NEREGYS DARBO RINKOJE

Henrikas STUKAS

UŽGRŪDINTAS TEATRO


Andžejus RavanasVieša paslaptis - žmonės su negalia turi daug įvairių kompleksų. Vienas labiausiai krintančių į akis - nepasitikėjimas savimi, susikaustymas. Dar vienas, nuolat kišantis koją - nemokėjimas deramai darbdaviui ar pašnekovui pristatyti savo stipriųjų pusių. Dažniausiai apie save kalbama nepasitikint ir lyg teisinantis, nuolat jaučiant menamą kaltę ir "vargšiuko" sindromą. Lengviausia teigti, kad čia jau nieko nepaveiksi ir šių charakterio bruožų ar greičiau elgesio stereotipų beveik neįmanoma atsikratyti. Jauni neregiai žengia kitu keliu: jie imasi iniciatyvos ir tampa savo pačių likimo bei sėkmės kalviais. Tai patvirtina šis mano kalbintas jaunuolis, neturintis bendravimo baimės, ne tik gebantis nevaržomai žodžiais perteikti savo emocijas, bet ir puikiai prisistatantis darbdaviams. Andžejus Ravanas neslėpė, kad daugelį neregių ir silpnaregių kamuojančių baimių jam padėjo įveikti teatras. Mokydamasis mokykloje vaikinas ketverius metus lankė teatro būrelį. Baigęs mokyklą šio pomėgio neatsisakė. Nors vos mato dienos šviesą, bet užsirašo į įvairiausius teatro meistriškumo kursus. Jam labai patinka improvizuoti. Gal todėl komunikuodamas be vargo suranda darbą bei užmezga naujas pažintis. Dabar mokyklose teatro pamokos yra pasirenkamos savo noru, tačiau neregių ir silpnaregių švietimo įstaigose gal būtų pravartu jas padaryti privalomas. Teatro pamokos padeda ne tik atsikratyti baimės viešai kalbėti, bet ir išmoko laisvo bendravimo, deramo turimos negalios pateikimo visuomenei. 

Andžejus Ravanas tikras vilnietis. Šiame mieste gimė, augo, mokėsi ir dabar čia dirba bei gyvena. Vaikinas beveik nemato. Jis vos jaučia dienos šviesą. Gal todėl baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC) ir iš ten pakilo gyvenimo skrydžiui. 

"Jaunam žmogui darbą susirasti nėra pernelyg sudėtinga, - samprotauja Andžejus, - reikėtų tik laikytis kelių taisyklių: pirmiausia, suraskite savo stipriąsias puses. Antroji - pasitikėkite savimi. Einant pokalbio nedera baimintis ir būti prašytoju. Būtina pasitikėti savimi ir įsisąmoninti vieną taisyklę - jūs su darbdaviu esate lygūs. Jam reikalinga darbo jėga, o jūsų tikslas - kuo brangiau mėginti ją parduoti. Pokalbio metu reikia ne tylėti ir abejoti, o nuolat ramiai ir užtikrintai kalbėti bei savo naudai pateikti argumentus. Kai tradiciniai argumentai išsenka ir darbdavys vis dar abejoja, kaip sakoma, iš užančio išsitraukite paslėptą kozirį. Prieš eidami į susitikimą pasidomėkite įstatymais. Darbdaviui naudinga įdarbinti neįgalųjį, jis gauna mokesčių lengvatų. Apie jas ir dera užsiminti. Mano atveju ši taktika pasiteisino." 

 

Puiki mokykla ateičiai 

Andžejus be kitų veiklų mokykloje lankė ir teatro studiją. Iš pradžių vaikinui tai buvo tik laisvalaikio leidimo forma, lyg žaidimas, tik su tam tikromis taisyklėmis. Ilgiau palankęs vaidybos pamokas ir atidžiau įsiklausęs į teatro mokytojos žodžius, Andžejus suprato, kad įgyta patirtis pravers išėjus iš mokyklos. Vaikinas, lankydamas teatro pamokas, žingsnelis po žingsnelio mokydamasis vaidmenų, kartu mokėsi ir sau pačiam labai svarbių dalykų: ne tik žodžiais, bet ir kūnu išreikšti savo jausmus, viešai prieš didelę auditoriją kalbėti ir nematant judėti po sceną. Iš susijaudinimo užmiršus žodžius, tekdavo improvizuoti. Vaidybos, akcentuoto ir artikuliuoto žodžio bei minties raiškos formos labai pravertė palikus mokyklos suolą. 

Baigęs mokyklą mėgino gyvenimą susieti su teatru. Juo labiau, kad Vilniuje veikia neįgaliųjų teatras. Andžejus tikėjosi tapti vienu iš laimingųjų aktorių, dirbančių šiame teatre. Perfrazuojant rašytojo Patrick Ness žodžius: "Gyvenimas būtų nuobodus ir netektų savo žavesio, jeigu visos žmonių svajonės ir norai pildytųsi". Andžejus, žinoma, pravėrė minėto teatro duris. Gaila, tik ne ilgam, trupėje laisvų vietų tuo metu nebuvo. Tiesa, vėliau vaikino ir teatro vadovės keliai susiėjo. 

"Nors teatre vietos neatsirado, savo pomėgio vaidinti neatsisakiau. Pasitaikius progai lankau įvairius vaidybos meistriškumo kursus. Man labiausiai patinka improvizuoti. Tai tam tikra gyvenimo mokykla. Vienuose kursuose kartu mokėmės su Naujojo teatro vadove. Ji mane pakvietė dar kartą apsilankyti teatre. Deja, mūsų nuomonės išsiskyrė ir man teatras liko ne pragyvenimo šaltinis, o tam tikra laisvalaikio forma", - kalbėjo A. Ravanas. 

Nors ir siejo ateitį su teatru, bet tuo pat metu Andžejus ieškojo praktinės specialybės, kuri praverstų ištikus kokiai negandai. Gal todėl po LASUC'o jaunuolio kelias iš Vilniaus pasuko į pajūrį: nuo 2014 m. Klaipėdoje pusantrų metų jis mokėsi masažo. Andžejus neslepia, kad masažas nėra jo gyvenimo tikslas, o tik atsarginis "užutėkis". Dar mokydamasis Klaipėdoje, Andžejus 2015 m. įstojo į Žemaitijos kolegiją. Čia neakivaizdiniu būdu studijuoja socialinį darbą. Tiesa, dabar tai jau nebe Žemaitijos, o Šiaulių valstybinė kolegija. Andžejus mokosi trečiame jos kurse. 

Daug studentų laisvu nuo paskaitų metu dirba. Andžejus - taip pat. Dar besimokydamas masažo, vasarą du mėnesius jis nusprendė padirbėti. Vaikinas darbo ilgai neieškojo: nukeliavo į socialinę įmonę "Regseda". Samprotavo praktiškai: "Vasarą daugelis darbuotojų nori atostogauti, todėl įmonėje bus laisvų darbo vietų." Studentas neklydo, įmonės direktorė mielai sutiko jį priimti laikinam darbui. A. Ravanas pasakojo: "Įmonėje įsidarbinome trise. Dirbome ceche. Darbas nesunkus, bet labai monotoniškas. Du mėnesius rinkome ir komplektavome bėgelius kompiuterių stalams. Juos komplektuodamas turėjau laiko pagalvoti. Supratau, kad norint išvengti tokio ar panašaus darbo būtina mokytis." 

Vaikinas, baigęs masažo mokslus, grįžo į sostinę. Nusprendė gyventi savarankiškai. Nusipirko butą. Norint mokėti paskolą, reikėjo neblogai apmokamo darbo. Nedelsdamas pradėjo jo ieškoti. Ilgai nesugaišo. Internete pamatė, kad vienai bendrovei reikalingas telemarketingo vadybininkas. Andžejus pasiūlė savo paslaugas. Jis neslėpė, kad nemato. Darbdaviai iš pradžių suabejojo jo galimybėmis dirbti, nes manė, kad neregys nemoka naudotis kompiuteriu. Andžejus pasiūlė nuotoliniu būdu, per programą "Skype", kelis kartus pabendrauti. Vaikinas įrodė, kad jis puikiai moka dirbti kompiuteriu ir geba nevaržomai bendrauti. Darbdaviai juo patikėjo ir taip A. Ravanas tapo pardavimų vadybininku. Darbas nebuvo sudėtingas: reikėdavo skambinti telefonu žmonėms ir siūlyti norimą parduoti prekę. Tuo pat metu dirbo dar ir masažuotoju. Rytais siūlė prekes, o vakarais masažavo. Šiuos du darbus A. Ravanas dirbo pusantro mėnesio. Tada netikėtai atsirado kita galimybė, artimesnė ir mielesnė - dirbti su žmonėmis ir prireikus panaudoti turimus gebėjimus. 

 

Atranka ir naujas darbas 

Tuo metu socialiniuose tinkluose pasirodė skelbimas, kviečiantis neregius ir silpnaregius dalyvauti darbuotojų atrankoje projekte "Dialogas tamsoje". Šis projektas į Lietuvą atkeliavo iš Vokietijos ir yra išplitęs po visą pasaulį. Atrankai vadovavo neregė iš Vokietijos. Užduotys buvo nestandartinės. 

"Atėjęs pokalbio sėdėjau prie stalo ir su būsima darbdave kalbėjausi. Ji staiga pasiūlė kavos. Mandagiai atsisakiau. Tada pašnekovė sako: "O aš noriu! Štai tau už nugaros baras, padaryk man kavos." Aš pirmą kartą buvau šioje patalpoje. Man teko ne tik surasti barą, bet ir ant jo sudėtus reikmenis kavai ruošti. Negana to, pokalbis nenutrūko. Ruošdamas kavą nuolat kalbėjau, nors nugara žliaugė prakaitas. Laimei, ekstremalioje situacijoje nepasimečiau. Kavą padariau. Iki šiol atsimenu galvoje besisukančią mintį: "Kad tik nepasimesčiau ir nepasirodyčiau nevykėlis!" Matyt, manoji motyvacija buvo tinkama - šį darbą gavau", - apie praeitą atranką pasakojo A. Ravanas. 

"Dialogo tamsoje" esmė - tamsa žmogui sukelia stresą, o tai puiki priemonė pasireikšti tam tikroms savybėms. Veikla vykdoma trimis kryptimis: 

Seminarai įmonėms. Mokymai vyksta vadovaujantis griežta vokiečių metodika. Čia tamsa naudojama, kad žmogus išeitų iš savo komforto zonos. Žmonės tamsą įsivaizduoja kaip naktį, su šešėliais ir kitais vaizdiniais. Iš tiesų projekto sumanytojų tikslas - sukurti tikrąją tamsą, kuri būtų juodut juodutėlė, be jokių šešėlių ir atspalvių. Taip atsiveria netikėtos žmogaus galimybės. 

Kita sritis - pramoginiai renginiai. Šiuo atveju mėginami sužadinti visi žmogaus pojūčiai. Kaip žinoma, žmogus per regą gauna apie 75 proc. informacijos. Tamsoje ji yra prarandama ir tada įsijungia visai kiti organizmo kompensaciniai mechanizmai. 

Trečioji sritis - renginiai vaikams. Vaikai tamsą priima kitaip. Andžejus su komanda ruošiasi ir veda visus minėtus renginius. Darbe nėra barjerų tarp darbuotojų ir vadovų, direktorė visada atsižvelgia į neregių darbuotojų siūlymus ir pastabas. 

"Mūsų renginiai trunka vidutiniškai tris valandas, - apie savo darbą pasakojo A. Ravanas. - Su kiekvienu klientu dirbame lanksčiai ir atsižvelgiame į jų pageidavimus. Ypač kai rengiame pramoginius renginius. Mes jiems paruošiame įvairias užduotis. Jos pritaikytos konkrečiai šventei. Mūsų ypatybė - žmonės viską turi pasidaryti patys. Užduotys būna susietos su kvapais, garsais, tam tikromis medžiagomis. Klientai nežino, kas jų laukia. Reakcijų būna įvairiausių. Ypač smagu dirbti su vaikais. Jie be vargo atsipalaiduoja ir greitai susidomi tamsa. Suaugusieji iš savo komforto zonos išeina sunkiai. Nors vėliau, seanso pabaigoje, daugelis atsipalaiduoja ir patiria malonumą." 

Vaikinas puikiai supranta, kad šis darbas neamžinas. Laisvu nuo darbo metu Andžejus planuoja tolimesnį gyvenimą. Jis nori steigti nuosavą verslą. Tiesa, tai dar tik tolima vizija. Laiko apmąstymams dar yra, nes "Dialogas tamsoje" yra labai populiarus. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]