LASS LITERATŲ KŪRYBA

Glorija STUNDYTĖ

DVIGUBAS GYVENIMAS


(Ištrauka iš antros dalies. Pradžia - "M. Ž." Nr.6) 

 

Vakarėlis. Visi linksminasi. Namas regis išlėks į orą nuo muzikos. Vos galima susikalbėti. Deimantė, pasipuošusi žalia suknele, sveikina atvykusius ir visiems šypsosi. Mes su Daniele ir jos vaikinu Aronu bei kitais klasiokais jau įteikėme jai dovaną. Ji buvo labai patenkinta. Jos tėvukų nebus dar dvi dienas, bet gimtadienis tiek ilgai netruks. Visi šypsosi vieni kitiems, juokiasi ir draugiškai bendrauja, o aš... Ką gi aš veikiu? Spėkit! Atspėjote, aš stoviu prie sienos į ją atsirėmusi. Vienoje rankoje vyno taurė, kitoje - cigaretė. Paprasta vakarėlių mergina! 

Lėja, tu rūkai ir geri alkoholį - taip, man to reikia, kad ušsimirščiau. Tai normalus gyvenimas. Anksčiau aš nebūčiau to dariusi, bet anksčiau yra anksčiau, o dabar yra dabar! Viskas keičiasi, arba, kaip sakoma: "Niekada nesakyk niekada!". Aplink mane šoka porelės. Deimantės pusbrolis Dominykas nutvėrė į glėbį mano klasiokę Kamilę ir nusitempė ją į kambario vidurį. Abu ėmė lėtai šokti kažkokį šokį, gal valsą ar kažką tokio. Deimantė juokėsi iš savo vaikino Edgaro pokštų, o kiti... Na, žinot, vakarėlis. Pora vaikinų svirduliuodami ir prisilaikydami vienas kito išėjo pro duris. Vakarėlis prasidėjo prieš tris valandas. Kažkas ant grindų žaidžia "Monopolį". 

- Ei! palošiam "Durnių" iš nusirengimo! - vos įstengė perrėkti muziką Agnietė, Deimantės pusseserė. 

- Ok! 

Iškart susirinko būrelis: Deimantė su savo draugeliu, Danielė su savuoju ir dar trys bernai. 

- Kas pradeda? 

- Gal tu padalink kortas, - išgirdau Deimantę sakant Aronui. 

- Gerai! 

Plėšė Selas. Užmerkiau akis - vis tos pačios panašios dainos. Dar kažkoks angliškas popsiukas. Nuobodu. 

- Lėja, gal nori prisidėti prie "Durniaus" lošimo? - paklausė Kamilė. 

- Ne, ačiū! 

Gurkštelėjau vyno. Neblogas. Vėl patraukiau dūmelio. Bandžiau šokti su keliais čiuvakais, bet nieko gera iš to neišėjo. Visiems vaikinams šiais laikais tik vienas dalykas galvoje. Kalbu kaip sena bobutė, bet man nerūpi. Atėjau apsirengusi, kaip sakiau Danielei. Džinsai, vienas kitas chokeris, kerzai ir Marilyn Mansono marškinėliai. Išėjau į virtuvę ko nors užvalgyti, nes dar nieko šiandien nebuvau turėjusi burnoje. Sušlamščiau porą riekelių keptos duonos su padažu ir krabų salotų. Išgėriau stiklinę vandens ir vėl grįžau. Būrelis žvengė kaip reikiant. Matyt, kažkas prarado savo marškinėlius ar dar ką nors. Ūūūūūū! Bus nekas, jei Deimai ar dar kuriai reikės nusivilkti suknelę. Juk tuomet nieko daugiau neliks, na, nebent apatiniai ir batai. Pažvelgiau į lošiančius: Edgaras liko be marškinėlių, Kamilė - be batų. Įdomu, kaip čia šis "biespridielas" baigsis. 

Audronės GENDVILIENĖS piešinys- Nuobodus vakarėlis? 

Net pašokau. Taip buvau įnikusi į savo mintis. 

Šalia manęs stovėjo vaikinas. Irgi pankas. Geras! Galvojau, kad Deimos šutvėje tikrai tokių nebus - kaip jis čia pateko? Nežinojau, ką atsakyti, todėl tik numykiau. 

- Aha. 

- Gal galime išeiti į lauką? 

- O kam? 

- Reikia! 

Nežinau kodėl, bet išsekiau paskui jį į lauką. Ai, koks skirtumas, kur būti. Vis tiek nuobodybė. Be to, pavargau nuo to kvailo popso. Deimos tėvai turi nuosavą namą. Jai sekasi. Uždariau namo duris ir atsigręžiau į nepažįstamąjį. 

- Na, tai ko nori? 

- Perspėti. 

- Dėl ko? 

- Apie tave demonų pasaulyje pasklido gandas, Adriana Haneivel. 

Mane perliejo šiurpas. Net plaukeliai ant odos pasišiaušė. 

- Tu... Tu žinai, kas aš. 

Tai nebuvo klausimas, o teiginys. Aišku, kad žino. 

Jis linktelėjo. Buvo aukštas, gal net aukštesnis už mano pažinotąjį panką. Plaukai buvo gelsvi, bet galvos vidurys buvo išskustas, palikti tik šonai. Ir tie nudažyti raudonai ir žaliai. Veidą puošė gal keturi ar penki auskarai. Ant rankų nuo riešų iki pečių marguoja tatuiruotės. Vilki trumparankovius marškinėlius su Silverstein ir plėšytais džinsais. Aišku, avi kerzais. 

- Na, kas vyksta? 

- Daug kam tu esi reikalinga. Dėl to, koks galingas tavo klanas buvo ir kokią turi galią. 

Jo žydros akys žvelgė į mane rimtai. Jose neįžvelgiau pašaipos. 

- Kalbi apie ateities numatymą? 

- Ne tik apie jį. Esi tokia pat galinga, koks buvo ir tavo klanas. Demonai gviešiasi tavo magijos. Net kai tavo klanas gyvavo, jie troško pasigauti kurį Haneivelį, ištraukti iš jo magiją ir ją pasisavinti. O dabar likai tik tu, Haneivelių perlas, turinti visą jų galią ir ateities numatymo dovaną. 

- Na, jei demoniūkščiai nori mano magijos... Pranešk jiems, kad gali ateiti ir pasiimti. Aš nesipriešinsiu. Nė kiek. 

- Tu daug ko nežinai. 

Nusijuokiau. 

- Ir ko gi? Kad mano gyvenimas sumauta mėšlo krūva? Puikiai tai žinau. 

Jis atsiduso: 

- Jis taps dar sumautesnis, jei demonai atvyks, bet... Tai jau tik tau spręsti. 

Taip taręs jis nuėjo. 

Man kilo begalė klausimų: kas jis? Kuo vardu? Iš kur jis? Iš kur jis žino apie mane? Ar jis nori man gero? Gal, nes kitaip nebūtų perspėjęs, o gal jis tiesiog atėjo manęs įduoti Abraksui ar kuriam kitam demonui, kai bus tinkamas laikas. Timas irgi taip elgėsi, kol manęs neįsimylėjo. O gal Abraksas susirado kitą jo darbui atlikti? Bet ne, jei norėtų mano galių, tai pats jas pasiimtų. Kam tie pasiuntinukai? Ir kiti demonai elgtųsi lygiai taip pat. Kas čia vyksta? Mano galva tiesiog sprogo nuo milijardo klausimų - reikės viską apsvarstyti namuose. 

Į šurmulį svetainėje nebegrįžau. Suskaudo galvą ir šiaip pavargau. Be to, turiu milijardus minčių, kurias būtinai reikia apsvarstyti. Iš kur čia išdygo tas vaikinas? Gal paklausti kitų? Bet ką jie pasakys? Daugelis iš jų taip pritvoję, kad nieko neprisimins. Juolab panko, nors tai ir neįprastos išvaizdos žmogus. "Na štai, Lėja, norėjai gyventi be magijos, bet tik spėjai žengti žingsnį, ir jau susidūrei su magija. Taip taip, nuo magijos niekur nepabėgsi, Adriana." 

Adriana - tai mano tikras vardas. Ir ką man su juo daryti? Nieko. Ką čia dabar paistau. Nutariau eiti namo ir viską ramiai apsvarstyti. Todėl net neatsisveikinusi patraukiau prie durų. Kai grįžau visi jau miegojo, tik Bulis pribėgo prie manęs. 

- Labas. Labas! - paglosčiau ir pakasiau jam paausius. 

Išsiropščiau iš lovos ir net jos neklojusi susiradau naminius drabužius - laisvas treningines kelnes ir megztuką. Tada nuėjau į virtuvę. Valgyti nenorėjau, bet vis dėlto pasidariau užpilamos košės ir puodelį kavos. Suskambo mano telas. 

- Alio? 

- Na, kaip po vakar? - pasigirdo Danielės balsas. 

- Neblogai. Nebuvau tiek daug prigėrusi, tai sveikata visai pakenčiama, o kaip jūs? Kaip viskas baigėsi? 

- Man nekaip. Galvą plėšia kaip reikiant, Aronas vėmė, nes visko daug primaišė. 

- Aišku, o kaip kitiems? 

- Deimai viskas neblogai. Kamilė irgi leidžia rytą apsikabinusi klozetą, o Edgaras dar miega, tai nežinau. 

- Kodėl taip anksti išėjai iš tūso? 

- Ai, nebuvo nuotaikos. Ir šiaip... 

Staiga nusprendžiau paklausti: nežinos, tai nežinos. 

- Klausyk, Daniele, ar vakarėlyje pastebėjai vaikiną? - nupasakojau, kaip jis atrodė. 

- Baik, jokio panašios išvaizdos vaikino nebuvo. Bent jau aš nemačiau. Nežinau, gali paklausti Deimos, Kamilės ar kurio nors kito, bet jie, tikriausiai, irgi nematė. Tu buvai vienintelė tokia keistos išvaizdos. Mūsų klasė su tokiais nebendrauja. Tu mūsų klasiokė - tai kitas reikalas. Tikrai daugiau tokių kaip tu nebuvo. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]