LASS LITERATŲ KŪRYBA

 

ATSISVEIKINOME SU POEZIJOS SODININKU


Bronius KondratasŠiek tiek daugiau nei prieš dvejus metus, 2015-ųjų spalio 25-ąją, vilnietis poetas Bronius Kondratas šventė jubiliejinį - šimtąjį gimtadienį. Nors puolamas ligų, jį pasitiko šviesios sąmonės, savyje tebekurstydamas kūrybos ugnį. Poetas rašė ir po jubiliejinio gimtadienio. Sulaukęs 102 metų, šiemet, sausio 5-ąją, B. Kondratas iškeliavo į amžinybę. Išleistos 9 knygos, parengta daugybė publikacijų spaudoje, nugyventas ilgas ir prasmingas doro žmogaus gyvenimas. Šia publikacija dar kartą prisiminkime ištikimą mūzos riterį, gal greičiau - poezijos sodininką, auginusį savąjį sodą nuo žalios jaunystės iki žilagalvės senatvės. 

B. Kondratas gimė 1915 m. spalio 25 d. Taline (Estija). Po Pirmojo pasaulinio karo, apie 1920 m., tėvai su šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno motinos tėviškėje Rokiškio rajone. Gyvenimo aplinkybių verčiamas nuo jaunų dienų turėjo atlikti įvairius darbus. "Čia, - kaip prisimena pats poetas viename interviu, - ilgai ir prakeiktai ganiau, o širdis ir mintys šnabždėjo, siek mokslo žinių!"Pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomenę, susipažino su žmonėmis, kurie jaunam vaikinui padarė didelį įspūdį. Pažintis su poetais Eduardu Mieželaičiu, Vladu Mozūriūnu, Jonu Šiožiniu pažadino ir įkvėpė kūrybai. Jaunuolis daug mokėsi savarankiškai. Vidurinį išsilavinimą įgijo vakarinėje mokykloje. 1938-1939 m. Kaune lankė lituanistines paskaitas. Taip pat susidomėjo piešimu ir daile. Šių dalykų mokėsi pas giminaitį, žymų dailininką Justiną Vienožinskį. Po Antrojo pasaulinio karo ilgą laiką vadovavo Rokiškio dailės darbų cechui, pats dirbo dailės ir dizaino baruose. Darbas buvo mielas ir teikė malonumą, tačiau baigdamas septintąjį gyvenimo dešimtmetį, susirgo glaukoma, ėmė silpti regėjimas. Vėliau apako visiškai. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, tarsi įgavęs antrąjį kvėpavimą, pradėjo intensyviai kurti poeziją: jo eilėraščiai ne kartą publikuoti "Mūsų žodyje", neregių literatų kūrybos almanachuose: "Prisimenu dar karklų kvapą", "Vaivorykštė" ir "Žodžio spalvos". Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) darbuotojų paragintas, dalyvavo Lietuvos neregių literatų kūrybos konkursuose. Du kartus - 1998 ir 2001 m. - tapo šių konkursų nugalėtoju. Šitaip skaitytojus pasiekė pirmosios poeto knygos: "Tarp minties ir akmens", "Tamsoje balta gėlė". 2015 m., minint poeto šimtąjį gimtadienį, LAB išleido jo poezijos rinktinę "Šimtmečio sodininkas". 

Pats autorius save laikė "dinozauru" iš prieškario laikų ir visai to nesigėdijo. Savo dvasia, kalbėsena, intonacijomis B. Kondrato kūryba bene artimiausia ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje susiformavusiai poetinei mokyklai. Įsiskaitykime, pajuskime. 

 


 

KAITOS 

Išlijusi liūtį padangė giedrėja, 

Žaibus paskandinusi upė drumsta. 

Per liūtį laukų apžiūrėti išėjęs: 

Iš Dievo liūtis - ji šventa. 

 

Kai liūtys užtrunka, kai degina sausros, 

Po saule kantrybės išeina žmogus, 

Kai akys į dangų - dangus įsiklauso - 

Vėl grūdo ir poringių derlius gausus. 

 

Iš motinų rankų, iš kūdikio juoko, 

Kaip ašara riedame mes planeta. 

Taip dalgį pustyti gyvenimas moko, 

Artėja kompiuterių amžiaus karta. 

 

Taip tiesą iš kryžiaus, taip Troją kartoja, 

Taip krinta, taip dūžta kažkas, 

O liūtys kas dieną išlyja rytojų - 

Darbymečio amžių rankas. 

 

LANGAI 

 

Jie iš dūminės pirmo to stiklo langelio, 

O į mūsų dienas jau langais švyturiais, 

Jie iš rašto į tikslą, jie mus išveda kelio, 

Jų šviesos pakerėtas, "tikiu ja", - tarei. 

 

Jie išauga langais dideliais mūsų metai 

Iš tamsos to langelio, taip švento kadais, 

Mes kas langas gyvenimą - viziją matom, 

Reiklumu mes kieti, ir švelnumo veidais. 

 

Kartais langas pritemsta - mes girdime stiklą, 

Ir suklūsta šviesiųjų langų brolija, 

Tai ne langas sudužo, ne skubantis tikslo, 

Tai tik klupteli žingsnis jaunų kelyje. 

 

GALIŪNAI 

 

"Įsisupus plačiai vakarų vilnimis" 

Maironis 

 

Buvo kranto rimtis, buvo šėlas greta 

Du galiūnai - poetas ir šėlstanti jūra 

Ta banga begalinė grėsminga aukšta 

Pakirsta nelauktai galingesnės sugūra. 

 

O laukta, taurumu galingesnė jėga, 

O ateis valanda, ji pakyla ir trenkia 

Taip imperijos griūva, taip laisvėja tauta 

Ir jau pergalė tiesia jai ranką. 

 

Jau tėvynė laisva, o ir saulė rytais 

Ant Dubysos vėl teka, o teka, 

Ir jau laisvą pavasario žemės balsais 

Mes girdime Lietuvą šnekant. 

 

* * * 

 

Tu pilkėjai, mano žeme, 

Mano rankų pilkumu, 

Tu gilėjai, mano žeme, 

Kapinėlių gilumu. 

 

Čia diena pilkų pilkiausia 

Švietė kelio vidury, 

Bet per ją pilkų pilkiausias 

Kilo saulėn vyturys. 

 

Palytėjo vėjas jaunas 

Sparną laimės pažadais - 

Tai žeme riedėjo saulė 

Obelų baltais žiedais. 

 

Tai iškėlė mano rankos 

Miestą švytinčių namų, 

Tai pražydo mano rankos 

Jauno rugio jaukumu. 

 

ELDORADAS 

 

Aš ieškojau briedžio rago, 

Nerasto ilgai, 

Aš ieškojau Eldorado - 

Atvedė ragai. 

 

Kalvoje išniro briedis 

Proveržiu staigiu, 

Saulę tekančią sugriebęs 

Klasika ragų. 

 

Jis sustingo čia, iškeltas 

Žaižara žolės, 

Tarsi skulptoriaus iškaltas 

Saulei pakylėt. 

 

Tarp ragų spurdėjo saulė, 

Tryško pro šakas - 

Tas stebuklas, tas pasaulis 

Tiesė man rankas. 

 

O drugiai, o paukščiai nardė 

Tarp visų žiedų, 

O skambėjo vienas vardas 

Iš visų vardų. 

 

Eldorado, Eldorado! 

Šaukta iš širdies, 

Kad nei briedžio, anei rago, 

Anei tos šalies. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]