LASS LITERATŲ KŪRYBA

Edmundas POCIUS

 


ŽMONIŠKAI 

Atėjau kaip žmogus. Žmoniškai kažko paklausiau. Gavau atsakymą. Atsakymas man pasirodė kažkoks keistas. Nepatiko. Tiksliau, visai nepatiko. Tada taip atsakiusiajam daviau į piltuvą. Labai pelnytai daviau. Aš tai juk žmoniškai, o su manim, vadinasi, šitaip? Kodėl? 

Ilgai ieškojau atsakymo į šitą klausimą. Neradau. Tada nuėjau į tokią paslaptingą vietą, kur, man atrodė, reikėjo nueiti. Kaip žmogus nuėjau. Pasakiau, kad noriu gauti atsakymą. Na, man ir davė. Nepatiko. O tiksliau, tai nė nežinau, gal visai nepatiko. 

 

POMĖGIS 

Jonas labai mėgsta skaičiuoti. Skaičiuoja ir skaičiuoja. 

– Ką tu ten taip skaičiuoji? – nekaltai paklausiau. 

– Pinigus skaičiuoju, – kaltai atsakė Jonas. 

– Aa, – pasakė Petras. – Aš jau seniai neturiu ką skaičiuoti. 

– Tai negerai. O aš turiu. Skaičiuoju, kiek esu skolingas. 

– Ir kaip sekasi? – pasidomėjau, pirmąkart pajutęs tuščios kišenės svorį. 

– Sekasi, kol beveik prisikapstau iki pabaigos. Tačiau per tą laiką skola jau būna gerokai padidėjusi, susipainioju, vėl viskas iš pradžių – jau tuoj, atrodo, baigsiu, bet, patys suprantat, sumelė nesumažėja, o tik atvirkščiai. Tai va taip. 

– Suskaičiuosi, – padrąsino Petras. – Kada nors suskaičiuosi. Tiesa, – prisiminė, – juk reiks grąžinti? 

– Kaip tai – grąžinti? – čirkštelėjo Jonas. – O ką tada skaičiuosiu? Gal aš blogesnis už kitus – pinigėlių nemėgstu paskaičiuoti? 

 

VISKAS GERAI 

Nė velnio, pasakiau pats sau, ryte ropšdamasis iš lovos, viskas yra labai gerai. Geriau nė būti negali. Tik Jonas galvoja kitaip – kad viskas yra labai blogai. Na, ir tegul. Juk aišku, kodėl jis taip galvoja. Todėl, kad man gerai. 

Bet – aš juk teisingas žmogus – gali taip būti, kad man gerai, nes Jonui blogai. Gali. Bet nėra. Gerai yra todėl, kad gerai. 

Taip gudriai mąstydamas ir išlipau iš lovos. Tai štai – išlipau? Išlipau. O visai galėjau išdribti. Ir ką nors nusilaužti. Nenusilaužiau. Netgi labai nieko. 

O Jonui viskas blogai. 

 

KORUPCIJA 

Jonas man davė kyšį. Nežinau, kaip ten kas, nė už ką, bet kadangi davė, tai ir paėmiau. Nes nepaimsi – žiūrėk, ir visokių negerumų gali sulaukti. O negerumai, pasak vieno neįvardinto šaltinio, gyvenimo nepailgina. 

Na, paskui aš Petrui daviau kyšį. Nei ten buvo labai už ką, nei ką, bet Petras paėmė. Galėjo nepaimti, bet paėmė – Petras juk, kas to nežino. O neduoti – kaip čia dabar neduosi? Taip tik atrodo, kad galima neduoti. 

Taip. Tada Petras kyšį davė Jonui. Viskas būtų gal ir gerai, bet aš tą viską mačiau. Labai pasipiktinau. Reikia, sakau, kreiptis ten, kur kreipiamasi. Nes tai – nusikalstama veika, rimtuose sluoksniuose ir tarpsluoksniuose korupcija vadinama. Už tą veiką lyg tai ir baudžiama. Taip sako politikai, kurie žino, jog paprasti piliečiai jokių kyšių imti nei duoti negali. 

 

INFLIACIJA 

Susitikau Joną. 

– Kur dabar? – paklausiau, nes jis man lyg ir neleido praeiti. 

– Tai štai, iki parduotuvės pabėgėsiu, – kažkaip mįslingai atsakė. 

– A–a, – svajingai nutęsiau. – Bet kad dabar taip viskas pabrango. 

– Nelabai man svarbu, – patraukė pečiais Jonas. – Vis tiek nieko nepirksiu. 

– Ai, ai. Neturi pinigų? Gaila, – užjaučiau. – Infliacija viską surijo? 

– Turiu, – Jonas atsainiai pastūmė mano užuojautą šonan. – Nieko neperku, tai ir turiu. Kas man ta infliacija – ne žmona, net ne meilužė. 

Taip, pamaniau. Gal kartais ir man reiktų išsiskirti? 

 

Audronės GENDVILIENĖS piešinys

AUKSO VERTĖ 

Meškeriotojas (mėgėjas, žinoma), saugiai pasislėpęs už inicialų E. P. ir už čia pat augančio krūmo, sėdėjo ant gražios upės kranto, žiūrėjo į seniai (nuo ryto) ant bangelių besisupančią plūdę, kuri gražiai toliau sau suposi ir visai nesiruošė daryti ką nors daugiau. Puiku, pamintijo žvejys, aš kantrus. Pasėdėsim, pasvajosim. Kad štai tuoj tuoj užkibs tooooooooooookia... O jei dar į šitą žodelį keletą "o" raidelių kyštelėjus, penketą ar net šešetą, tai tada būtų pats tas. Gerai būtų tada. 

Plūdė tarytum virptelėjo, paskui ir visai įtartinai elgtis ėmė. Atrodo, kimba ir, ko gero, auksinė – stryktelėjęs stvėrėsi meškerės, jau ims traukti, bet užkibta ne šiaip žuvytės – taip mostelėjo uodega, taip trūktelėjo, kad žvejys nė pajust nepajuto, kaip vandeny atsidūrė. O čia jau žuvytės akvatorija ir žuvytės jurisdikcija. 

Pasidygėdama išspjovė slieką. 

– Masalas galėtų būti skanesnis, – pasakė nustėrusiam meškeriotojui. – Gal tada susipažinkim. Mane vadina barakuda. O kaip tu vadiniesi... tiek to, vis tiek pameluosi. Tai va, žvejeli, kad jau taip, išpildysi tris mano norus. Visai nedaug. Pirmas... 

– Bet tai neteisinga, – nusiminė žvejys, – Taip nebūna. Aš niekada nė savo žmonos norų nepildau... 

– ...ir ta įsitaisė meilužį, – pabaigė žuvelė. – Nepildai – keliausi su manimi. Muziejinio eksponato teisėmis. Arba... atrodo, aš dar nepusryčiavau. Sliekais sotus nebūsi. 

Meškeriotojas pasipurtė, praplėšė akis. Nieko sau užsisvajojo – lyg žvejonė būtų tinkamiausias metas košmarams. Plūdė vangiai tebesisupo paviršiuje. 

– Nekimba, – sumurmėjo žvejys mėgėjas. – Gal ir gerai, kad nekimba. O tai vienas tik vargas su tomis auksinėmis žuvelėmis. Todėl ir aukso vertė auga. 

 

STATISTINĖ VERTĖ 

– Prašau atiduoti pinigus, – pasakė toks visai malonus balsas už kampo. – Būtų geriau visus, kiek turite. – Balso savininko rankoje lyg kas blykstelėjo. 

– Kas ten toks? – dėl visa ko pasmalsavau. 

– Pistoletas, – noriai painformavo. – Kalibras – keturiasdešimt penktas. 

– Tas gerai, – pasakiau, nes išgirdus, jog tai ne daiktas, panašus į pistoletą, smarkiai palengvėjo. – Tik pinigų, matai, neturiu. Kišenėse taip tuščia, kad ir vėjui pabodo jose švilpauti. Jei nori, pasiklausyk. 

– O sakote – gerai, – pasiklausęs liūdnai nutęsė žmogutis, kuris buvo panašus į plėšiką. – Tai ką dabar daryti? – visai nusiminė. 

Susimąsčiau. Reikia gi padėti artimui savo. 

– Žinai, – baigęs mąstyti, pasakiau, – amerikiečiai vidutinio statistinio žmogaus, taigi, ir tavo, gyvenimą įvertino septyniais su puse milijono dolerių. Ir jei tai nieko nesako... 

– Sako, tikrai, – nušvito plėšikas. – Vadinasi, aš – Rokfeleris. Bet tuomet trintis gatvėje kažkaip nelabai solidu. Netyčia susems dar. 

Jau buvo beketinąs pistoletą švystelėti kuo toliau, bet paskui apsigalvojo ir paslėpė kišenėje. 

– Čia savigynai, – paaiškino. – Jei kas bandys gvieštis mano milijonų. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]