DRAUGE SU BENDRUOMENE

Andrius VAINORAS

PRIE GINTARINĖS BALTIJOS APIE GINTARĄ


Apie gintarą žinojo jau senojo pasaulio gyventojai - egiptiečiai, graikai. Romėnų gamtos tyrinėtojas Plinijus Vyresnysis I mūsų eros amžiuje skundėsi, kad nedidelė gintaro statulėlė kainuoja daugiau nei sveikas vergas. Tacitas savo kūrinyje "Germania" rašė, kad gintarą prie Baltijos jūros renka vieninteliai aisčiai (Aestii). Lietuva ir gintaras - neatskiriami. Vos ne su motinos pienu išgirstame romantišką legendą apie tragišką Kastyčio ir Jūratės meilę, gintarinius jūrų valdovės rūmus. Tačiau ką iš tikrųjų mes žinome apie gintarą? Dabar jau šiek tiek daugiau nei prieš metus ar dvejus. Šiais metais Palangos gintaro muziejus drauge su Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centru vykdė projektą, kurio tikslas - padėti akliesiems geriau pažinti gintarą: jo savybes, papuošalų gamybos tradicijas. Muziejaus darbuotojai patys vyko į Klaipėdos ir Telšių apskričių miestus, kuriuose veikia LASS filialai, rodė gintaro pavyzdžius, rengė kūrybines dirbtuves. 

Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro direktorė Daina Vitkauskienė pasakoja: "Su Gintaro muziejumi mus sieja sena draugystė. Muziejus turėjo specialią edukacinę programą, pritaikytą regėjimo negalią turintiems žmonėms. Mes joje dalyvaudavome su projekto, kuris tarp aklųjų žinomas kaip "Vasaros reabilitacija", dalyviais. Kilo idėja, kad muziejaus darbuotojai patys galėtų aplankyti kiekvieną mūsų rajono filialą ir pabendrauti su ten gyvenančiais neregiais." 

"Kai vedame kokią ekskursiją ar kūrybinių dirbtuvių metu nuolat kartojame: "Pažiūrėkite, pažiūrėkite... - mintimis dalijasi Gintaro" muziejaus projektų koordinatorė Regina Makauskienė. - Prieš kelerius metus kilo sumanymas pristatyti gintarą pasitelkiant ne regą, o kitas jusles. Taip atsirado edukacinė programa "Pažink gintarą visomis juslėmis". Laimingai sutapo, kad tuo metu dabartinė aklųjų centro vadovė Daina Vitkauskienė vykdė neregių reabilitacijos projektą "Baltijos" sanatorijoje - taip ir susitikome. Įsitikinome, kad tai, ką darome, žmonėms ir įdomu, ir naudinga. Iki šiol neregiai ateidavo į muziejų, o dabar nusprendėme, kad muziejus gali pas juos atvažiuoti pats. Parengėme projektą apie gintaro dizaino tradicijas Lietuvoje ir vieno garsiausių gintaro meistrų - Kazimiero Simanonio (šiais metais minime jo 80-metį) veiklą. Kreipėmės į Lietuvos kultūros tarybą, gavome nedidelį, bet labai reikalingą finansavimą." 

Įsigijusios reikalingų žaliavų - gintaro gabalų, gintaro pudros - muziejaus darbuotojos aplankė Mažeikius, Plungę, Skuodą, Šilutę, Telšius, ir, aišku, pačią Klaipėdą. Anot R. Makauskienės, projekto esmę geriausiai apibūdina vieno neregio klaipėdiečio (deja, atmintyje neišliko jo pavardė) žodžiai: "Gintarą esu lietęs, įsivaizduoju, kas tai yra, bet šį kartą aš jį tikrai pamačiau." 

Klaipėdos ir Telšių apskričių aklieji ne tik daugiau sužinojo apie gintarą, jo savybes, gavybos ir panaudojimo būdus, papuošalų gamybos tradicijas, bet ir patys dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse. Iš pirmo žvilgsnio tos dirbtuvės galėtų pasirodyti ne visai rimtas reikalas - iš gamtinių medžiagų - kriauklių, medžio gabaliukų, kerpių, samanų - sudėlioti įvairius paveikslėlius, atvirukus ar tiesiog kompozicijas. Tačiau, anot projekto rengėjų, šitokia veikla siekta dviejų tikslų: 1) kūrybiškai panaudoti medžiagas, kurias mums dovanoja jūra; 2) kurti tik iš natūralių, gamtoje randamų medžiagų. 

Kūrybinės dirbtuvės

"Žmones labai pozityviai nuteikė vien tai, kad pas juos atvažiavo muziejaus darbuotojai, - sako D. Vitkauskienė. - Kai kurie vyrai žinią, kad reikės daryti kažkokius "paveiksliukus" ir rankdarbius, iš pradžių sutiko skeptiškai, bet vėliau nuščiuvę sėdėjo ir darė - lipdė, komponavo. Kaip medžiaga gintaras yra šiltas ir jungiantis žmones. Viskas buvo labai individualu ir jautru." 

LASS Šilutės rajono filialo pirmininkas Vytautas Jonikaitis prisimena: "Muziejaus darbuotojai į Šilutę buvo atvažiavę birželio mėnesį, kada gamtos vyksmas yra intensyviausias. Dirbtuvėse galėjo dalyvauti 7-8 žmonės, o norinčių buvo arti dvidešimties. Žmonės iš kerpių, samanų, plunksnų ir gintaro kūrė atvirukus, kompozicijas. Surengėme nedidelę parodėlę, vėliau jie savo darbus galėjo parsinešti namo." 

O štai neregys iš Plungės rajono Rolandas Chomičenko neslepia - yra techninio mąstymo žmogus, kuriam labiau patinka medžiagos, jų techninės savybės, visokie prietaisai nei, sakysime, meninės akcijos, performansai ar "Kūno kalbos" stovyklų metu vykstančios improvizacijos. Šią vasarą Rolandas vienas išardė nebeveikiantį brolio automobilį. Kodėl apie tai pasakojame ir kuo čia dėtas gintaras? Gal ir niekuo? O gal kai kuo ir dėtas. "Buvo įdomu sužinoti apie gintaro technines ir gydomąsias savybes: spalvą, sudėtį, papuošalų madas, - sako Rolandas. - Jeigu dar kartą atvažiuotų, mielai dalyvaučiau." 

Gali būti, kad ir atvažiuos... Ir ne tik į Plungę. Muziejaus darbuotojai Lietuvos kultūros tarybai pristatė dar vieną panašaus pobūdžio projektą, šiuo metu laukiantį tarybos ekspertų įvertinimo. Jeigu įvertinimas bus teigiamas, galite pradėti laukti - atvažiuos! 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]