DRAUGE SU BENDRUOMENE

Alvydas VALENTA

MINTYS JUBILIEJAUS AKIVAIZDOJE


Kiekvienas vasaris akliesiems primena ne tik Vasario 16–ąją ir Lietuvos nepriklausomybės aktą, bet ir kitą ypatingą dieną – 27–ąją, – tą dieną 1928 metais pradėjo veikti Kauno aklųjų institutas. Galima daug ir ilgai kalbėti tiek apie anos vasario 27–osios, tiek apie aklųjų instituto reikšmę visų mūsų gyvenimui, tačiau bene geriausiai tą reikšmę atskleidžia trumputė ištrauka iš vieno pirmųjų instituto mokinių – muzikanto, žurnalisto – Antano Adomaičio knygos "Dešimt pradžių": "Susirinkdavo kaimynai, giminės ir svarstydavo, ar gali būti tokia mokykla, kur akluosius moko. Ne, negali. Tikriausiai, tai prieglauda, tik pavadinta kitaip – mokykla. Gražiai suokia mokyti daktarai, o lazdos akliukai neišvengs." 

Štai taip, mielieji, labai tikėtina, kad toks pat scenarijus, jeigu ne 1928–ųjų vasario 27–oji ir ne Kauno aklųjų institutas, būtų laukęs mūsų visų. Na, gal ne visų, gal patys pačiausi – "talentingiausi" – būtų išsiveržę iš tos tylaus ir nepastebimo egzistavimo zonos, o paskui – linksniuojami kaip "ypatingų sugebėjimų" turintys aklieji toli pralenkę savo likimo draugus... Laimei, taip neatsitiko ir čia jau tiesioginis Kauno aklųjų instituto nuopelnas. 

Šiais metais minime Lietuvos valstybingumo šimtmetį ir aklųjų švietimo devyniasdešimtmetį. Tik priešingai nei pirmoji, antroji sukaktis, atrodo, nežadina nei gyvo susidomėjimo, nei noro apie ją kalbėti. Galvoje turiu ne oficialius renginius – vienas toks (gal net vienintelis) Kaune įvyko vasario 28 dieną, – o būtent gyvą susidomėjimą, reikalą įvertinti aklųjų švietimo dabartį ir ateitį. Užbėgdami į priekį leisime sau konstatuoti, kad ta ateitis, kaip ir prieš devyniasdešimt metų, yra pakankamai neaiški ir klostoma "miglų". Galima tik džiaugtis, kad Lietuvoje sparčiai mažėja labai silpnai matančių ir ypač nematančių vaikų, tačiau niekas neims neigti, kad aklumas ar silpnaregystė artimiausiais dešimtmečiais šalyje išnyks visiškai. Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro jau nebeturime, apie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) ateitį užkulisiuose pakalbama visaip, viešojoje erdvėje – tyla ir ramybė. Senoji, daugiau nei ketvirtį amžiaus LASUC'ui vadovavusi direktorė, kaip atrodo, jokioje aktyvioje veikloje dalyvauti jau nebenori, naujoji – vis dar neturi ką pasakyti. Taigi štilis! 

 

Permainų skersvėjuose 

 

Taip jau yra: kiekvienas laikmetis visuomenei kelia savus iššūkius, kiekviena karta juos priima ir sprendžia arba nesprendžia. Tuomet už ją išsprendžia ir nusprendžia kažkas kitas. Tūkstantmečių sandūroje vis garsiau pradėta kalbėti apie tai, kad neįgaliųjų integracija, kaip iki šiol ji buvo suprasta ir aiškinama, nepadeda išspręsti visų šiuolaikinio gyvenimo keliamų iššūkių ir rasti teisingų sprendimų. Integracijos sampratą pradėjo keisti įtraukiojo ugdymo idėja. Tai savo dvasia panašūs, bet netapatūs dalykai. Įtraukios visuomenės ir įtraukiojo ugdymo sampratą ypač akcentuoja Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija. LR Seimas ją ratifikavo 2010 m. gegužės 27 dieną, tuo pačiu Lietuva kaip valstybė prisiėmė tam tikrus tarptautinius įsipareigojimus. JT Neįgaliųjų teisių komitetas, atsakingas už konvencijos įgyvendinimą, vienareikšmiškai pasisako už tai, kad specialusis ugdymas turėtų užleisti vietą įtraukiajam ugdymui, o socialinė atskirtis – įtraukiai visuomenei. 

Priminsime: pernai duotame interviu Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, JT Neįgaliųjų teisių komiteto narys Jonas Ruškus minėto komiteto nuostatą apibūdina taip: "Neįgaliųjų teisių komitetas niekada nepasisakys už segregaciją, kad kažkokie neįgalieji, pavyzdžiui, aklieji, turėtų mokytis atskirai. Komitete yra santykinai didelis skaičius žmonių, turinčių visišką regėjimo negalią iš įvairių pasaulio šalių, visi jie vienareikšmiškai pasisako tik už įtraukųjį ugdymą. Specialusis ugdymas, kad ir koks kokybiškas būtų, yra žmogaus atskirties forma. Kalbėjau ne su vienu kurčiuoju ir akluoju Lietuvoje, visi pripažįsta, kad išėję iš specialiosios mokyklos patenka į dar didesnę socialinę atskirtį. Taip, tuo metu, kol mokosi, uždaroje aplinkoje žmogus galbūt jaučiasi saugiau, bet pabaigia tokią mokyklą ir visas saugumas dingsta." 

Aplink mus, šalia mūsų, LR Seimo kabinetuose vis garsiau kalbama, kad greitai specialiųjų mokyklų esą visiškai neliks, tačiau politikai, valdininkai, švietimo strategai, ir toliau tyli arba nesako nieko konkretaus. Susidaro įspūdis, kad arba jie nedrįsta visko pasakyti tiesiai šviesiai, arba patys iki galo nežino, kas ir kaip bus. 

Visa tai turėdami galvoje kreipėmės į LR švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM) prašydami atsakyti į keletą aklųjų bendruomenę dominančių klausimų. Toliau pateikiame šiuos klausimus ir ŠMM švietimo pagalbos skyriaus vyriausiosios specialistės Reginos Labinienės parengtus atsakymus: 

– Šiais metais minime aklųjų švietimo 90–metį: kokia aklųjų švietimo situacija Lietuvoje dabar? Ar turite statistiką, kiek regėjimo negalią turinčių vaikų mokosi specialiosiose mokyklose, kiek integruotai? 

– Lietuvoje 2017–2018 mokslo metais, pagal savivaldybių mokyklų pateiktus duomenis, bendrojo ugdymo mokyklose mokosi 98 mokiniai, turintys regėjimo sutrikimų. Mokiniai, kurie be regėjimo turi ir kitų sutrikimų, priskiriami kompleksinių sutrikimų turinčių mokinių grupei, ir, jeigu jiems yra nustatomi dideli arba labai dideli specialieji ugdymosi poreikiai, ugdomi specialiosiose mokyklose arba specialiosiose klasėse bendrojo ugdymo mokyklose. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras – Švietimo ir mokslo ministerijai priklausanti įstaiga, kurioje ugdomi regėjimo sutrikimų turintys mokiniai, atvykę iš įvairių savivaldybių (pvz., 2016 m. mokėsi atvykę iš 27 savivaldybių, tačiau daugiausia mokinių mokėsi iš Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybių – 56,4 proc.). Mokinių skaičius LASUC palaipsniui mažėja, tačiau dėl didelio bendrojo LASUC patalpų ploto išlaikymo (su bendrabučiu – 12 tūkst. 446,56 kv. m), vieno mokinio ugdymo kaina centre taip pat didėja, siekia iki 16,9 tūkst. eurų per metus. 

– JT Neįgaliųjų teisių komitetas pasisako vienareikšmiškai: jokio uždaro mokymo negali būti – tai diskriminacija! Lietuva ratifikavo JT Neįgaliųjų teisių konvenciją ir turi jos laikytis. Ar tai reiškia, kad turime taip pat besąlygiškai laikytis ir įtraukiojo ugdymo nuostatos? Jeigu taip, kas įtraukiojo ugdymo sąlygomis atsitiks su specialiosiomis mokyklomis, ar jos išnyks visiškai? 

– Švietimo ir mokslo ministerija nesiekia savitikslio specialiųjų mokyklų uždarymo. Visų pirma rūpinamės, kad bendrosios mokyklos taptų patrauklesnės ir pasirengusios priimti specialiųjų ugdymosi poreikių (toliau – SUP) turinčius vaikus, kurie šiuo metu ugdomi specialiosiose mokyklose. 

Švietimo ir mokslo ministrė 2017 m. birželio 27 d. patvirtino vaikų įtraukties mokytis ir įvairiapusio ugdymo 2017–2022 metų veiksmų planą. Jame numatyta, kokiais būdais mokyklos bus parengiamos priimti SUP turinčius vaikus: skatinamas visos dienos mokyklos modelio kūrimasis; steigiami mokytojų padėjėjų etatai; peržiūrimos finansavimo skyrimo SUP turintiems mokiniams didinimo galimybės (dabar skiriamas 35 proc. didesnis krepšelis didelių ir labai didelių SUP turintiems mokiniams); skatinama, kad mokyklos pagal universalaus dizaino reikalavimus pritaikytų fizinę aplinką; mokomi pedagogai, kad galėtų dirbti su SUP turinčiais mokiniais; mokyklos aprūpinamos SUP mokiniams reikalingomis mokymo priemonėmis; mokiniams vežti skiriami geltonieji autobusai. 

Jeigu bus sudarytos tinkamos sąlygos, kaip kad numatyta plane, tikimės, kad patys tėvai, auginantys specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, mieliau rinksis bendrąsias, o ne specialiąsias mokyklas. 

– Kaip praktiškai Švietimo ir mokslo ministerija įsivaizduoja neįgalaus vaiko mokslo dieną bendrojo lavinimo mokykloje? 

– Kad SUP turintys mokiniai sėkmingiau įsitrauktų į bendrojo lavinimo mokyklas, bus įsteigta daugiau mokytojo padėjėjo etatų. Ministerija keičia teisės aktus, kurie šiuo metu reglamentuoja mokytojo ir mokytojo padėjėjo veiklą. Turima omenyje etatinis mokytojų darbo užmokesčio modeliavimas ir mokytojo padėjėjo pareigybės transformavimas į dvi pareigybes: mokinio asistento (ar padėjėjo) ir mokytojo padėjėjo (antrojo mokytojo). Įteisinus šias pareigybes, nustačius joms kvalifikacinius reikalavimus, bus pagrindas rengti mokymų programas, suteikiančias reikalingų kompetencijų. 2018 m. ministerija skirs savivaldybėms lėšų steigti mokytojų padėjėjų etatus. Atsižvelgiant į tai, kad etatinis mokytojų darbo užmokestis pareikalavo papildomų lėšų, priimtas sprendimas, kad mokytojų padėjėjų etatai bus steigiami ES lėšomis. Šiuo metu vykdomos procedūros dėl lėšų skyrimo. 2018 m. numatyta skirti 250 tūkst. eurų. Taip pat kuriamas visos dienos mokyklos modelis. Tai padės plėtoti reikalingų paslaugų ir pagalbos teikimą SUP turintiems vaikams, o tėvams leis lanksčiau derinti pareigas šeimoje ir darbe. 

– Jau geras dešimtmetis kalbama apie tai, kad LASUC turėtų virsti resursų (išteklių) centru. Ar jūsų nuomone, tokiu centru ši įstaiga jau yra virtusi? Jeigu ne, kaip jos veikla turėtų atrodyti ateityje? 

– LASUC kaip metodinio – konsultacinio – išteklių centro funkcija iki šiol nebuvo sparčiai vystoma, tačiau ši vizija išlieka ir, tikėtina, bus sėkmingiau plėtojama artimiausioje ateityje. Ministerija yra numačiusi finansines galimybes atnaujinti technikos priemones, reikalingas aklųjų ir silpnaregių ugdymui, mokytojų ir kitų specialistų kompetencijoms stiprinti taip pat yra planuojamos priemonės iš ES struktūrinių fondų projektų. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]