LASS LITERATŲ KŪRYBA

Henrikas STUKAS

SKRYDIS

(Ištrauka) 

Palūkėk, būk kantrus - jis atlėks, 

Lyg pasiutęs jis trenks į krantus, 

Štai tada tu pakelsi rankas, 

Sunkius kaulus pakelsi prieš vėją, 

Akmeninius raktikaulius, dilbius 

Ir girgždančius sąnarius, 

Pasistiebsi, sakau, pėdų pirštais lengvai 

Atsispirsi nuo temstančios smėlio ribos 

Ir užmerkęs akis (kad nebūtų baisu) 

Tu pajusi, kad neša tave 

Tas nežinomas KAS, bet neklausk - 

Ten, aukštai, mūsų žodžiai neturi prasmės... 

Leonardas Gutauskas 

Miestas skendi šviesose. Tik ką nulijo. Stoviu ant tilto turėklo. Po manimi lyg nesibaigianti spalvota girlianda, vingiuoja automobilių srautas. Jų šviesos - atminties blyksniai, iš pasąmonės ištraukia kokią vaizdo nuotrupą, tai vėl pragaišina. Ragina nusikelti TEN, o gal grįžti į dabartį. 

Šviesos, šviesos, šviesos! Jų nuolatinis žaismas lyg upės tėkmės kitimas, iš pradžių nuteikdavo kaip žaidėją, sėdantį prie žalios gelumbės kazino stalo. O dabar - dabar apskritas nulis arba absoliučiai jokio jausmo. Viskas išnyko, išsivėdėjo. Liko tik nusivylimas ir priplėkęs, pridusęs atgarsis. 

Tilto turėklas slidus, kojų pirštai jau ore, jie pakeliui... Tik kulnai, kulnai lyg paminklo postamentas nejudrūs ir tvirti. Tvirtumas - juokinga. Šis žodis primena senatvinę demenciją, gyvenimą išsigalvotų sąvokų labirinte. Nežinant tikrosios žodžio reikšmės ir jame besislepiančios, slegiančios moralinės naštos. Žvelgiu į savo kulnus, o galvoje sukasi klausimas, kas gi šiame gyvenime tvirta ir nepajudinama? 

Dar kartą gromuluoju ir svarstau. Kol kas laiko turiu. Keista tyla, nieko negirdžiu. Galvoje skamba tik mano mintys. 

- Aš? Kas aš? Ar iš viso esu AŠ? Gal tik įsivaizduoju. O iš tikro tai ne aš, o tik miražinė iliuzija. 

Oi, neverta savęs apgaudinėti žinomomis ir iki šleikštulio nusibodusiomis frazėmis: meilė, ištikimybė, tiesa, tikėjimas, pasiaukojimas, pagaliau, skaistumas. Patikėkit, visa tai tik vėjyje paleista žiedlapių sauja. Baltų žiedlapių! 

- Kodėl baltų? 

Gal būtų originaliau juodųjų tulpių? Tai vienas nuodingiausių augalų, menantis ir skleidžiantis apnuodytų minčių, elgesio tvaiką. 

Tai apie ką aš? A, žiedlapiai! Kur juos vėjas nuneš? Kur baigs savo priverstinę kelionę? Viena aišku - nukris. Tiksliau, grakščiai nusės. O kur nusės? Čia įsijungia visagalis atsitiktinumas. Atsitiktinumas? Iš tiesų - visagalis atsitiktinumas. 

Gal ir vėl mąstau klišėmis, bet už atsitiktinumą šiame gyvenime nieko pastovesnio nėra. Šis visagalis atsitiktinumas ir atvedė mane ant šio šlapio pavasarinio tilto atbrailos. 

Viskas prasidėjo nuo to nelemto atsitiktinumo, o gal atvirkščiai - dėsningumo? Prisipažinsiu, turėjau pomėgį. Gal šiek tiek keistoką ir neįprastą. Vakarais, po darbo grįžęs namo, net nevakarieniavęs, tik nusimetęs apsiaustą nekantriai laukdavau tamsos. Norėdamas priartinti trokštamą akimirką neskubėdavau grįžti. Klajodavau po miestą vis žvelgdamas į užsidegančias namų langų šviesas. Taip braidžiodavau iki pirmųjų ūkų. Man patikdavo žvelgti į dangų - kada iš niekur išnirdavo nedrąsūs tamsos liežuvėliai. Iš pradžių lyg ko bijodami, vos lyžteldami dangaus mėlynę mėgino slėptis. Vėliau liežuvėliai vis augo ir didėjo virsdami milžiniškais liežuviais, vienu lyžtelėjimu sunaikindami nemažą jau papilkėjusio dangaus plotą. Po savęs palikdami pilkšvą dėmę, kuri vis tamsėjo ir tamsėjo, kol jos juoduose akivaruose nesužibdavo gatvės žibintų gelsvos, balsvos, kartais rausvos pamėkliškos šviesos. 

Na, bet ką čia aš dabar, ne ten pasukau. Sutemus, grįžęs namo, kartais norėdamas pratęsti artėjančią malonumo akimirką užsikaisdavau kavos. Tada nedegdamas šviesos patogiai įsitaisydavau prie lango. Jeigu jums įdomu, kartais stovėdavau, o kartais sėdėdavau. Viskas priklausė nuo tuo metu mane apėmusios būsenos. 

Na štai! Mano kambarys skendėdavo tamsoje. Ši sąlyga būtina ir nepakeičiama. Kitaip negalėčiau mėgautis ir atsiduoti tai saldžiai stebėjimo akimirkai, peraugančiai į nesuskaičiuojamas palaimos minutes bei aistros sūkurius. Aš, lyg chirurgas, neskubėdavau. Lėtu rankos kilstelėjimu vos vos praskleisdavau užuolaidą, bet taip, kad niekam ji nekristų į akis. Baiminausi, kad kas nors netyčia eidamas pro šalį nepamatytų manęs, greičiau manojo silueto tamsiame, kartais mėnulio apšviestame lange. Akimis permesdavau priešais esančius kelis penkiaaukščius ir gerai matomus du devynaukščius. Pastarieji mažai domino, nes ten daugiausia gyveno neregiai. Juos stebėti nepatiko. Mėginau, bet greitai nusivyliau. Kaip vėliau paaiškėjo, be reikalo. 

Apie ką aš čia? 

Tiksliau sakant, domino ne patys namai, o jų šviečiantys langai. Žvelgdamas į juos diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų nenuobodžiaudavau. O ir kaip gali nuobodžiauti? Langas kaip geras romanas su sava priambule, siužetu bei finalu. Langas - tai atskiras pasaulis, šviečiantis sava, tik jam būdinga šviesa. Po ilgų stebėjimų priėjau prie išvados, kad lange žibanti šviesa charakterizuoja to lango šeimininkę ar dominuojantį šeimininką. Atradau, kad lemputės spingsėjimas ir skleidžiama balsva, melsva, šiltai geltona, o kartais ir rožinė spalva - tik gaubtas, atspindintis ir kartu slepiantis šeimininko nuotaiką, gyvenimo būdą, o kaip vėliau įsitikinau, ir dar daugiau: aistras, baimes, lūkesčius, praradimus, netgi nekontroliuojamą ir viesulu prasiveržusį pyktį. 

Prieš mane šimtai langų. Visada surasdavau ką stebėti. Ypač mane erzindavo ir iš kantrybės varydavo, kada stebimojo lango šeimininkas, lyg kažką prisiminęs, puldavo prie jo ir užtraukdavo užuolaidą. Tuomet viduje lyg arbatinis užvirdavo. Man tai buvo tas pats, kaip pačioje įdomiausioje vietoje nutraukti filmo peržiūrą ar užversti knygą. Laimei, nusivylimą ir praradimo kartėlį pakeisdavo išsiugdytas medžiotojo instinktas. Akys savaime surasdavo kitą stebėjimo tašką. Būdraudamas, taip aš vadinau šį pomėgį, ne viską matydavau. Iš pradžių rimtai svarsčiau įsigyti galingus žiūronus. Po ilgų dvejonių nusprendžiau jų nepirkti. Bijojau, kad žiūronai lyg moteris, įdomi tol, kol su ja neatsiduri horizontalioje padėtyje. Tada belieka monotoniškas veiksmas. Nusprendžiau išsaugoti slėpinį ir kartu su juo susietą malonumo dalelytę. Priešais esančiame lange, nematydamas pilno vaizdo, mintyse dėliodavau vaizdą iš numanomų detalių. Tai užpildydavo vidinę tuštumą. 

Ką dar turėčiau pasakyti? 

Ogi langai kaip ir metų laikai, kinta, keičiasi ir netgi sensta kartu su savo šeimininkais. Man užgęsęs langas lyg miręs žmogus, apie kurį daugiau nieko nesužinosi. O aš kitą vakarą vėl galėjau skaityti ir toliau tęsti prieš tai nutikusią istoriją. Ilgainiui tik vaizdas manęs pradėjo netenkinti. Netgi ketinau keisti darbą ir laikinai padirbėti kad ir kokiu santechniku ar dujininku, kad tik galėčiau patekti į vidų ir palikti kelis pasiklausymo mikrofonus. Jie man patvirtintų ar paneigtų stebėjimo išvadų teisingumą. Dar kartą pasikartosiu - norėjau girdėti, ne tik matyti. Apie šią galimybę mąstydavau ne vien tik vakarais, bet ir pakeliui į darbą, o kartais ir ten. 

Geriau būčiau negalvojęs. Tą rytą šalveno. Buvo ankstyvos žiemos pradžia. Ėjau į darbą. Turbūt supratote, ką eidamas veikiau. Staiga... čiūžtelėjau ir pats nepajutau, kaip visu ūgiu išsitiesiau ant gruodo sukaustyto asfalto. Pakaušiu skaudžiai trenkiausi į kietą paviršių. Praradau sąmonę. Nežinau, kiek taip tysojau. Iš nebūties prikėlė iš kažkur sklindantis neramus balsas. 

- Žmogau! A, žmogau? Tu gyvas? Nagi, pramerk akis! 

Veidu pajutau delno smūgį. Šiaip ne taip praplėšiau akis. Nejudėjau, mėginau įsiklausyti į savo kūną. Jis tylėjo. Iš lėto pajudinau vieną ranką, paskui kitą. Lyg ir neblogai. Tuo tarpu balsas, įgavęs žmogiškąjį pavidalą, pasilenkęs prie pat veido, vis kažko įkyriai klausinėjo ir klausinėjo. Tik vėliau, gal po kelių akimirkų, o gal kaip man pasirodė, po amžinybės suvokiau, ko buvau klausiamas. 

- Broliuk, gyvas! Ar tau nieko neskauda? Sveikas? Palauk, padėsiu atsikelti. 

Stvėrė man už pečių ir lyg kokį maišą pastatė ant kojų. Akyse kibirkščiavo, jutau silpnumą, bet kiek supratau, gyvenu. Žengiant žingsnį, pakaušį maudė ir kažkas jame dilgčiojo. Norėjau pabūti vienas, o tas įkyruolis vis savo klausimais nedavė ramybės. Norėjau jį kaip įkyrią musę nuvyti šalin, bet tik kažką burbtelėjęs pasukau savo taku. Darbe buvau išsiblaškęs ir tylus, nekantriai laukiau vakaro, kad galėčiau užsimiršti ir... 

Pagaliau tos lauktos sutemos, lyg naujagimį mama, rūpestingai apkamšė miestą. Atsisėdau įprastoje vietoje ir praskleidžiau užuolaidą. Pakėliau akis. 

Nesupratau, kas darosi, kas nutiko. Galva pradėjo suktis, pakaušis suūžė ir akyse sukibirkščiavo. Apėmė toks silpnumas, kad vos išsilaikiau nenukritęs. Užsimerkiau, giliau įkvėpiau, atsimerkiau. Jau geriau! Šį kartą baimindamasis vėl pažvelgiau į netoliese stūksančio namo langą. Nesupratau! Vietoj lango žiojėjo didelė skylė. Tiksliau pasakius, ne skylė, o meistriškai išpjauta sienos dalis, besiribojanti su kitais butais. Galėjau ne tik matyti grindis, bet ir lubas. Iš kažkur atsklido balsas. Išgirdau pokalbį. Iš pradžių pagalvojau, kad už sienos gyvenantis senyvas kaimynas žiūri televizorių. Tai tikrai ne jis. Pokalbis buitinis, netaisyklinga kalba su rusišku akcentu, paįvairinamas keiksmažodžiais. 

Kas tai?.. 

Nesuprantu, iš kur tie balsai? Vaidenasi? Ne! Tikrai - balsai! Kūną išmušė šaltas prakaitas, rankų pirštų galiukuose pajutau dilgčiojimą, lyg būčiau pirštus įkišęs į kaktusą. Nusigręžiau nuo lango ir užsimerkiau. 

O Dieve, balsai nutilo. Kokia palaima, koks palengvėjimas. Taip stovėjau nežinau kiek laiko, vis svarstydamas ir svarstydamas, kas čia per nesąmonė, kažkokia anomalija įgavusi haliucinacijų pavidalą. 

Pakaušis ūžte ūžė. 

Nusiraminęs vėl praskleidžiau užuolaidą. Šį kartą žvilgsnis užkliuvo už kito lango. 

Oi, tu pagina svieto, vėl siena išnyko ir kambaryje išvydau sėdinčią moterį. Ji buvo viena, su niekuo nesikalbėjo. O aš vis tiek "girdėjau", apie ką jį galvoja. 

"Nesąmonė! - griežtai sau tariau, - šiam vakarui pakaks. Rytoj bus kita diena, vadinasi, šių kliedesių nebeliks ir vėl galėsiu mėgautis iš tamsos iškylančiu vaizdu." 

Nepatikėsite, koks manęs laukė nusivylimas, panika, neviltis, o vėliau - pažinimas, visagalystė, išskirtinumas ir pikdžiuga. Man buvo suteiktos antžmogio galios. Na, bent aš taip įsivaizdavau. Oi, kaip skaudžiai tų galių vėliau gailėjausi! Bet viskam savas laikas. 

Po to lemtingo vakaro, tik pažvelgęs į priešais esančius langus, išvysdavau kambario pjūvius ir išgirsdavau nuolat besikartojančius balsus.