PORTRETAS

Motiejus BUTRIMAS

MENIŠKA PRIGIMTIS SKLEIDŽIASI VISUR

Viena iš šiltųjų šio balandžio popiečių. Kaunas, Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus – netrukus čia prasidės literatūrinė–muzikinė programa "Einu visas pas tave su tavimi", skirta dviejų kultūros šviesulių – M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės–Čiurlionienės – asmenybėms. Programos autoriai ir atlikėjai – Kauno kamerinio teatro aktorė Kristina Kazakevičiūtė ir neregys Karolis Kaminskas. K. Kazakevičiūtė skaito ištraukas iš S. Kymantaitės–Čiurlionienės dienoraščių, o Karolis – ištraukas iš "Laiškų Sofijai". "Laiškų ištraukas skaitau brailio raštu, taip pat atlieku keletą kūrinių klarnetu", – pasakoja K. Kaminskas. – Praėjusį rugsėjį programą parodėme Sofijos tėviškėje Kuliuose, Plungės rajone, o šį balandį – Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Atrodo, nenuvylėme. Net ir nematydamas jaučiau, kad žmonių susirinko daug." 

Muzikos, ypač liaudiškos, mėgėjams K. Kaminskas labiau pažįstamas kaip muzikantas, kapelos "Bijotaičiai" senbuvis, tačiau kūrybingam jaunuoliui artimas ir žodžio menas. Drauge su aktore K. Kazakevičiūte Karolis yra parengęs keletą literatūrinių programų, jas nuolat skaito įvairiose Lietuvos vietose. 

Meniškos prigimties žmonės galimybių išreikšti randa visur: tiek dideliame mieste, tiek mažame miestelyje ar kaime. K. Kaminskas – vienas iš jų. Karolis gyvena Šilalės rajone, Simėnų kaime. Priešingai nei daugelis jo kartos jaunuolių, į miestą nesiveržia. "Mieste gyventi galėčiau, bet ne visą laiką, – sako Karolis, – traukia kaimo ramybė, tyla". Veiklos K. Kaminskui užtenka ir gyvenant gimtajame tėvų ūkyje. Anot vaikino, jau dabar aišku, kad vasara bus karšta: – Su "Bijotaičiais" birželio 2 dieną Šiauliuose dalyvausime liaudiškos muzikos festivalyje "Ant rubežiaus", tos pačios dienos vakare – koncertas Viduklėje, liepos mėn. kraštiečių šventė Bijotuose, tada Jūros šventė Klaipėdoje, laukia koncertai gimtajame rajone ir tolimesnės išvykos, kelionės su literatūrinėmis programomis." 

K. Kaminskas mokėsi Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Baigęs 10 klasių įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, gavęs jos diplomą grįžo į gimtuosius Simėnus. Į Kauną Karolis, tuomet dar mažas berniukas, atvyko, kai pasaulis skaičiavo paskutines antrojo tūkstantmečio dienas – 2000–ųjų rudenį. Vos išmokęs brailio rašto kibo į knygas. Anot paties Karolio, skaitymas jam tiesiog teikdavo malonumą. Malonumą besiklausantiems teikdavo ir neskubrus, lygus, gražiai intonuojantis vaikino balsas. Todėl respublikinių brailio rašto konkursų vertinimo komisija guvų berniuką, vėliau – paauglį, jaunuolį ne kartą yra skelbusi jų laureatu. Su brailio raštu susijęs ir vienas ne visai įprastas Karolio pomėgis: jau nuo vaikystės, anot jo paties, bus koks 12 ar 13 metų, neregys pats brailio raštu įskaito knygas. Iš pradžių įskaitydavo į magnetofono kasetes, dabar tiesiai į kompiuterį. "Garsiai skaityti man tiesiog patinka, – sako jaunuolis, – o be to, šitaip skaitydamas nuolat treniruoju balsą, kuris man reikalingas ir kaip skaitovui, ir kaip dainininkui". 

Geriausias draugas – klarnetas 

K. Kaminsko kelias į muzikos pasaulį prasidėjo Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro folkloro ansamblyje "Piemenėliai". "Tame ansamblyje dainavau bene šešerius metus, – prisimena vaikinas, – parengėme keletą programų, koncertuodavome įvairiuose renginiuose, apžiūrose." 

Trečioje klasėje berniukas į rankas paėmė klarnetą. Anot jo paties, groti norėjęs, bet nei žinojęs, kas tas klarnetas, nei pernelyg troškęs jį pūsti, – mokytojai pasiūlę, tai ir sutikęs. Tik vėliau supratęs, kad pasirinkimas buvęs teisingas. Su klarnetu susidraugavau ir draugauju iki šiol, – pasakoja Karolis, – J. Gruodžio konservatorijoje irgi kaip pagrindinį instrumentą pasirinkau klarnetą." 

Dar besimokydamas Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, K. Kaminskas susipažino su gretimo Bijotų kaimo vardu pasivadinusios liaudiškos muzikos kapelos "Bijotaičiai" muzikantais ir vadovu. Gabų jaunuolį kapelos vadovas pakvietė pagroti – šitaip prasidėjo dešimtmetį trunkanti veikla "Bijotaičiuose". Kapeloje grodavau tik tada, kai grįždavau iš Kauno pas tėvus namo, – pasakoja Karolis, – kai 2013 m., baigęs konservatoriją, grįžau visam, tapau pilnateisis kapelos narys." 

Šių metų rudenį "Bijotaičiai" minės veiklos dešimtmetį. Lygiai tiek pat metų kapeloje dalyvauja ir K. Kaminskas. Surengta dešimtys koncertų, išleistos dvi kompaktinės plokštelės: "Kur seni ąžuolai" ir "Laikas kaip vėjas", nufilmuoti keli vaizdo siužetai būsimai DVD plokštelei. "Bijotaičiuose" Karolis ne tik groja, bet ir dainuoja, todėl minėtose plokštelėse bei vaizdo siužetuose galima išgirsti ir gražų melodingą jo balsą. 

Dar viena K. Kaminsko meniškos prigimties pusė – žodžio menas. Jau Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre jis pradėjo garsėti kaip skaitovas. 2012 m., besimokydamas Kauno J. Gruodžio konservatorijoje, K. Kaminskas dalyvavo Kauno Maironio gimnazijoje surengtame Maironio poezijos skaitovų konkurse, skirtame 150–osioms poeto gimimo metinėms. 

Vertinimo komisijos pirmininkė Kauno kamerinio teatro aktorė Kristina Kazakevičiūtė nedaugiažodžiauja: "Karolis pasirodė visa galva besąs aukščiau už kitus konkurso dalyvius." 

Būsimasis muzikantas ne tik tapo šio poezijos skaitovų konkurso nugalėtoju, bet ir atkreipė į save aktorės K. Kazakevičiūtės dėmesį. "Pradėjau Karolį kviesti į savo renginius, prašydavau, kad šį tą paskaitytų, – pasakoja K. Kazakevičiūtė, – pamažu subrendo mintis parengti atskirą dviejų skaitovų programą. Pasirinkome Paulių Širvį, aš skaitau Rimanto Šavelio knygos apie Paulių Širvį ištraukas, o Karolis – poeto kūrybą." 

Praėjusiais metais abu skaitovai parengė naują programą – "Einu visas pas tave su tavimi", skirtą M. K. Čiurlionio ir S. Kymantaitės–Čiurlionienės atminimui. 

Kaip ir daugelis jaunesnių neregių, K. Kaminskas yra puikiai įgudęs naudotis kompiuteriu, dirba su garso redagavimo programomis. Galima būtų dar ilgai kalbėti apie jaunuolio pomėgius, jo dalyvavimą "Bijotaičių" kapeloje, koncertus, kurių kiekvienas vis kitoks, bet visa tai darant, ramybės neduoda viena išdavikiška mintis: ar iš tikrųjų jaunam kūrybingam neregiui geriausia išeitis – gimtieji namai? Juose visada esi laukiamas, saugus, bet ne visada gali pajusti pasaulio pulsą ir savarankiško gyvenimo skonį. O gal kai kada verta ryžtis ir kokiam nors nedideliam "gyvenimo nuotykiui"?