IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

 

GARSINĖS KNYGOS KELIAS


Yra dalykų, be kurių neįsivaizduojamas mūsų gyvenimas. Neregiams vienas iš jų - garsinė knyga. Daugelis su ja pradeda savo rytą ir baigia dieną. Garsinė knyga mums ne vien laisvalaikio praleidimo forma, žinių šaltinis, bet kur kas daugiau. Ji tikrasis langas į pasaulį, netgi tvirtas intelektinis pagrindas. Jau dabar virtualioje aklųjų bibliotekoje "Elvis" yra prieinama apie 11 tūkst. garsinių dokumentų pavadinimų. Vien tik pernai įgarsinta 300 pavadinimų knygų. Ankstesniais metais šis skaičius svyravo nuo 250 iki 300 pavadinimų. 

Apie garsinės knygos kelią progą kalbėti suteikė tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) garso įrašų namai. Šiemet nuo jų įsteigimo praėjo 45 metai. LAD garso įrašų namai pradėjo veikti 1973 metų balandžio 1 d. Veikė iki 1990 metų. Vėliau garsinių knygų leidybą perėmė dabartinė Lietuvos aklųjų biblioteka. 

Kas gi pradėjo rūpintis garsinių knygų bei žurnalų ir ne tik jų leidyba? Lietuvoje garsinės knygos gimimo metais galima laikyti 1962 metus. Tais metais organizuojamas knygų įgarsinimo cechas. Jis įkuriamas LAD Vilniaus gamybos mokymo kombinate. Naujasis cechas greitai gavo kitą pavadinimą - Garso įrašų studija. Pirmasis vadovas - A. Zdanys-Zdanavičius. Iš pradžių studijoje dirbo vos keli žmonės. Tų pačių metų pabaigoje pradėta garsinti pirmoji knyga. Nuo pat pradžių buvo stengtasi, kad knygas įskaitytų profesionalai diktoriai ir aktoriai, kad skambėtų taisyklinga lietuvių kalba. Visi diktoriai buvo suskirstyti į kategorijas: aukščiausios kategorijos diktoriaus valanda buvo įkainota 6 rubliais, antros 5,20, o trečios 4.20 rub. 

Pirmąsias knygas garsino žinomi diktoriai bei aktoriai: Vytautas Kybartas, Gražina Urbonaitė, Dana Rutkutė, Undinė Nasvytytė, Saulius Adomėnas, Vytautas Radzevičius, Algimantas Sadukas. Garsinių knygų tiražas - 17 kopijų. Jos buvo paskirstomos po visą Lietuvą. Įdomu tai, kad knygų garsinimas vyko Vilniuje, Šilo gatvėje esančioje Kurčiųjų amatų mokykloje. Tik 1964 metais persikeliama į Labdarių gatvę. Kiekvienais metais buvo griežtai planuojamas valandų įgarsinimo kiekis, vienam mėnesiui - 50 valandų. 

Po ketverių metų, 1966 m., pradėti leisti garsiniai žurnalai, o dar po dvejų metų reguliariai įrašinėjami ir tiražuojami įvairūs tiflologiniai įrašai. Pirmosios knygos buvo leidžiamos magnetinėse juostose, susuktos į plastikines rites ir klausomos magnetofonais. 

Garsinės literatūros leidybą vykdė įvairūs LAD struktūriniai padaliniai: nuo 1965 iki 1973-ųjų - Lietuvos aklųjų draugijos leidyklos spaustuvė ir garso įrašų studija. 

1973 m. balandžio 1 d. garsinių knygų leidyba pradėjo rūpintis LAD garso įrašų namai. Iš pradžių juose dirbo 12 žmonių. Pirmasis direktorius - Jonas Simaška. Po metų kolektyvas pagausėjo - dirbo jau 15 žmonių. Nuo 1977 m. Garso įrašų namų direktoriumi ir vyriausiuoju redaktoriumi paskiriamas Lionginas Ragėnas. 1978 m. pabaigoje čia jau dirbo 25 žmonės. Knygų leidimo planas padidėjo iki 900 originalo juostinių valandų ir kartu padidinamas tiražuojamų kopijų skaičius iki 30 egzempliorių. 

Kitas garso įrašų namų etapas - kraustymasis į naujas patalpas. Apie tai buvęs Garso įrašų namų direktorius Juozas Valentukevičius 1986 metų kovo mėnesio "Mūsų žodyje" rašė: "...Statybininkai, beskubėdami pastatą atiduoti, paliko daug trūkumų. Be to, studijose ir aparatinėse sudėjo prastas plokštes, todėl akustika buvo bloga. Kad ji pagerėtų, papildomai izoliavome studijų ir aparatinių sienas. Įrengėme ir interjerą. Žodžiu, pertvarkėme visą penktąjį aukštą, kuris skirtas gamybai. 1985 metų gruodžio 12 dieną diktorius Darius Bulavas naujoje studijoje skaitė pirmąją knygą". 

Įsikūrus naujose patalpose, pradėta galvoti apie naujo formato garsinių knygų leidybą. 1986 m. liepos mėn. išleista pirmoji garsinė knyga kompaktinėse kasetėse. 

Naujame pastate veikė trijų studijų ir aparatinių kompleksai: du skirti garsinti knygoms, žurnalams, trečias, mažesnis, pasisakymams, interviu, nedidelėms ištraukoms, įvairiems tekstams. 

Garso įrašų namai likviduoti 1990 m. rugsėjo 30 d. 

Nuo 1990 m. spalio 1 d. garsinių knygų ir kitų garso įrašų leidyba buvo perduota Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos respublikinei centrinei bibliotekai. 1992 m. biblioteka tapo valstybine įstaiga - Lietuvos aklųjų biblioteka. 

 

Parengta remiantis LAB tiflotyros padalinyje saugoma medžiaga 

 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Gegužės mėn. 2003 m. Klaipėdos laikrodžių muziejus atidarė parodą "Laiko matavimo prietaisų raida", skirtą akliesiems ir silpnaregiams lankytojams. 

Gegužės 4 d. sukanka 70 metų, kai gimė (1948) Valentinas Ajauskas, ilgametis žurnalo "Mūsų žodis" iliustratorius ir daugelio neregių autorių knygų dailininkas. 

Gegužės 7 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1958) Stasė Purlienė (Paliukaitė), buvusi ilgametė choro "Vilnius" dainininkė, šiuo metu choro natotekininkė. 

Gegužės 15 d. sukanka 65 metai, kai gimė (1953) Elena Lozovskaja (Maciulevičiūtė), ilgametė Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotoja, joje dirbusi daugiau kaip 40 metų. 

Gegužės 16 d. 1963 metais Vilniuje įsteigta Lietuvos aklųjų draugijos leidykla, įvairią literatūrą leidusi brailio raštu. Likviduota 1991 m. pabaigoje. 

Gegužės 18 d. sukanka 65 metai, kai gimė (1953) Rimantas Venckutonis, Vilniaus sporto klubo "Šaltinis" sporto vadybininkas, tarptautinės kategorijos aklųjų riedulio teisėjas, neregių sportininkų ugdytojas. 

Gegužės 29 d. sukanka 80 metų, kai gimė (1938) Petras Kemundris, juristas, aktyvus LASS narys Panevėžyje. 

Gegužės 31 d. sukanka 75 metai, kai gimė (1943) Nijolė Klepikienė (Zaleckaitė), ilgametė LASS centro tarybos narė bei Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro vadovė. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]