LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

STEFUTĖ


(Ištrauka iš rašomos apysakos) 

Gerai, kad ji nepabėgėjo aptvaran sermėgėlės, gerai... Žemę kiek pakrapinęs, debesiokas praslinko, nutolo. Jau buvo galima iš po alksnio išlįst. Pakėlusi prie kojų numestą vytinę, Stefutė žengė atvirumon. Su ta vytine nėra sukirtusi niekam, bet kaip čia piemenė bus tuščiom rankom. Oras buvo pilnas atgijusių, sustiprėjusių kvapų. Stačiai pats lindo krūtinėn. Ne oras, o tikras medus. 

Mergaičiukė sužiuro, ką beveikiančios avelės. Tos iš po medžių, iš po krūmų jau irgi buvo išlindusios, pešė dangaus vandenėlio paminkštintą žolę. "Kad šitokios pačios, gyvos, galėtų ir baronėlis papešt: o tai ėda vargšiukas vien atneštinę, dažnai net pavytusią..." Mergaičiukė atsiduso, akimis paieškojo Juodagalvės. Toji kol kas laikės būry, nesitaikė lėkt, kur laukas kopūstų, kur gelsta skanios avižos. Bet ilgai taip nebus - lėks, lėks pasmaguriaut, dar kokias tris keturias kompaniones vesis. Visa tai Stefutė kuo puikiausiai žino, todėl liuokt liuokt skardžio link, kabarai kabarai viršun. Iš čia ir paežerė matos geriau, ir pramaniūgei lengviau už akių užbėgti, kai prisireiks. Šitoks plačios pakrantės ilgumas, šitiek čia vešliausios žalumos, regis, tik sotinkis ir sotinkis, niekur kitur, kur nereikia, nesigretink... Bet kaip jau yr, taip yr, o piemenė tam ir esi, kad žiūrėtum tvarkos. 

Iššokusi iš už debesioko, plykstelėjo saulė, plūstelėjo šiluma. Anoj ežero pusėj per dangų išlinko drignė (laumės juosta). Jau tokia ryški, tokia daugiaspalvė!.. Piemeniotė nuo jos stačiai akių atitraukt negalėjo. Kur tik Stefutės namų kraštas, ten ir gražu, bais gražu. Antai koks gražumėlis to pušynėlio, per kurį su gaspadorium ėjo čionais. Aukščiau pamelsvinta pušų lajos žaluma, žemiau - tiesūs it žvakės ruduoja kamienai. Labiau į pakalnėlę - tarytum kokiam šokiui rateliu sustoję penki beržai. Viskas kaip kokiame neatsižiūrimam paveiksle. Dabar dar šita drignė... Betgi pasiek tu tąją ežero pusę, pasiek, kad gudri! Susopo Stefutei širdužė, aštriai susopo. Šitas nelemtasai ežeras... Blizguliuoja sau kaip niekur nieko ir neleidžia nė akies krašteliu žvilgtert į patį mieliausią, brangiausią žemės lopinėlį, kur trobelė samanotu stogu, kur šonan pasvirusi didžiulė kriaušė. Nei skersai šito vandenio neperšoksi, nei aplinkui apeisi, kai kilometrų kilometrai į abi puses. Kasdien samdinukei širdį sumaudžia, kasdien. Sykiais mažiau, sykiais labiau. Šit kaip dabartės... 

Staiga nelaukčiausiai, netikėčiausiai Stefutė atsiduria niekados dar jai neregėtam pasauly. Drignė - tai visai gi ne drignė, o nuostabus žėrinčių spalvų tiltas. Ir visai jis ne tik anoj pusėj, bet eina nuo ano ežero pakraščio iki štai šito, kur su vytinėle saujoj ji stovi. Kaip vėjas mergaitė pasileidžia tuo tiltu. Pamatys, pamatys gimtuosius namučius, dabar tai jau tikrai pamatys... Užteks tepažvelgt, ir jau nuo to krūtinė sušils, viskas aplinkui pašviesės. 

Pamatė, išvydo, skubinas grįžt, o tai tiltas gali ilgai ir nelaukt. Nupuola aptvaran, prišoka prie savojo bėduliuko barono, apsikabina minkštutį vilnonį kaklą ir lieja širdį, lieja... Šnabžda apie ištikusį džiaugsmą: "Buvau savo šone, kad tu žinotum, buvau... Pamačiau, regėjau, ką norėjau regėt... Va kaip yr. Ar supranti tu, ar supranti?.." 

Avinas pasukioja raguotą galvą, pamindžikuoja, glusteli šonu prie josios šono. Jau toks meilus, toks jaukus. Kitiem jis neapsakomas smarkuolis, nepataisomas mušeika... Užtat ir uždarytas, užtat dar ir pririštas. 

Atsivežė jį šeimininkai iš už devynių tolybių, kad bandoj atsirastų ir stambių juodpilkių švelniavilnių. Kokis šito švelniavilnio būdas, niekas nežinojo. Kodėl jis tik jai vienai, Stefutei, it šilkinis, kas pasakys? Toks ir toks nuo pažinties pradžios. Gal kad, išvydusi gyvulį, šitaip smarkiai sutramdytą, Stefutė išsyk jo baisiausiai pagailėjo. Priėjusi visai visai arti, padejavo: 

- Oi, kaip tau bloga, kaip bloga... 

Mušeikėlis, ko gero, užuojautą bus pajutęs, tada kuo tvirčiausiai pasižadėjęs: "Šitos žmogytės tai mano ragas jau nepalies. Niekados, niekados..." Gal buvo šitaip, gal ne šitaip, spėliok, žmogau, kaip patinka. 

Piemenėlė pagyveno stebuklų, tyriausios bičiulystės šaly nieko aplinkui nematydama, ničnieko negirdėdama. 

Kai atsitokėjusi pažvelgė į savo buriutes, tai išvydo - Juodagalvė su pora palydovių bebraukianti tolyn, kur kriaušius daug žemesnis, kur ranka pasiekiami gardieji kopūstai ir kur nėra jokios mergiūkštės su vytine. Kad pramaniūgei pastojus kelią, Stefučiukei teko palėkt stirnele ir ne kokiu ten žėrinčiu tiltu, bet smilgų, kiečiukų prižėlusia kriaušiaus pabriaune. 

Audronės GENDVILIENĖS piešinys

Sugrąžinusi bėgikes prie avelių būrio, Stefutė vėl pasigręžė tenais, kur savasai kraštas, kur dangų puošia spalvos. Drignę išvydo pasislinkusią šonan ir gerokai pablankusią. "Nepranyk, nepabėk," - paprašė. Ir čia atskirtajai nuo mamutės, nuo broliukų iš naujo ėmė darytis graudu. Kažin jie ten drignę irgi mato ar nemato?.. O debesėlis ten gal stipriau nušniokštė, vandeniuko papylė nešykštėdamas. Tada tai Viliukui būtų tikra laimė. Och, tas Viliukas, Viliukas, tas papurgalvis... Nieko smagesnio jam nebūna, kaip pripult prie kieme atsiradusių balučių. Išbraido, išžargsto visas, kiek tik suranda. Kurion nors būtinų būtiniausiai atsisėda. Muša delniukais vandenį, kelia purslus ir spygauna spygauna neatsidžiaugdamas. Griebi visą šlapią, murziną, neši nušluostyt, pervilkt, tai jam naujas džiaugsmas, naujas pasispygavimas. 

Jiems ten gerai, jie visi draugėj, tik Stefutėlė šit atriekta riekelė, tik ji vienui viena... 

Po teisybei, tai jau ne taip vienui viena, gyvena ne tik su baltom, rudom, juodom avytėm, bet ir su būreliu sodybos žmonių, visai neblogų, net labai labai gerų. Kas grįžta pabuvęs mieste, - visuomet tau kiškio pyragas, kasdien ausys girdi vien meilius žodžius: "Mažule, Stefuk." Tik širdis kaip ne čia, taip ne čia. Storabalsė gaspadinė ne tik kad ne pikta, ko būgštauta, bet jau tokia švelni, tokia užjaučianti, kad Dieve, Dieve... Geresnės šeimininkės nenorėk. Sykį po vakarienės Stefutę ji pasigavo ir, kaip galėdama pritildžiusi savo storąjį balsą, ėmė klausinėt: 

- Gal kas, vaikyte, sopa, gal nesveikuoji?.. Ir valgai tarytum iš reikalo... Sakyk, galėtumėm daktarui apskrity pasirodyt... 

Prisipažint, kaip kas iš tikrųjų, Stefutė neišdrįso, mažumėlę pagudravo, kaltę suvertė prigimčiai: 

- Ai, aš jau tokia užsigalvojusi varna nuo mažumės. Nieko tokio, nieko tokio, nesirūpink, šeimininke, nesirūpink. 

Šitaip tad klostės suaugusiųjų ir vaikytės gyvenimai. Draugiškai, žmoniškai klostės. Tačiau šitoj didelių gražių trobesių, plačiausio kiemo sodyboj visgi atsirado viena žmogysta Stefutės nemėgstanti, atsirado... Tai buvo jaunesnioji merga Zosė. Bet ir juokdarė! Kitos tokios, apėjęs net kelias parapijas, nerastum. Tik pagalvoti reikia - šnairuoja dėl berno Pranio. Reikės, mat, jam, vyrui kaip mūrui, kažkokios žaliūkšnės vienuolikmetės piemenės. Gryni juokai, patys gryniausi, daugiau nieko. 

Tam vyrui mūrui Stefutės sykiais visgi prisireikia. Bet tai kas čia tokio. Dėl muzikos viskas, dėl muzikos. Kokį vakarą po darbų atsisėda jie šalimais prieklėty. Pranys prašo padėt su armonika išgrajint kai kokias meliodijas, tiksliai išgrajint. Prašo, tai negi mergiotė atsisakys, negi jai sunku. Tai, žiūrėk, per gaspadorių radiją Pupų Dėdės dainuška šen bei ten muzikantui stringa, tai orkestriuko sutrenktas gražutis valsas, mikli polkelytė išeina ne visai kaip reikia. Stefutė paniūniuoja, paniūniuoja, o Pranys savos trieilės klavišiukais tik klapu klapu.. Ne kaži kiek teužtrukus, visi meliodijos vinguriai, žiūrėk, jau sugaudyti. 

Visi namai stebisi neatsistebėdami tokia aviganėlės ausele. "Telefunkenas" patransliavo, o Stefutė natą galvoj, sakytum, uždarė, užrakino. Nešiojasi sau, nešiojasi... Panorėjus ar prisireikus, gali kartot ir kartot. Taigi, brolyčiai, taigi, kam jau Dievo duota, tai ir dribtelta. 

Šitaip šliaužė dienos. Ne bėgo, ne pėsčios ėjo, bet neapsakomai iš lėto šliaužė. O jau taip norėjos mergiotei kuo greičiau sulaukt rudenio, taip norėjos... Ir reikėjo gi tam kipšui vaikėzui apsivogt... Nebūtų apsivogęs, niekas nebūtų jo išvijęs, tuomet niekam nebūtų prisireikę čion atsivest tokią Stefutę. 

Vienąsyk iš kažkokių pragarų dienos švieson išlindo, galvoj sumataravo mintis. Jau tokia netikėta ir tokia, tokia, kad baisu: "Jeigu ir tu apsivogtum ir tave atstatytų... Tą pačią dieną paliktum laisva." 

Mergiotė ne tik pasipurtė nuo tokios minties, bet dar ir persižegnojo. Kur pasidėtum su tokia laisve, kaip mamutei, broliukams į akis pažiūrėtum... Ir išvis, ir išvis... 

Tad iš ilgesio net širdžiai sumaudžiant, lauks rudenio, ganymo pabaigos. Bet kai tik užšals, kai gyvuliai atsidurs savuos gurbuos, tai iškart pripuls prie gaspadinės, tos "širdies tetulės", bučiuos ranką, prašysis namo nelaukiant jokių Kalėdų. Parvažiuos su pirmuoju savo uždarbiu! Tai bus laimės diena, tokia šventė, kokios jų trobelėj dar nėra buvę. O dabar... O dabar visai paprastučiais žodžiais it kokiom maldom stiprink save, sykiais pasiramstyk dainele. Juk gyvą galą jų išmokai iš tėvelio, kol buvo gyvas, nuo to stogo nenukritęs. Laikykis, Stefutėle, iš visos sveikatos laikykis, nuduok pralinksmėjusią. 

Greitą "ant iškadų" Juodagalvės kompaniją sutramdžiusi, mergiotė tūptelėjo ant plataus pajuodusio kelmo. Tepailsės mažumėlę kojos! Atsipūtusi nupėdino prie vandens. Įsibrido ežeran norėdama paieškot kokios geldelės, kurią bekraipant pasimato mažutės "drignelės". Jokios geldelės šitoj vietoj nesimatė, tik dugne pilkavo rudavo akmenėliai, tik sukiojos pulkelis mažučių ešeriukų. Stefutė atsitiesė, pasuko galvą, pasižiūrėjo, ar nekiša čiupros naujas debesėlis. Nieko panašaus neišvydo. Vien melsvavo aukštybės, o per jas plaukė pora pūkinių. 

Brisdama sausumon, dar ežerą pabandė - sukirto jam vytine, išbarė žodžiais: "Negeras, žinok, esi, ot, kaip negeras! Tik prisisiot tokian..." 

Grįždama atgal prie kelmo, Stefutė mato: kelios avelės ratu kažką apstojusios. Ką - paaiškėjo išsyk. Pilvuku prisiplojęs prie žemės, ausytes prilenkęs prie nugaros, gulėjo kiškutis. Tikriausiai, gandęs persigandęs. Nieko nelaukdama, mergiukė jį capt - ir sterblėn! Paleistas tankiuose krūmuose, mažulis laimingas nukrutėjo savais keliais. 

Juodagalvė naujo žygio, regis, neruošė. Tai piemeniotė galėjo ir dar pasilsėt. Niūniuodama "žaliam berže gegutė kukavo, kai man' mažą močiutė liūliavo", piemenėlė spėliojo, kaži ką šiuo laiku veikia baronėlis. Aptvaro stoginės pavėsy gali gulėt, kiek leidžia grandinė, gali trypt ir trypt: vienon pusėn - kiton, vienon - kiton... O gal, kaktą įbedęs į kurią nors aptvaro kartį, žiūri laisvėn. Žiūri tom savo visą laiką padūmavusiom, tarytum ašarotom akim. Kaži koks sunkumas užgulė Stefutės krūtinę. Sakytum, kokia nuoskauda pasijautė, sakytum kas... Panašus jųjų abiejų likimas... Ak, kaip panašus! Ir vienas, ir kitas jau taip norėtų, taip norėtų dabar būti ne čia. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]