NEREGYS DARBO RINKOJE

TIKINTI SAVIMI IR KITAIS

Miglė Janušauskaitė gimė ir augo Kauno rajone. Be silpnaregės, šeimoje augo dar du broliai. Iki pat mokyklos, Miglė regėjimu nesiskundė. Pradėjusi ją lankyti, kaip ir visi vaikai, privalėjo pasitikrinti sveikatą. Sveikata buvo puiki, regėjimas - taip pat! Kai rega buvo patikrinta dar kartą trečioje klasėje (mergaitei tada buvo devyneri), pastebėta, kad ji pakitusi. 

Paaiškėjo nemaloni tiesa - mergaitės regėjimas silpnas. Per metus jis nusilpo dar labiau: akių regėjimo tikrinimo lentelėje mergaitė vos tegalėjo įžiūrėti viršutinę eilutę. Kauno klinikų gydytojai oftalmologai tėvų nenudžiugino. Jie teigė, kad dukra serga itin reta akių liga ir regėjimo aštrumas nepaliaujamai silps. Dabar Miglė yra iš dalies neregė. Mergina mato tik objektų siluetus, formas, spalvas, o tai pagal tarptautinę klasifikaciją jau prilyginama aklumui. Gydytojai tėvams pasiūlė dukrą atiduoti mokytis į specialią mokyklą. Anot pašnekovės, tėvai, ištikti šoko, kurį laiką dvejojo, ji pati, būdama vos devynerių, nesuprato, kodėl turėtų viskas keistis, kodėl negalima gyventi taip, kaip iki šiol? "Sveikatos būklę supratau, medikai be užuolankų paaiškino, kad geriau niekada jau nebus, tačiau vis tiek nesupratau, kodėl vien dėl to, kad prasčiau matau, turiu palikti visą savo susikurtą vaikišką gyvenimą, draugus, šeimą ir vykti mokytis į internatinę mokyklą", - prisimena Miglė. 

Buvo priimtas bendras šeimos sprendimas bandyti mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, o jei bus nepakeliamai sunku, tada galvoti, ką daryti toliau. 

Miglė mokėsi puikiai. Prieš penkiolika metų ne visi mokytojai mokėjo dirbti su neįgaliais moksleiviais, o ir specialių mokymo priemonių bendrojo lavinimo mokyklose nebuvo. Šitaip Miglė baigė gimnaziją. Vėliau mergina studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete psichologiją. Iškart po bakalauro studijų mokslus tęsė toliau ir įgijo sveikatos psichologijos magistro laipsnį. Studijuodama savanoriavo įvairiuose psichosocialinės reabilitacijos projektuose, aklųjų bendruomenės veikloje. Baigusi studijas įsidarbino vienoje nevyriausybinėje organizacijoje Vilniuje. 

"M. Ž." Mokėtės integruotai. Kokias kliūtis silpnai matant teko įveikti ir ar tarp mokinių nebuvote balta varna? 

M. J. Žodis "integruotai" anksčiau ir dabar suprantamas skirtingai. Dabar ši sąvoka suvokiama kaip reglamentuotas terminas, po kuriuo slepiasi neįgalaus mokinio krepšelis, mokytojo padėjėjo paslaugos ir pagalba, ugdymo procesą lengvinančios priemonės. Man besimokant ši sąvoka nebuvo nusistovėjusi. Galiu pasakyti, kad aš tikrai mokiausi ne integruotai, o tiesiog, kaip ir kiti bendraamžiai, lankiau bendrojo lavinimo mokyklą. Man niekas nelengvino krūvio, turėjau viską atlikti per tokį patį laiką, namų darbų gaudavau tiek pat kiek visi, ir kūno kultūros pamokose turėjau pasiekti tokių pačių normatyvų kaip ir likę bendraamžiai. Bendrojo lavinimo mokykloje silpnaregei tais laikais mokytis buvo nelengva užduotis. Pirmiausia, mokytojai nebuvo susidūrę su silpnarege mokine, apskritai tada neįgalieji, bet kokios negalios mokiniai, bendrojo lavinimo mokyklose buvo retenybė. Mokytojai nežinojo, kaip su manimi elgtis ir kaip man padėti. Mūsų tarpusavio santykiai buvo grindžiami bendražmogiškumo principu. Visus mokymą palengvinančius dalykus atradau pati ir patardavau mokytojams, kaip jie gali man padėti. O ką galėjau daryti kitaip? Be savęs nepažinojau kitų mokinių su negalia, neturėjau su kuo pasitarti ir, kai nėra ką daryti, prasideda kūrybinis problemų sprendimas. Pagalbos į mokytojus kreipdavausi tiksliai žinodama, ko man trūksta, kaip visa tai pasiekti, kaip įsisavinti mokymosi medžiagą. Dažniausiai prašydavau atsiskaitymų tekstų padidintu šriftu ir atsakinėti žodžiu. 

Ar aš buvau balta varna? Tikrai ne! Buvau ir esu tvirto charakterio. Mokykloje turėjau daug draugų. Be abejo, kad visada atsirasdavo mokinių, kurie matė kažką juokinga pačiame fakte, kad nematau, bet stengiausi to nesureikšminti. Vis tiek nieko pakeisti negalėjau, negalėjau atsieti savęs ir savo regėjimo, nes tai mano dalis, ir jei jiems tai atrodo juokinga, tebūnie! Nepaisant silpno regėjimo, nebuvau rami, atvirkščiai, manyje veikė "varikliukas", nuolat verčiantis ieškoti nuotykių ir kažką veikti. Dėl šito dažnokai gaudavau pastabų. Pasižymėjau judrumu, plepumu, buvau pozityvi, o po pamokų sportuodavau. Lankiau lengvąją atletiką, žaidžiau futbolą. Gal kas paklaus, kaip nematant galima žaisti? Mačiau siluetus, aikštė kontrastinga, todėl dar įžiūrėdavau kamuolį. Būti aktyvia skatino draugai ir tėvai. Sužinoję mano akių diagnozę, jie į mane požiūrio nepakeitė. Nepradėjo manęs kaip nors išskirti: teko atlikti visus darbus, kuriuos dirbdavau iki tol. Iki šiol tėvams esu dėkinga už sveiką požiūrį, kad jie manęs "nepadarė neįgalia" - nesumažino lūkesčių, neleido man nesvajoti. Tai didžiausia klaida, kai tėvai, pati artimiausia tavo aplinka, tave neįgalina ir nuslopina norus, siekius, svajones, tikslus, sakydami, kad tai ne tau, kad tu to nepasieksi, nes nematai. Taip pat draugai niekad manęs neišskirdavo iš savo tarpo. Su jais važinėjau motociklais, karsčiausi po medžius ir dar daug ką darydavau. Jie man dažnai sakė: "Mes nesuprantame, kaip tu matai. Kartais atrodo, kad regi puikiai, kitąkart - kad tikrai prastai." Supratau ir tai, kad tikriems draugams niekada nerūpėjo, kiek matau ir kiek ne. Man visada atrodė, kad jie mano neįgalumą suvokia taip, kaip aš pati jį suvokiu, nes jie juk nežino, kaip su juo reikia elgtis, tad jie tiesiog perimdavo mano požiūrį, o mano požiūris buvo paprastas: mano negalia yra mano nepatogumas, aš turiu mokytis, kaip su tuo gyventi, tačiau aplinkiniai dėl to neturi jaustis blogai, juk negalia tai mano, o ne jų. 

"M. Ž." Kaip daugelis jaunų žmonių, turėjote svajonių ir pomėgių. Ar šiuos du dalykus pavyko suderinti ir ar jie tapo profesijos pasirinkimo akstinu? 

M. J. Norai keitėsi tam tikrais gyvenimo tarpsniais. Iš pradžių, kaip ir daugelis mergaičių, norėjau būti mokytoja. Gal todėl daug skaičiau ir stebėjau mokytojo darbą. Aštuntoje klasėje rimtai susimąsčiau, ką norėsiu veikti baigusi mokyklą. Supratau, kad su sportu man nepakeliui - tai laisvalaikis, o dirbti noriu kitokį darbą. Nenorėjau dirbti fizinių darbų. Troškau intelektualinės veiklos. Ypač domino žmogaus sandara. Ne tiek fizinė, kiek kita, plika akimi nematoma. Taip palaipsniui pradėjau domėtis psichologija. Dar besimokydama mokykloje, šia tema skaičiau daug literatūros. Kasmet vis tvirčiau ir tvirčiau žinojau, kad savo tolesnį gyvenimą susiesiu su psichologija. 

"M. Ž." Psichologija - vienas iš slaptingiausių ir labiausiai intriguojančių žodžių. Papasakokite, kada ir kaip susidomėjote šia sritimi ir kodėl pasirinkote psichologijos studijas? 

M. J. Kuo daugiau skaičiau, tuo susidomėjimas žmogaus vidaus pasauliu vis augo. Vėliau supratau, vien tik specialios siauros psichologinės literatūros nepakanka. Teko išplėsti skaitomų autorių ratą. Tada atradau antikos filosofus: Seneką, Aristotelį, Platoną ir kitus. Vien tik antikos mąstytojais neapsiribojau. Skaičiau viduramžių bei šių dienų mąstytojų mintis. Kryptingas domėjimasis psichologija nutiesė kelią į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą (VDU). Nors mokytojai, sužinoję apie mano ketinimus, trumpai tepasakydavo: "Nejuokauk!" Man niekad nekilo klausimas, ar aš galėsiu mokytis. Niekada savęs nelaikiau ir iki šiol nelaikau išskirtine, kažko negalinčia ar neįveiksiančia iškilusios kliūties. Esu įsitikinusi, kad nuolatos sunkiai dirbant ir nenusimenant viskas yra įmanoma ir įveikiama. Nežinojau, kaip studijuosiu, žinojau tik tiek, kad rasiu būdą. 

"M. Ž." Studijų metu dėstytojų ar bendramokslių buvote išskiriama iš kitų tarpo ir ar tekdavo įrodyti savo tiesą? O gal susidūrėte su sau netikėtais iššūkiais? 

M. J. Įstojau į išsvajotąją psichologiją. Tuo metu universitetas pasirinko vieną iš krypčių - draugiška aplinka neįgaliesiems. Tai buvo pati pradžia. Iki tol neįgalaus studento ir universiteto santykiai nebuvo juridiškai apibrėžti. Neįgaliojo studento mokslas ir reikiama jam pagalba nebuvo reglamentuota. Vėliau, kartu su universiteto administratore, bendruomene, ir tokiais pačiais, negalią turinčiais studentais kaip aš, šią spragą užpildėme. 

Kalbant apie iššūkius - pirmiausia, orientavimasis. VDU turi daug pastatų, kurie išsibarstę po visą Kauną. Pirma kliūtis ne mokslas, o aplinka. Turėjau susigaudyti, kokiuose pastatuose ir auditorijose vyksta paskaitos ir kaip savarankiškai ten patekti. Ką jau bekalbėti apie šios aukštosios mokyklos struktūrą. Prisipažinsiu, neskyriau katedros nuo dekanato. Nepaisant to, universitetas mane sužavėjo pagarbiu požiūriu į studentą. Smagu, kai į tave kreipiasi žodeliu "jūs". Universitete buvau sava, jaučiausi lygiavertė, grupėje mokėsi dar keli studentai su fizine negalia. Daugiausia čia mokėsi studentų su kita negalia, todėl psichologijos katedrai tai buvo tikras iššūkis. Tiesa, pati nuėjau į katedrą, susipažinau su čia dirbusiais žmonėmis, papasakojau apie save ir pasiteiravau, kaip man reikės studijuoti. Šiuos dalykus be vargo suderinome. Visi dėstytojai buvo geranoriški ir prisitaikydavo prie mano specifikos. Vėliau įsijungiau į sąjūdį už neįgaliųjų integraciją į VDU. Mes rūpinomės ne tik fizinės aplinkos pritaikymu, bet ir kitais dalykais, susijusiais su studijomis bei laisvalaikiu. Po tam tikro laiko tapau šio judėjimo koordinatore. Mūsų veiklą vainikavo reglamentas, kuriame aptartos įvairios negalios ir kaip tokiems studentams reikia padėti, kokie yra jų poreikiai. Man buvo tikra staigmena, kai per oficialų bakalauro diplomų įteikimą buvau apdovanota už minėtąją veiklą. Po bakalauro diplomo laukė magistrantūra. Pastarojoje pasirinkau sveikatos psichologijos studijas. 

"M. Ž." Studijos buvo naudingos ne tik einant žmogaus pažinimo keliu, gerinant bendravimo įgūdžius, bet ir ieškant darbo? 

M. J. Kiekvienas sąmoningas ir atsakingas žmogus studijuodamas rūpinasi būsima ateitimi. Neatsitiktinai pasirinkau sveikatos psichologijos studijas. Tai pakankamai plati veiklos sritis. Gavus diplomą galima dirbti ne tik sveikatos priežiūros sistemoje, bet ir mokyklose ar organizacijose. Psichologo profesija yra paklausi ir kitose darbo srityse. Dėl būsimo darbo nesibaiminau, jaučiau, kad be jo neliksiu. Taip ir nutiko. 

"M. Ž." Ar lengvai suradote darbą ir kiek ilgai užtruko jo paieškos? 

M. J. Dar mokydamasi universitete, dirbau koordinatore studentų su negalia reikalams. Apie šį darbą daug nepasakosiu, nes apie tai jau buvo kalbėta. Baigusi mokslus nusprendžiau pailsėti ir vienerius metus pagalvoti, ką gyvenime veiksiu toliau. Deja, poilsiui ir apmąstymams laiko neatsirado. Vieną kartą naršydama internete užtikau skelbimą, siūlantį darbą. Ilgai negalvodama nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą. Paskui nuvažiavau pokalbiui. Matyt, darbdavio lūkesčius pateisinau ir be didesnio vargo buvau priimta į darbą. Man darbo paieškos neužtruko. Pasirinktoji specialybė davė savo vaisių. Jau metai dirbu toje pačioje darbovietėje. 

"M. Ž." Papasakokite apie savo darbovietę ir kaip sekėsi susidoroti su tiesioginėmis pareigomis? 

M. J. Įsidarbinau vienoje visuomeninėje organizacijoje plėtros vadove. Šis darbas susietas tiek su psichologija, tiek ir su verslu, o pagalba teikiama žmonėms, turintiems negalią. Tenka ne tik konsultuoti, patarti, bet ir analizuoti bei dirbti su įvairiausiais dokumentais. Šiais laikais dirbant įstaigoje be kompiuterio neapsieisi, tad kompiuteris yra man viena iš būtiniausių darbo priemonių. Kasdieninės veiklos dinamika yra labai plati. Aš negaliu pasakyti, ką veiksiu rytoj. Mūsų organizacija yra visuomeninė, todėl visi draugiškai dirbame būtiniausius, neatidėliotinus darbus. Krūviai dideli. Iš tiesų dirbti yra įdomu. Kiekvieną dieną vis sužinai ką nors nauja. 

"M. Ž." Esate diplomuota psichologė. Gal yra kokių universalių receptų žmonėms su negalia, ieškantiems darbo? 

M. J. Kiek žinau, darbo rinkoje vertinamos ne tik specialybės žinios, bet ir žmogaus išprusimas. Mokantis aukštojoje mokykloje atsiranda kitoks mąstymas bei savivertės supratimas. Visa tai svarbu būnant darbo rinkos žaidimo dalyviu. Kitas dalykas - savanorystė. Darbdaviui tai yra svarbu, nes priimant į darbą vertinami ne tavo pažymiai, netgi ne ką tu esi baigęs, o komunikaciniai gebėjimai ir turima patirtis visuomeninėje veikloje. Tokie darbuotojai yra mažiau kompleksuoti ir sugeba prisitaikyti prie jiems keliamų užduočių. Visuomeninė veikla, už kurią niekas nemoka atlyginimo, vėliau atsiperka su kaupu, nes darbdaviai įvertina, kad jei tu skyrei savo laiką savanoriškoms veikloms, vadinasi, tau rūpi ne vien atlyginimas, tau rūpi veikla, savęs realizacijos galimybės, pagalba kitiems. Kaip psichologė, patarčiau vadovautis principu: "Aš galiu, man įdomu, aš padarysiu". Bandyti visada verta, blogiausiu atveju, bent jau žinosite, kad bandėte. 

"M. Ž." Ką patartumėte tiems, kurie nuolat ieško pragyvenimo šaltinio, bet niekaip jo nesuranda? Kaip tokiu atveju nepulti į depresiją ir nenusivilti gyvenimu? 

M. J. Tai itin sunkus klausimas. Mūsų visuomenės didžioji problema - nežinojimas, kas bus rytoj. Šis nežinojimas sukelia nesaugumo, pažeidžiamumo ir neužtikrintumo būseną. Darbo paieškos yra vienas iš sunkiausių dalykų. Ypač vargina nežinomybės jausmas. Neturėdamas darbo negali planuoti savo gyvenimo, išlaidų. Visa tai pirmas žingsnis į depresiją. Kaip elgtis šiuo atveju? Galiu sakyti, kaip elgčiausi aš pati. Pirmiausia, pasižiūrėčiau, ką aš darau ne taip. Kodėl nesurandu darbo? Gal kalti ne darbdaviai, o problema glūdi manyje? Svarbiausia, nieko nekaltinti, o susitvarkius su savo vidiniais prieštaravimais, kryptingai ieškoti sau palankiausios darbo aplinkos. Labai svarbu susitelkti, suprasti, ką aš noriu ir galiu daryti, o tada būti stipriam ir bandyti tol, kol pasiseks, svarbiausia, tikėti savimi, užprogramuoti save, kad man pasiseks, nesvarbu, kad dar nežinote kada ir kokį darbą gausite, svarbu jausti vidinį tikėjimą, kad jūs tai galite įveikti, kad esate stipresni nei ši situacija. Ramiai atsisėskite ir, nustoję galvoti apie tai, ko NEGALITE, pradėkite galvoti, ką GALITE, tai turi būti jūsų variklis. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS