REDAKTORIAUS ŽODIS

GALIMYBĖ ŠIMTMEČIO PROGA

Vasario 16 dieną Lietuva šventė Valstybės atkūrimo šimtmetį. Apie tai nežinoti galėjo nebent koks specialiai nuo visuomenės atsiribojęs, spaudos neskaitantis, radijo neklausantis, televizijos nežiūrintis, interneto neturintis atsiskyrėlis. Apie tokius atsiskyrėlius visuomenei nepranešta. Vadinasi - į Valstybės šventę atėjome visi. O šventėje taip jau būna: vieni švenčia, kiti - žiūri, o treti šventėms laiko neturi. Kaip ten bebuvę, bet leiskite visus ir visas jus pasveikinti su gražia mūsų šalies švente bei palinkėti mums visiems dar daug gražių jubiliejų! 

Šventė pasiekė tiek mažą, tiek didelį. Neaplenkė ji nei miesto, nei kaimo. Buvo visko daug - eisenų, trispalvių, vyčių, renginių, koncertų, knygų, žygių, žygdarbių. Mus supančioje aplinkoje švytėjo geltona, žalia, raudona spalvos. Džiugu, kad su Vasario 16-ąja ne viskas baigėsi. Švęsti norintys galės ir toliau.  

Nešventusiems, kurie burba, atseit, šita valstybė jiems nieko nedavė, todėl nėra ko čia švęsti, noriu pacituoti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Džono Kenedžio žodžius: "Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti". Jei švęsti nesinori, tai nėra tokios jėgos, kuri galėtų žmogų nupurtyti nuo sofos ir nusviesti į šventinį šurmulį. Šventės yra tiek, kiek jos norisi. Be to, gyvename demokratinėje valstybėje. Beveik pusę ligi šiol nugyventų metų pragyvenau Lietuvoje su kitokia santvarka. Jei šimtmetis būtų atėjęs anai gyvuojant, tai švęsti būtume privalėję visi dalyvaudami šventinėje darbo liaudies žmonių eisenoje su įbruktu rankon organizatorių parinktu portretu ar transparanto kotu. O dabar šventėme taip, kaip mokėjome, supratome ir norėjome.  

Kas prieš tą šimtą metų atsitiko? Būrelis vyrų pagaliau tarpusavyje susitarė ir viename popieriaus lape įtvirtino mintį: "Lietuvos Taryba (...) skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje". Dokumentas paprastas, neilgas - vienas popieriaus lapas. Bet tas lapas viską ir pakeitė.  

Šio sprendimo vaisius neregiai pajuto gana greitai. Praėjus vos aštuoneriems metams nuo šio dokumento paskelbimo neregiai jau turėjo lietuvišką brailio raštą, po dešimties metų jiems įsteigtas Aklųjų institutas. Atkrito reikalas žinių siekti kitomis kalbomis ir kitose šalyse. Jie ėmė darytis savos šalies piliečiais. Šis, dabar gudriais žodžiais įvardijamas "inkliuzija", "reabilitacija", "integracija", procesas tebesitęsia ir šiomis dienomis. Laisvėjame ir daromės nepriklausomi su visa Lietuva. Galima pastebėti tokią tendenciją: kuo Lietuva darosi laisvesnė ir demokratiškesnė, tuo mažiau joje lieka piliečių. Tik va mūsų - aklųjų ir silpnaregių - skaičius beveik nesikeičia. Su kukliu šypsniu galime negarsiai pasakyti: "Matyt ją, Lietuvą, mes mylime labiau už kitus..."  

Mylime, nors to Lietuvą atkūrusio dokumento nesame skaitę. O ir paskaityti, bent jau brailio raštu, kiek žinau, galimybės nebuvo. Garsiniu pavidalu jį galėjo pasiekti patys atkakliausieji.  

Teigti, kad Lietuvos atkūrimo aktas brailio raštu nebuvo išspausdintas visą šimtą metų, būtų drąsu. Žurnale "Mūsų žodis" dirbu jau ketvirtį amžiaus. Kiek pamenu - nespausdinome. Pasiteiravau ir jaunąją kartą ugdančios, vadovėlius leidžiančios įstaigos - Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro - istorijos mokytojos Astos Jagminaitės, ar vadovėliuose brailio raštu šis aktas yra? Ji sakė, kad bent jau istorijos vadovėlyje jo nėra. 

Šiame žurnalo "Mūsų žodis" numeryje, minėdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, perspausdiname laikraštyje "Lietuvos aidas" 1918 metų vasario 19 dieną išspausdintą Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą.  

Gyvename laikais, kai reiškia ir savo nuomonę turi žmogus apie tai, ko nematė, neskaitė, nedalyvavo. Jei komentarui laiko neturi arba komentavimui dar nepribrendo, tai gali nuteisti spausdamas arba nespausdamas mygtuką "patinka". Norint būti tokiu visagaliu teisėju, pakanka kompiuterio ar išmanaus telefono.  

Kad mums, akliesiems ir silpnaregiams, panašiai neatsitiktų su Lietuvos atkūrimą įtvirtinusiu dokumentu, jūsų dėmesiui ir siūlome Nepriklausomybės aktą. Tą dokumentą geriau vieną kartą perskaityti, nei būti dešimt kartų apie tai girdėjus.  

Vytautas GENDVILAS