SUVAŽIAVIMUI ARTĖJANT

 

VERTYBĖS, KURIOMIS GYVENSIME


Vasario–kovo mėn. LASS, pasitikdama XXIX suvažiavimą, surengė seminarų ciklą organizacijos misijai, vizijai bei vertybėms aptarti ir išgryninti. Seminarų metu daug ir karštai diskutuota apie silpnąsias ir stipriąsias LASS veiklos puses, svarstyta ir siūlyta, kaip ji galėtų atsinaujinti. Seminarų medžiaga apibendrinta ir pateikiama LASS XXIX suvažiavimui, o šiame žurnalo numeryje su ja gali susipažinti ir visi skaitytojai. 

Prieš pereidami prie LASS misijos, vizijos bei vertybių, trumpam stabtelkime ir pasvarstykime, kam apskritai prireikė apie jas kalbėti ir jas įvardyti? Į tai turbūt geriausiai atsako dviejų psichologių mintys ir įžvalgos. Viena jų – seminarams vadovavusi organizacijų vadybos konsultantė Vaida Paulauskaitė, antroji – daugeliui "Mūsų žodžio" skaitytojų gerai pažįstama – LASS pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė. 

 

* * * 

Susipažinusi su LASS veikla, drąsiai galiu sakyti, kad ji įdomi, daugiaplanė, prasminga ir reikalinga. O kokie fantastiški kultūriniai projektai! Tačiau iš seminarų, gyvo bendravimo su organizacijos nariais aiškėja, kad tuo pat metu kažkas toje veikloje stringa, nedera. Apsibrėžėte strategines veiklos kryptis, priėmėte naujus įstatus – tai gerai, bet strategija turi būti kuriama sumuštinio principu: iš apačios į viršų. Viršus nevyriausybinėje organizacijoje yra renkamas ir visas strategijas paverčia kūnu. Paaiškėjo, kad bene labiausiai nesiseka su komunikacija – iš apačios į viršų, iš filialų iki LASS tarybos ir jos vadovų ir vėl atgal iki filialų. Reikalingas atviras skaidrus bendravimas, pagrįstas faktais ir argumentais, o ne šaršalas, emocijos, intrigos: anas yra geras, o tas blogas... Deja, to šaršalo organizacijoje dar gana daug. Ypač liūdnai atrodo kai kurie filialai, kur nariai kalba vien apie tai, koks blogas jų pirmininkas, o pirmininkas, atrodo, nedaro nieko, kad savo ir savo filialo įvaizdį bent kiek pagerintų. Nevyriausybinės organizacijos struktūra ir veikla efektyvi tada, kai struktūroje mažiau vadovaujančių grandžių ir mažiau vadovų. Yra štabo komanda ir padaliniai, LASS atveju – Respublikinis centras ir filialai. Seminarų metu akivaizdžiai išryškėjo regionų centrų ir jų vietos organizacijos struktūroje problema. 

Seminarų metu dar kartą paaiškėjo viena tiesa, kurią, įsisukę į kasdienybės darbus, esame linkę pamiršti: kiekviena nevyriausybinė organizacija visų pirma turi pati sau atsakyti į klausimą, kas vienija į ją susibūrusius žmones? Taigi kas vienija į LASS susibūrusius žmones be to, kad jie visi turi regos negalią? Bet kokios organizacijos pagrindas yra misija: kam mes susirinkome ir ką čia veikiame? Jaunoji neregių karta "turškiasi" savo kūdroje, vyresnieji gyvena savo gyvenimą nepatikliai žiūrėdami į bet kokias iniciatyvas "iš viršaus". Daug nepasitikėjimo LASS "štabo" atžvilgiu. Vis dar dažnas klausimas: "Ką LASS man duoda ar gali duoti?" O ką gali žmogui duoti nevyriausybinė organizacija? Aš, pavyzdžiui, dalyvauju beglobių gyvūnų prieglaudos veikloje ir nekeliu klausimo, ką ji man duoda. Žinoma, tam tikrų dalykų duoda, todėl ten ir einu, bet pirmiausia aš pati kažką duodu, pati įnešu ir tik tada gaunu. 

Rengdamasi seminarams keliems savo bičiuliams uždaviau klausimą: "Kaip jūs įsivaizduojate akląjį savo aplinkoje?" Daugelis atsakė maždaug taip: "Nelabai išvaizdų, nelabai besiorientuojantį aplinkoje, tokį, kuriam ir pačiam nelabai jauku būti tarp kitų žmonių ir tiems žmonėms nejauku būti su juo..." 

LASS, kaip organizacija, neturi įvaizdžio. "Gelbėkite vaikus" turi, "Gyvūnų globos draugija" turi – žmonės supranta, kodėl tos organizacijos reikalingos ir kodėl turėtų prie jų veiklos prisidėti. O kodėl žmogus turėtų prisidėti prie LASS veiklos arba ją remti? Štai čia ir iškyla vertybių, kuriomis būtų pagrįsti visų mūsų, priklausančių ir norinčių priklausyti šiai organizacijai, klausimas. Arba kalbant paprastai, kokios vertybės mane skatina iš mano jaukaus keturių sienų prieglobsčio ateiti į LASS ir eiti kartu? Vertybės ir taisyklės sukuria pagrindą tam tikram bendravimo stiliui. Seminarų metu išryškėjo, kad jos patrauklios visų pirma jaunajai kartai, bet jų negali užginčyti ir brandaus amžiaus žmonės. Štai kad ir viena svarbiausių pačių LASS narių suformuluotų taisyklių: LASS yra savitarpio pagalbos ir žmogaus saviraiškos galimybių erdvė. Aš žinau, kad galiu ateiti į šitą organizaciją ir manęs ji neatstums, nepaliks nuošalėje! Tačiau praktika byloja ką kita. Vieno filialo vadovas pasakojo, kad norėdama įstoti į LASS, į jį kreipėsi čigonė. Kai kurie filialo nariai pakėlė vėją: jeigu čia bus čigonė, tai nebus mūsų! Pačių organizacijos narių apsibrėžtos taisyklės bei vertybės tam ir reikalingos, kad visi jas žinotų ir visi – nuo eilinio organizacijos nario iki jos vadovo – jomis vadovautųsi. Jeigu LASS yra atvira saviraiškos galimybių erdvė – tai tokia ji turi tapti kiekvienam: tiek jaunam, tiek pagyvenusiam, tiek lietuviui, tiek Lietuvoje gyvenančiam kitataučiui. Jeigu skaidrumas – tai visuose lygmenyse: nuo LASS "štabo" iki filialų ir atvirkščiai. 

Vertybės yra bet kurios organizacijos orientavimosi modeliai, sutartos elgesio taisyklės, kurių žmonės privalo laikytis vertindami savo veiksmus ar sprendimus. Beje, vertybių svarbą organizacijos veiklai pirmiausia pamatė ne kas kitas, bet verslo pasaulis. Visuomeninė organizacija be ideologijos – tai laivas be burių ir be maršruto. Tuomet visai nesvarbu, kas kapitonas, arba visos kovos vyksta tik dėl stovėjimo ant kapitono tiltelio. 

Organizacijos vertybės – ne tik jos įvaizdžio dalis, bet ir jos elgesio kultūros, jos mikroklimato stuburas, nes jos kyla iš santykio "aš – tu", "aš – mes". Vertybės kartu yra bet kurios veiklos tęstinumo, bendrumo pagrindas, jos susijusios su tradicijų ir patirties sklaida, jos padeda "įrėminti" mūsų asmeninį egoizmą. Pažangiam jaunimui vertybės – ypač svarbus bet kokios veiklos patrauklumo aspektas. 

Didžiausia vertybių diegimo problema – laikas. Joms prigyti reikia ryškios vizualizacijos ir laiko. Jos turi būti primenamos viešai kuo įvairesnėmis progomis ir tapti privalomos visiems nepriklausomai nuo asmens statuso organizacijos bendruomenėje. Jos turi tapti įvaizdžio vėliava viešojoje erdvėje, skambėti organizacijos vadovybės lūpose, kai svarstomi, diskutuojami sprendimai, dėliojami argumentai, kai tariamasi dėl projektų, prioritetų, kai sprendžiami interesų ar asmeniniai konfliktai. 

Vaida Paulauskaitė 

 

* * * 

Aštuonerius metus studijavau psichologiją. Todėl, matyt, nekeista, kad specialybė primena apie save pačiose įvairiausiose situacijose, darbe – taip pat. Visą laiką, kol dirbau Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje, neapleido jausmas, kad kažką organizacijoje reikia sustyguoti. Klausimas – kas tas "kažkas"?.. Įstatai tvarkingi, struktūra veikia, finansai juda, patalpos nuomojamos–renovuojamos–vėl nuomojamos, Taryba priima sprendimus, suvažiavimas numato strategiją, darbuotojai žino savo funkcijas, krumpliaračiai sukasi, procesai vyksta... Bet kažkodėl retas kuris LASS narys ar darbuotojas didžiuojasi savo organizacija. Tam tikra dalis mūsų žmonių energijos, užuot "įsukusi" LASS veiklą ir procesus, nusėda virtuvinės politikos lygmeny. Po seminarų, kuriems vadovavo lektorė Vaida Paulauskaitė, ėmė aiškėti, kas tas "kažkas". Mes iš tiesų nesame išsigryninę LASS vertybių. Vadinasi, neturime moralinių atskaitos taškų vykstantiems procesams vertinti. Turime tik įvairius oficialius procesus, kurie, nors ir tvarkingi, kažin ar įkvepia būti asociacijos dalimi. Ne tik techniškai (įstoti į LASS), bet ir emociškai – tiek protu, tiek širdimi dalyvauti LASS gyvenime. 

LASS man panaši į labai racionalų žmogų, kuris moka išmintingai kalbėti, kruopščiai skaičiuoja pinigus, rengia protingus raštus, dokumentus ir projektus, tačiau visiškai nesigaudo jausmų pasaulyje. Tokiu atveju koks stipresnis jausmelis bum – ir išmuša iš pusiausvyros – nežinai, kas su tavimi vyksta, nežinai, ar tai normalu... Stabilus žmogus – tas, kurio gyvenime vyrauja proto ir jausmų pusiausvyra. Ką daryti, kai jos nėra? Žmogui tokiu atveju reikalinga psichoterapija, na, o organizacijai – moralinis kodeksas: vertybės ir jas lydinčios elgesio taisyklės. Tokios, dėl kurių susitaria ir sutaria patys organizacijos nariai. Ir vėliau aktyviai jas taiko. 

Psichoterapija trunka ilgai. Ne ką trumpesnis ir vertybių diegimas į organizacijos gyvenimą. Bet pradžia jau yra – juk net pati ilgiausia kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio. Todėl esu labai dėkinga visiems, kurie dalyvavo seminaruose – jie investavo savo laiką į LASS ateitį. Tikiu, kad investicija grįš su kaupu. Tik duokime tam laiko! 

Ramunė Balčikonienė 

 

LASS MISIJA 

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga – tai patikima ir šiuolaikiška žmonių su regos negalia socialinės pagalbos ir paramos partnerė, jų teisių ir laisvių atstovė bei gynėja, visaverčio gyvenimo galimybių kūrėja. 

 

LASS VIZIJA 

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga – tai atvira visiems, inovatyvi, draugiška kiekvienam žmogui ir įkvepianti visaverčiam gyvenimui, žmonių su regos negalia savitarpio paramos, pagalbos ir saviraiškos galimybių erdvė. 

 

LASS VERTYBĖS IR ELGESIO TAISYKLĖS 

1. Atvirumas pokyčiams 

Niekada iškart nesakyk "ne"! Užsidaręs nuo pasaulio, pats pasiklysi ir kitus paklaidinsi. 

2. Pozityvus mąstymas 

Neieškok kaltų – ieškok galimybių! Ir tamsoje mes randame šviesos... 

3. Kūrybiškumas 

Stabdžiai – ne mums! Daryti keistus ar neįmanomus dalykus yra smagu! 

4. Sąžiningumas 

Sąžinė neturi kompromisų! Pirmiausia – iš savęs ir tik po to – iš kitų! 

5. Bendradarbiavimas 

Nori eiti toli – eikim kartu! Visi už vieną, ir visi – už visus! 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]