IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Henrikas STUKAS

TARNYSTĖ KITIEMS

Kuo skiriasi dabartiniai vadovai nuo tų, kurie vadovavo prieš kelis dešimtmečius? Šiuos ir anuos laikus lyginti nėra dėkingas užsiėmimas. Iš pirmo žvilgsnio, nėra ko ir juos gretinti. Pasaulyje ir Europoje šia tema yra parašyta ne viena monografija. Tyrinėtojai sąsajų aptinka daug. Kas juos vienija – kompetencija, mokėjimas bendrauti, atsakomybės jausmas. Skiria – arogantiškumas, karjerizmas, asmeninės naudos siekis, bendruomenės ar kolektyvo interesų ignoravimas. 

Viena iš senosios Lietuvos aklųjų draugijos (LAD), o vėliau ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) ilgamečių vadovių – Nijolė Klepikienė. Jos vardas gerai žinomas Klaipėdoje ir jos apskrityje gyvenantiems akliesiems ir silpnaregiams. N. Klepikienė šiemet švenčia garbingą 75–mečio sukaktį. 

Nijolė Zaleckaitė–Klepikienė gimė 1943 metais gegužės 31 d. Kelmės rajone, Tytuvėnų miestelyje. Tėveliai buvo darbininkai. Be Nijolės šeimoje augo dvi jaunesnės sesutės. Mergaitė gimė silpnai regėdama. Iki mokyklos Nijolė niekuo nuo kitų bendraamžių nesiskyrė. Tik pradėjus Tytuvėnuose lankyti pradinę mokyklą paaiškėjo, kad ji nemato, kas rašoma lentoje. Silpnaregė, pravėrusi klasės duris, jau mokėjo rašyti. Gal todėl mokytoja ir nekreipė dėmesio į jos silpną regėjimą. 

1953 m. šeima persikraustė gyventi į Klaipėdą. Taip jau sutapo, kad Nijolės regėjimas dar labiau nusilpo. Naujoji mokytoja paprašė naujokės mamos, kad mergaitę nuvestų pas gydytoją. Akių gydytoja Nijolei skyrė pačius stipriausius akinius. Vėliau dėl to mergaitei dar labiau nusilpo akys. "Tuo metu akiniai nebuvo madingi, juos nešiojo tik gydytojai ir mokytojai. Klasėje iš karto gavau Keturakės pravardę. Dažniausiai erzinosi berniukai. Aš jiems nelikdavau skolinga. Tada kildavo didelės peštynės. Netikėtai mirus mamytei, tuomet buvau keturiolikos metų, mano regėjimas dar labiau nusilpo", – prisiminė N. Klepikienė. 

1957 m. Nijolė atvyko į Kauno aklųjų internatinę mokyklą. Šioje ugdymo įstaigoje mokėsi vos kelerius metus. Ji labai norėjo kuo greičiau atsisveikinti su mokykla. Nors čia sočiai maitino, o pokario metais tai buvo itin svarbu, mergaitė ilgėjosi Klaipėdoje likusių artimųjų. Norėjo jiems rašyti laiškus, bet neturėjo pinigų vokams ir pašto ženklams. Silpnaregė, mokydamasi mokykloje, aktyviai dalyvavo meno saviveikloje: turėjo gražų balsą ir dainavo mokyklos chore. Dalyvavo Dainų šventėje. 

Baigusi aštuonias klases ji pasirinko savarankišką gyvenimą. 1960 m. pradėjo dirbti darbininke LAD Klaipėdos gamybos mokymo kombinate. Tuo metu tai buvo nedidelė įmonė, kurioje veikė trys cechai. 1964 m. silpnaregė išrenkama į Klaipėdos miesto tarybą. 1965 m. ištekėjo ir išvyko gyventi į Vilnių. Po metų gimė dukrytė. Deja, šeimyninė laimė truko neilgai. 1967 m. autoavarijoje žuvo jos vyras Anatolijus Klepikas. Moteriai Vilnius buvo svetimas miestas, todėl gyventi ir dirbti grįžo į Klaipėdą. Čia gyveno Nijolės močiutė ir teta. Silpnaregė įsidarbino LAD Klaipėdos kombinate: dirbo gamybos meistre ir kartu buvo profsąjungos pirmininkė. Dirbdama baigė vidurinę mokyklą. 

1974 m. neakivaizdiniu būdu įstojo mokytis į Šiaulių pedagoginį institutą. Jį baigė 1979 m. ir įgijo tiflopedagogės specialybę. Turėjo šiek tiek brailio rašto pamokų Suaugusių aklųjų vidurinės mokyklos Klaipėdos skyriuje. 

Nuo 1975 m. su nedidele pertrauka dirbo LASS Klaipėdos zonos, o nuo 1996 m. – Klaipėdos ir Telšių apskričių tarybos pirmininke. Greta šio darbo 1987–1990 m. dar dirbo LAD Klaipėdos kombinato direktoriaus pavaduotoja kadrų ir aklųjų reabilitacijos reikalams. 2011 m. išėjo į pensiją. "Visada kartodavau sau ir bendradarbiams: mes turime tarnauti žmonėms. Svarbiausia mums atjauta, sąžiningumas ir pasiaukojimas neskaičiuojant darbo valandų. Dabar man sako, mes esame samdomi vadovai. Tarp tarnavimo ir samdomo vadovo skirtumas akivaizdus. Samdomas vadovas niekada netarnaus kitiems, greičiau jam turės patarnauti," – samprotavo N. Klepikienė. 

Nijolė laisvu nuo darbo metu dainuodavo. Jos ansamblio įdainuota daina net prasidėdavo per Lietuvos radiją transliuojama kolūkiečiams skirta laida "Labas rytas". 

N. Klepikienės darbas ir meninė veikla įvertinta tuometinės LTSR garbės ženklais: suteiktas Lietuvos socialinio aprūpinimo žymūno vardas, taip pat ir Lietuvos meno saviveiklos žymūno vardas. 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Birželio 1 d. 1953 metais įsteigiamas LAD gamybos mokymo kombinatas Švėkšnoje. Kombinatas veikė iki 1963 m. gruodžio 31 d. 

Birželio 8 d. sukanka 180 metų, kai gimė (1838) Vladislovas Šachna, XIX a. neregys vilnietis, pianistas ir kompozitorius. Mirė 1889. 

Birželio 11 d. sukanka 95 metai, kai gimė (1923) Antanas Grigutis, socialinių mokslų daktaras, ilgametis LASS veikėjas, prisiminimų knygos "Keliai, mano keleliai" autorius. 

Birželio 12 d. sukanka 75 metai, kai gimė (1943) Edmundas Damaševičius, miškininkas, dainininkas, dainų autorius, aktyvus LASS narys Kelmėje. Mirė 1999. 

Birželio 18 d. 2008 m. LASS centro taryba priėmė sprendimą nutraukti Panevėžyje įsikūrusios įmonės "Regovitus" nuostolingą veiklą. 

Birželio 20 d. sukanka 80 metų, kai gimė (1938) Juozapas Kairys, kompozitorius, muzikantas, aktyvus LASS veikėjas, ilgametis LASS muzikinio kolektyvo direktorius. Mirė 2008. 

Birželio 20–21 d. 1953 m. Kaune įvyko LAD meno saviveiklos pirmoji apžiūra. 

Birželio 29 d. sukanka 75 metai, kai gimė (1943) Birutė Račinskienė (Čerkauskaitė), tautodailininkė, aktyvi LASS narė Panevėžyje.