis! Tik sutariam iš anksto – karalaitės į žmonas negausi! Viskas kitkas – kaip žadėjau: jeigu norėsi – galėsi imti net pusę karalystės! 

Tada jaunikaitis žemai nusilenkė karaliui ir tarė: 

– Maloningasis karaliau, aš niekada neturėjau net dešimtadalio, net penktadalio karalystės, todėl bijau, kad nemokėsiu jos valdyti. Padovanok, karaliau, man tą slibiną kaip kokį arklį iš savo arklidžių ir šito užteks. 

– Ką jis čia dabar kalba, – jau pykdamas pagalvojo karalius, bet garsiai kažkodėl pasakė: 

– Sutinku! Galėsi imti! Dar ir gerą žirgą ir geras drapanas padovanosiu, ir valgio nuo savo tarnų stalo nepagailėsiu – tik eik, drąsuoli, ir kaukis! 

Čia staiga senąjį karalių pagavo įkvėpimas ir jis išrėžė ilgą ir ugningą kalbą apie kilnumą, riteriškumą, didžiulę meilę pavaldiniams ir pavaldinių pareigą savo valdovui. Tai girdėdamas jaunikaitis gražiai nusilenkė karaliui ir visiems dvariškiams, išėjęs iš rūmų lengviau atsikvėpė ir nerūpestingai švilpaudamas grįžo į smuklę. Dvaro ceremonijos ir papročiai jį pernelyg vargindavo, todėl visokiuose priėmimuose dalyvaudavo tik gyvo reikalo spiriamas. 

Gandas, kad atsirado drąsuolis, panūdęs susikauti su pačiu slibinu, akimirksniu apskriejo miestą. Vieni jį bandė atkalbinėti, antri davinėjo patarimus, o treti net pradėjo pavydėti. "Gal tikrai tas slibinas ne toks baisus kaip žmonės įsivaizduoja, – manė jie, – ir tam valkatai teks pusė karalystės..." 

– Ar žinai, – net persilenkęs per stalą jaunikaitį klausinėjo vienas įkyrus miestelėnas, – kad to slibino galvos, vos jas nukirtus, tuojau atauga? 

– Žinau. 

– Ar žinai, kad jas nukirsti taip, kad neataugtų, gali tik stebuklingas kalavijas? 

– Žinau. 

– Ar turi tokį kalaviją? 

– Neturiu. 

– Tai kaip tada nugalėsi slibiną? 

– Aš jam nenukirsiu nė vienos galvos. 

– Juokdarys! – Nusprendė kažkuris iš smuklėje buvusių svečių ir lyg pritardamas pats sau, ištuštino kaušą alaus. Tokios pačios nuomonės buvo ir kiti smuklės svečiai. 

(Pabaiga kitame numeryje)