DRAUGE SU BENDRUOMENE

Alvydas VALENTA

TIKROJI VEIKLA - ATSTOVAUTI

Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose nuolat skamba Kaune veikiančios savipagalbos grupės "206 savanoriai" vardas. Iškart pasakysime, kad pavadinimas gali šiek tiek klaidinti: jų yra ne 206, o kokius penkis ar šešis kartus mažiau - nuo 30 iki 40, bet reikalo esmės tai nekeičia. 

"Viskas prasidėjo 2013 metais, - pasakoja grupės iniciatorius Saulius Kavaliauskas, - tada aktyviau įsijungiau į LASS veiklą. Tiek aš, tiek kai kurie kiti bendraminčiai nenorėjome tenkintis tradicinėmis veiklos formomis: valstybinių ir akliesiems svarbių švenčių, oficialių sukakčių paminėjimais, teatro spektaklių ar choro koncertų lankymu. Norėjome aštresnių pojūčių, ko nors labiau neįprasta, nekasdieniška." 

2013 metų vasarą S. Kavaliauskas gavo apie pusantro šimto Kaune gyvenančių aklųjų telefonų ir kiekvienam skambino kviesdamas į naują savipagalbos grupę. Grupės įkūrėjas prisimena: "Į kvietimą atsiliepė koks 70, į pirmąjį susitikimą susirinko šiek tiek mažiau. Pastovių grupės narių turime apie 30-40. Savo veikla orientuojamės į jaunesnius žmones, bet mūsų jaunimas - nuo 20 iki 50 metų. Pasivadinome pagal adresą, kuriuo buvo įsikūręs Kauno aklųjų ir silpnaregių centras - "206 savanoriai". 

Teatrai, muziejai, koncertai nebuvo grupės veiklos prioritetas, bet naujieji savanoriai jų neignoravo. Daugelis iki šiol prisimena išvyką į Kauno karo muziejų. "Vienas pats nuėjęs nesužinosi ir nepatirsi nė pusės to, ką sužinai eidamas su kitais aklaisiais ir silpnaregiais. Muziejaus darbuotojai davė paliesti ginklus - ietis, kardus, šautuvus - leido pakilnoti šarvus, šalmus", - prisimena išvykos dalyviai. Greitai paaiškėjo, kad į savipagalbos grupę susibūrę žmonės neabejingi kelionėms - keliauta po Dzūkijos regioninį parką, į Anykščius, Valdovų rūmus, praėjusių metų pabaigoje lankytasi LR prezidentūroje. Dėl nuolatinio skubėjimo, įvykių gausos ir kitų ne visada racionaliai paaiškinamų aplinkybių liko nepastebėta kauniečių kelionė į Šiluvą. 

"Prieš kelerius metus viena Kauno rajono girininkija mums padovanojo didelį ąžuolo gabalą, - pasakoja S. Kavaliauskas, - mūsų keramikos būrelio vadovas Borisas Chudinskij iš jo išdrožė rūpintojėlį. Jį nuvežėme ir perdavėme Šiluvoje dirbančiam kunigui, mūsų bendruomenės nariui Ramučiui Janšauskui. Užrašėme, kad tai dovana nuo regėjimo negalią turinčių Lietuvos žmonių." 

2014 metų Tarptautinę baltosios lazdelės dieną "206 savanoriai" pasitiko netradiciškai: vienos Kauno vairavimo mokyklos aikštelėje prie automobilio vairo. "Pavairuoti buvo sena ne vieno neregio svajonė, - sakė S. Kavaliauskas, - grupėje esame keletas žmonių, kurie apakome jau suaugę. Daugelis iš mūsų gerai matydami vairavome ir šitą pojūtį esame dar išlaikę atmintyje. Aklieji, kurie nemato iš vaikystės, niekada nevairavo, jiems tai buvo visai naujas potyris." 

Akcijos sumanytojui teko apskambinti kelias vairavimo mokyklas, kol vieną įtikino, kad aklasis prie automobilio vairo nėra kažin kas neįtikėtina. Vairavimo mokyklos vadovai sutiko pabandyti: pasitelkė savo instruktorius, Kauno miesto policiją. Aklieji kartu su instruktoriais sėdo prie mokomųjų automobilių vairo, patys galėjo pajusti, ką reiškia juos valdyti: užvesti, didinti greitį, perjunginėti bėgius, apvažiuoti kliūtis. 

"Adrenalino užteko visiems. Važiavimas buvo su kliūtimis. Vyko net varžybos, kas apvažiuos kliūtis sėkmingiausiai. Reikėjo apvažiuoti kuoliukus, taip pat įveikti ir greitėjimo juostą. Dar iki šiol nesupratau, kiek kuoliukų apvažiavau. Vairą teko pasukti nuo pradžios iki galo - daug kartų. Greitėjimo linijoje buvo ir emocijų, ir svylančių padangų kvapo. Atvykę policininkai leido apžiūrėti savo automobilius, įlipti į vidų. Policininkai vieną akcijos dalyvį aprengė riaušių malšinimo apranga: liemenė, šalmas, skydas..." - po pasivažinėjimo pasakojo viena iš jo dalyvių Renata Mikalauskienė. 

Praėjus metams nuo šio įspūdingo pasivažinėjimo, "206 savanoriai" vyko į šaudyklą ir šaudė iš tikrų kovinių ginklų. "Kai įkūrėme grupę, pokštavome, pasivažinėsime, tada pašaudysime, - sakė S. Kavaliauskas. - Greitai paaiškėjo, kad tai visai ne pokštas. Vienos Kauno šaudyklos instruktoriai su aklaisiais sutiko pasidalyti savo žiniomis ir patirtimi." 

Į svečius atvykusiems grupės nariams jie pirmiausia papasakojo apie įvairių rūšių ginklus, jų kovines savybes, veikimą, daugelį, apie kuriuos pasakojo, leido paliesti, pakilnoti. "Rankose laikėme kelių markių pistoletus, snaiperio šautuvą, kalašnikovo automatą, - prisimena S. Kavaliauskas. - Su šaudymo instruktoriais sutarėme, kad leis iššauti iš kovinio ginklo. Gal nėra tokio malonumo, kaip reginčiam žmogui, kai jis pataiko į taikinį, bet pats šūvio garsas, parako kvapas, ginklo atatranka - tam turbūt negali atsispirti net labiausiai pacifistiškai nusiteikęs vyras." 

Klystume manydami, kad "206 savanoriai" nieko daugiau neveikia, tik vaikosi ekstremalių potyrių - važinėjasi mašinomis ar šaudo iš tikrų kovinių ginklų. Yra žmonių, kurie nenori nei sėstis už automobilio vairo, nei šaudyti. Tokiems, anot S. Kavaliausko, yra dramos teatras! Akliesiems pramoga gali tapti ir išvyka į draugo sodą ar paprasčiausias šašlykų kepimas. Ne kiekvienas turi galimybę išvykti į gamtą ar susikurti laužą. Tai suprasdami "206 savanoriai" jau du kartus vidury miesto, buvusios aklųjų įmonės kieme, kūrė laužą ir kepė šašlykus. 

Netapti mistine organizacija 

Kad ir kaip gražiai kalbėtume apie kultūrinius ir panašaus pobūdžio renginius, kad ir kokie įdomūs jie būtų, vis dėlto, anot S. Kavaliausko, tikroji LASS veikla ir misija yra ne jie. "Jeigu nenorime tapti mistine organizacija, egzistuojančia nelabai aišku dėl ko, veikiančia ne visai aišku ką, turime realiai pradėti atstovauti savo žmonėms ir ginti jų interesus", - sako S. Kavaliauskas, - atstovauti ne kurdami programas, mojuodami įvairaus pobūdžio konvencijomis ar tarptautinėmis sutartimis, bet realiai ir konkrečiai." 

S. Kavaliauskas pateikia du pavyzdžius, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad organizacija savo žmonėms deramai neatstovauja. Pirmasis: Kaune gyvena moteris, gaunanti šalpos pensiją ir dirbanti masažuotoja 0,25 etato krūviu. Pagal naująjį Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, darbdavys socialinio draudimo įmokas turi mokėti nuo viso šios darbuotojos minimalaus atlyginimo, tačiau jeigu ta pati moteris gautų netekto darbingumo ("Sodros") pensiją ir dirbtų tuo pačiu krūviu, mokesčius mokėti reikėtų jau nebe nuo minimalaus atlyginimo, bet nuo realiai gaunamų pajamų. Suprantama, kad nė vienas darbdavys nenorės laikyti tokio darbuotojo, kuris dirba ketvirtadaliu etato, bet mokesčius reikia mokėti kaip už dirbantį pilnu etatu. 

"Įstatyme yra akivaizdi spraga arba neapsižiūrėjimas, - sako S. Kavaliauskas, - bendraujame su "Sodra", Mokesčių inspekcija, aiškinamės. Apie problemą informavome LR Seimo narį Justą Džiugelį. Pasirodo, esame ne vieninteliai, šiuo klausimu jau kreipėsi ir kitos neįgaliųjų organizacijos." 

Kitas pavyzdys - techninių pagalbos priemonių skyrimas. Galima diskutuoti dėl tam tikrų Techninės pagalbos neįgaliesiems centro (TPNC) veiklos metodų, bet visiškai nenormalu, kai apakęs žmogus baltosios lazdelės ar kalbančio laikrodžio turi laukti metus. Yra pirmojo būtinumo techninės pagalbos priemonės ir apakęs žmogus jas turi gauti per dvi savaites ar ilgų ilgiausia per mėnesį, kitų priemonių galima palaukti ir ilgiau. Žinoma, panašiais atvejais visada iškils klausimas, kas yra pirmojo būtinumo techninė pagalbos priemonė, o kas - ne pirmojo? Tačiau svarstant ir tariantis kompromisą visada galima surasti. Labai abejotinas ir TPNC sprendimas visiems neregiams, neatsižvelgiant į amžių, kitus veiksnius skirti tokias pačias technines priemones. Štai garbingo amžiaus sulaukusi moteris garsinėms knygoms skaityti gauna Daisy grotuvą. Grotuvas brangus, turi daug galimybių, bet ką ta moteris gavo - gyvenimą palengvinančią techninę priemonę ar galvos skausmą? Ar tikrai ji jungsis WF ryšiu prie interneto maršrutizatoriaus, skaitomose knygose darysis atžymas, PDF formatu siųsis tekstus ir sintezuotu grotuvo balsu juos skaitys? Akivaizdu, kad ne ir, kad tokiu atveju geriau pigesnis, paprastesnis grotuvas. Jeigu TPNC tokių grotuvų neturi, tai gal galėtų paskolinti Lietuvos aklųjų biblioteka? Vėl iškyla ta pati problema - tarpininkavimas, atstovavimas. 

"Būtina keisti TPNC nuostatus ir techninių pagalbos priemonių skyrimo tvarką, - sako S. Kavaliauskas, - šiuo klausimu jau susirašinėjame su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija." 

Savipagalbos grupės "206 savanoriai" įkūrėjas nesunkiai išvardytų ir daugiau sričių, kur reikalinga žmonių interesus ginti ne žodžiais ir deklaracijomis, o konkrečiais darbais. Anot jo, nuvykti į Ameriką ir dalyvauti kokiame pasauliniame aklųjų suvažiavime tampa paprasčiau, nei iš valdininkų išsireikalauti, kad apakusiam žmogui baltoji lazdelė būtų išduodama per 20 darbo dienų. Reikalingi pokyčiai ir pačioje organizacijoje: nenormalu, kai LASS filialo ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas šaukiamas ne savaitgalį, bet įprastą darbo dieną, beveik vidurdienį - kas dirba, kas mokosi ar tvarko reikalus. O kai į susirinkimą ateina mažesnioji filialo narių dalis, stebimės - žmonės neaktyvūs, nesidomi, nedalyvauja LASS veikloje... 

Taigi, kas esame ir kuo norime tapti: gyvybinga, realiai aklųjų interesams atstovaujančia organizacija, ar mistiniu dariniu, sukurtu nežinia kam, veikiančiu nežinia ką?