LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

KIELĖS VALANDOS


Dar tik švinta. Vienas pasaulis saldžiai miega, kitas – brazdinasi aplinkui langus. Jau kelios dienos, kur ten kelios dienos, gal jau keletą savaičių vyksta ne visai įprasti dalykai. Nedidukas, pamišėliškai atkaklus paukštukas nuo ankstyvo ryto iki vakaro su pertraukomis, nežinia kam skirtomis, atakuoja ir atakuoja vieno namo langus. Nusileidusi ant palangės, kielė ir snapu, ir sparnais, šokčiodama į viršų, beldžia ir beldžia langų stiklus. Kartkartėmis kažką paukštiškai surinka. Palangės dėmėtos nuo paukštelio išmatų, stiklai apipurvinti. "Lėk iš kur atlėkusi, – kalba senoji moteris kitoje lango pusėje. – Kam taip daužaisi, vis tiek nesuprantu, ko čionais beldiesi. Gąsdini mane, o be to ir pati susižalosi, pražūsi." 

Kai tik dienos šviesa atitraukia užuolaidas, senoji moteris sunkiai sėdasi į savo vietą ir su ilgokomis pertraukomis šitaip sėdi iki vakaro. Kartais, panirusi į snaudulį, vargiai beskiria ribą tarp sapno ir tikrovės. Bet kielė už lango – tikrų tikriausia. Dabar jos taip ir gyvena, viena – vienoje lango stiklo pusėje, antroji – kitoje stiklo pusėje. Dvi viešnios iš skirtingų pusių. "Lėk, kiele, lėk, argi man tavuosius vargus suprasti, jau nelabai ir savuosius bepanešu..." 

 

* * * 

Gerūta įjungia radiją. Pasaulį, drauge ir Lietuvą, purto neregėtą populiarumo mastą įgavę "MeToo" skandalai. Socialiniai tinklai tiesiog dūsta nuo "laisvų" minčių srauto. O ir visos medijos fontanais kliokia ne gaivų vandenį, bet pašvinkusių žinių tvaiką tiesiai jautrioms ir abejingoms uoslėms – į veidą. Toks vieningumas draugiškai kaltinti, smerkti. Padėti tiems, kurie neprašo, užsikimšti ausis pagalbos šauksmui. 

Ji prisileidžia karštos kvapnios kavos iš aparato. Pirštų galiukais paliečia jo padėklą – jau vėl reikėtų išplauti, išvalyti, bet vėliau. Iš proto varo nesibaigiantys namų darbiūkščiai! Rankos–akys dažnokai nebežino, kaip ilgai tvers dvigubą naštą. Ją jau seniausiai užkniso aikčiojimai: "Bet kaip nematydama šitaip viską ir sugebi? Kaip gerai su viskuo susidoroji!" 

Argi sunku pagaminti pietus, išplauti namus ar susiūti kokią skylę, prairusią ne itin matomoje vietoje, žinoma, užtrunka daug ilgiau nei reginčiajam, o ir nuvargsti viską, iki menkiausios smulkmenos, laikyti galvoje. O ji ima retsykiais ir atsisako dirbti be išeiginių. Daug sunkiau rytais visus išlydėti į mokslus, į darbus, o pačiai pasilikti, kad vakare grįžusius sutiktum. Ir taip sukasi nesustodamas voverės ratas. Apie tai niekas nekalba, neįžvelgia čia jokio tragiškumo. Kavą išgers prie praviro lango. Jau geriau varginantis, dieną naktį nesiliaujantis, didmiesčio triukšmas, nei iš radijo sklindantys abejingi pranešimai... Kad rūpinamasi neįgaliųjų saugumu, žinoma, labai jautru, suvirpina širdis. Bet sutikite, skamba truputėlį keistai: nuo šiol į televizijos bokšte esantį "Paukščių taką" ir apžvalgos aikštelę žmonės rateliuose, neregiai ir psichikos sutrikimais sergantieji nebus įleidžiami, nes kilus pavojui siaurais tamsiais avariniais laipteliais jiems nepavyktų saugiai nusileisti. Nuostabi visažinystė. Kaip paprasta viską išspręsti tiesiog uždraudžiant. Vaizduotė staiga ima pokštauti: juk visai įmanoma, kad pavojaus akimirką koks neregys vestų iš paskos traukinuku susikibusius, iš siaubo paklaikusius, reginčiuosius. Tamsa jam tikrai nekliudys, o siauri laipteliai bus tarsi kelrodė žvaigždė, padedanti nenuklysti į šoną. Stop! Bet čia šiokia tokia netvarka! Stiprieji pasijus nekaip gelbstimi silpnųjų. O jeigu tasai vedlys netyčiom būtų stumtelėtas iš nugaros, tai užsimušęs ar susižalojęs stumtelėtų ne vieną patogiai sėdintį šiltoje kėdėje. Į jo vietą atsisėstų kitas laimingasis. Sėdėtų tol, kol kokie, vadinami tėvais – sužalotų savo mažametį vaikelį. Tuomet vėl skandalai, ieškojimai kaltų, vėl nauji sėdėtojai ir taip pasaka be galo. Oi, Dieve, nusipurto Gerūta. Ji nenorėtų piktintis tuo, ko pati negali pakeisti. Ankštas tasai jos pasaulėlis – tik vienoje lango stiklo pusėje... 

Matai, ką daro sėdėjimas namuose. Reikia būtinai ištrūkti, ištrūkti ir prasiblaškyti, įkvėpti kitokio oro. 

 

* * * 

Vėjas taško pavasarinę šlapdribą. Nelinksmi kiemo žvirbliai, šalta ir nėra ko lesti. Gerūta kiūto fotelyje. Jai liūdna, jai labai negera. Nenori nieko veikti, apie nieką galvoti, jaučiasi viena viena, nevykėlė ir nereikalinga. Vakar sulaukė pakvietimo į parodą. Tikrai sudomino – skirta specialiai akliesiems. Juk nedažnai rengiamos taktilinių paveikslų parodos. ATVYKIMU RŪPINASI PATS NORINTYSIS, o nedalyvavimas atidaryme – nedėkingumo ženklas: apie jus kažkas pagalvojo, o jūs net nesiteikėte atvykti... Ji daugybę kartų apgalvojo, kokiu būdu pavyktų ten atsidurti. Smulkiai išanalizavo kiekvieną galimybę: jei rastų su kuo nuvažiuoti, tai neturėtų kaip grįžti arba atvirkščiai. Ji pavargo nuo šito bergždžio derinimo ir visiškai išsiderino. Tyliai sėdi be rytinės arbatos puodelio, be pusryčių. Jau nebenori niekam skambinti ir nieko prašyti. Skambučių taip pat nelaukia. Panoro neduoti sau jokios vilties, kad kažkas pasikeis. Ir taip viską sudėliojus netikėtai įtampa atslūgsta. Krūtinę jau nebe taip labai spaudžia. Ne, nepalengvėjo, tik trupučiuką atsileido, ne toks didelis akmuo slegia. Juk pati nusprendė daugiau nieko neieškoti. Ir tai nėra tas pat, kai už tave viską sprendžia kiti, žino, kaip geriau elgtis ir kaip geriau nesielgti. Taip bemąstant suskambo telefonas. Gerūta net neatsiliepusi suprato, kas ir ko skambina. Akimirksniu užplūdo didžiulis džiaugsmas, bet sykiu sukilo įvairiausi jausmai. Atrodė, kad tai lauktų laukčiausias skambutis. Tačiau deginanti mintis netikėtai nupurtė lyg prisilietus prie atviro elektros laido – kam to reikėjo, galėjo ir neskambinti. Ji gavo ko troško, o troško pagalbos, galimybės. Dabar jau galėjo rinktis. Jai pačiai buvo šiek tiek keistoka, kad įkarštis staiga dingo. Kaltas nuovargis, Gerūta tai jaučia, – nuolatinis galimybių ieškojimo nuovargis... 

 

* * * 

Galerijoje erdvu. Gerūta jaučia aidinčius plotus. Jaukiai šilta ir labai daug šviesos, krintančios pro vitrininius langus ir stiklinį stogą, – malonu žinoti, kokia aplinka tave supa. Ji dėkinga už šį žinojimą lydinčiai bičiulei. Taktilinės paveikslų reprodukcijos lyg katinai šildosi popiečio saulės gerume. Kaip katinai – iki galo nesuvokiami, paslaptingi, prašantys būti glostomi. Tik liesdama jų paviršių nejauti to paties, kaip glostydama švelnų, raminamai nuteikiantį katinėlio kailiuką. Jie šalti, nekeliantys gražių emocijų, – vien norą suprasti, kas atvaizduota. Ateina suvokimas: stebėdamas paveikslus regintysis mato daugybę įvairiausių dalykų. Jis grožisi skirtingų atspalvių parinkimu, stebisi jų suderintu nesuderinamumu, šešėliai ir kitos detalės kuria paveiksle menininko paliktus slaptus kodus, kuriuos matant vaizduotėje atsiranda nauji, tikrovėje neegzistuojantys, pasauliai. Ne, jokiu būdu, ne, Gerūta nepriekaištauja. Ji įsitikinusi, kad parodos kūrėjams net į galvą neatėjo, jog kažko čia trūksta. Išgirdęs šiuos pasvarstymus ne vienas nemaloniai suklustų: "Tie neregiai vis kuo nors nepatenkinti. Menininkai nukreipė savo neįkainojamą žvilgsnį jų pusėn, bet nedėkingieji priekabių ieško". Bet Gerūtos mintys ir toliau sukasi šelmiškoje karuselėje: "Gerbiamieji menininkai, juk mes taip pat esame jums naudingi. Argi be mūsų gimtų tokie projektai?.. Žinoma, tikrai galite jaustis ypatingi atlikę tokią misiją." Kažkada ji yra girdėjusi, kai vienas žinomas balsas kalbėjo, kaip jis puikiai jaučiasi neįgaliesiems padaręs gerą darbą. Jis manąs, kad už šį gėrį bus jam atleista bent viena karminė bausmė... Puiku, tikrai puiku! Juk paveikslų pasaulis – dar viena nepažįstama patirtis. Labai įdomi, kviečianti vaizduotę plastelėti kartą kitą sparneliais. 

 

* * * 

Betgi tiek nedaug tereikia, tiek nedaug. Gerūta šypsosi, užsisvajojusi deda skalbinius į skalbyklę. Nustumia karčias mintis apie nesibaigiantį beldimą į daugybę durų. Nuo to garso pradeda aidėti galvoje ir aidi iki svaigimo, iki pykinimo. Yra visuomet atrakintų durų, tačiau čia kaip su dosniu prisirpusių uogų krūmu – gausiai skinamos uogos greitai baigiasi. Na, o toms užrakintoms? – dažnai pagalba reikalinga joms pačioms... Ji šypsosi, nes dar neišblėso išvykos nuotaika. Nesvarbu, kad parodos atidaryme dalyvauti nepavyko, nesvarbu. Negalvos ir apie sėkminguosius neregius, vos spėjančius įrodinėti šaunumą galybėje veiklų, – sveikatos jiems ir ištvermės, ir kad liktų jėgų nesumeluotam gyvenimui. Negalvos nei apie tuos, kurie švaistosi neišsenkančiu gebėjimu žavėti "sveikuosius". Visgi truputėlį pamąstys apie tikruosius stipruolius, baltąja lazdele barbenančius artimus ir tolimus grindinius. Dar dažniau dilgtelės mintis apie tuos, kurie užveria namų duris, nes kaip ir turi kur eiti... O sugrįžę, drauge su namiškiais, dalijasi linksmomis, o gal sunkiomis darbinėmis akimirkomis. Gerūta žino, kaip greitai pražūtingai tolstama nuo pasaulio, esančio už namų slenksčio. Nutinka taip, kad atskirtis nesuvaldomai didėja, o trūkinėjantis ryšys, pavirtęs aštriu botagu, grasina nesiartinti. Tačiau dabar ji gali šypsotis. Vėl planuoti žingsnį po žingsnio, nes troškimas pasiklysti pavasaryje – milžiniškas... O kai vėl sugrįš KIELĖS VALANDOS, viskas bus kaip buvę: troškimas, ieškojimas, susikrimtimas, neviltis, nuovargis... Bet ne! Juk Gerūta turi drąsos būti visai visai kitokia. Dar turi... 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]