GYVENIMO AKTUALIJOS

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

NEBELIKO


Kas sakė, kad ruduo mūsų pajūryje nesvetingai sutinka atvykusius pailsėti, atgauti ramybę, susigrąžinti sveikatą. Čia nuostabu visais metų laikais, tik mokėk pajusti tai, kas geriausia. Žuvėdros pasitinka, žuvėdros palydi. Du dešimtmečius akluosius ir silpnaregius pasitikdavo ir išlydėdavo poilsio namų "Baltija" reabilitacijos centras Palangoje. Šiemet žuvėdra pamojavo sparnu kviesdama susitikti ir kitais metais, o štai minėtasis reabilitacijos centras su savo klientais atsisveikino visiems laikams.  

Neregius konsultavo D. VitkauskienėNuo 2017 metų rugsėjo 15 dienos, sustabdžius poilsio namų "Baltija" veiklą (reabilitacijos centras yra poilsio namų "Baltija" dalis), neregiai ir silpnaregiai netenka galimybės naudotis medicinine ir palaikomąja reabilitacija, nes tai buvo vienintelė įstaiga Lietuvoje, turinti licenciją teikti reabilitacijos paslaugas žmonėms su regos sutrikimais. 

Daina Vitkauskienė, reabilitacijos specialistė, nemėgstanti apraudoti jau įvykusio fakto, sako: "Žvelkime į šio reikalo pozityviąją pusę. Pasidžiaukime, kad buvo tokia galimybė." 

Apie medicininę aklųjų reabilitaciją galime išgirsti ne vieną skeptišką nuomonę. Dar dutūkstantaisiais metais žinomos akių ligų gydytojos - prof. Emilija Daktaravičienė, doc. Aldona Valentinienė, med. dr. Svetlana Purtokienė - rašė: "Neteisinga yra nuomonė, kad apakusiems žmonėms medicininė reabilitacija nereikalinga. Į stacionarus priimami žmonės, sergantys akių ligomis ir palaikomajai, ir atstatomajai reabilitacijai. Aklieji ir silpnaregiai turi būti nuolat prižiūrimi medikų. O reabilitacija pagal indikacijas gali būti tęsiama sanatorijose, kur skiriamas vadinamas sveikatos grąžinamasis gydymas. Į sanatoriją galima siųsti dėl tam tikrų regos funkcijų sutrikimų. Čia taip pat taikoma palaikomoji reabilitacija. Reabilitaciniam gydymui siunčiami regėjimo neįgalieji pirmus dvejus metus po neįgalumo pripažinimo, o palaikomoji reabilitacija regos neįgaliesiems, kuriems suteiktas neįgalumas jau daugiau kaip dveji metai. Toks reabilitacinio gydymo kursas galimas ne dažniau, kaip kartą per metus." 

Specialistės teigė, jog iš visų reabilitacijos formų - medicininės, socialinės, darbinės, psichologinės ir kitų - pirmoji reabilitacijos forma yra medicininė, o tik po jos - kitos. 

1997 metų liepos 2 dieną Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas skelbė, kad ir neregiams reabilitacijos centruose turi būti suteikiama ne tik sisteminga medicininė, bet ir socialinė reabilitacija. Tų pačių metų rugsėjį poilsio namų "Baltija" reabilitacijos centre tifloreabilitologe pradėjo dirbti Danutė Balčiūnienė. Buvo daug nesuprantančių, ką pedagogė veiks tarp medikų. O veikti tikrai buvo ką: tai ir pagalba į sanatoriją atvykstantiems neregiams, ir dar vienas nutiestas tiltas tarp aklųjų ir reginčiųjų. Nemažas būrys reginčių žmonių sužinojo apie brailio raštą, apie įvairias priemones, skirtas neregiams. Tiflopedagogė ne tik padėjo į reabilitacijos centrą atvykstantiems be palydovų neregiams orientuotis klaidžiame sanatorijos pastate, bet greitai tapo ir psichologe, socialine darbuotoja, bibliotekininke, renginių organizatore. Tik ką apakusius žmones, atvykusius į sanatoriją, ji nuoširdžiai mokė gyventi naujomis sąlygomis. Daugelis čia pirmą kartą sužinojo, kad nematant ir toliau galima skaityti knygas, tik kitu pavidalu. Mokėsi vaikščioti su baltąja lazdele, sužinojo apie neregių gyvenimą, apie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą. D. Balčiūnienė apie savo darbą rašė: "Sunkiausia buvo su tais, kurie dėl savo ligų ar kitų bėdų kaltindavo visus aplinkinius, nesuvokdami, kad problema - jie patys. Kad sunku bendrauti ne dėl negalios, o dėl nesugyvenamo charakterio". 

Mobilumo mokė D. Balčiūnienė. "M. Ž." archyvo nuotr.Reabilitacijos centro vadovai akliesiems buvo palankūs. Stengėsi, kad neregiams čia būtų jauku ir patogu, pastatas buvo pritaikomas jų poreikiams. Vėliau D. Balčiūnienės darbą tęsė Daina Vitkauskienė. Ji įsitikinusi, kad tokie reabilitacijos centrai mums, neregiams, labai reikalingi: "Kai žmogus gali atsipalaiduoti - po masažo, vonių, mankštų, kitų terapijų - tuomet pagerėja orientacija, mąstymas darosi pozityvesnis, gerėja nuotaika ir savijauta". 

Manoma, kad psichologiškai viena iš sunkiausių negalių yra regėjimo netekimas. Netekus regėjimo iškyla begalės problemų, kol vėl grįžtama į visavertį gyvenimą. Aišku, kad svarbiausia - medicininė pagalba, po pirminio gydymo - reikalinga reabilitacija. Dar 2004 m. D. Vitkauskienė kalbėjo apie nerimą keliančius faktus, akivaizdžiai mažėjantį žmonių, gaunančių kelialapius į sanatoriją, skaičių. 1998 metais palaikomajai reabilitacijai atvyko 373, 1999 m. - 387 žmonės. Nuo 2002-ųjų jų skaičius pradeda mažėti. 2017 metais apsilankė vos per 50 aklųjų ir silpnaregių. Per visą reabilitacijos centro gyvavimo laiką ligonių kasų finansuojamais kelialapiais pasinaudojo apie tris tūkstančius aklųjų ir silpnaregių. Deja, ligonių kasos vis mažino kvotas. Ko gera, įsigali nuomonė, kad palaikomoji reabilitacija neregiams nėra būtina. 

Žinoma, apmaudu, kad XXI amžiuje dar gyvas labai neprofesionalus ir daugelio šeimos gydytojų požiūris: neregiams palaikomoji reabilitacija apskritai nereikalinga, - juk po kelių atpalaiduojančių procedūrų praregėti neįmanoma. Tačiau mes, neregiai, žinome, kas nutinka, kai nesibaigiančios įtampos bangos griūva ir griūva iš visų pusių, o atokvėpio nėra. Patys neregiai neabejoja reabilitacijos svarba. Jie dėkingi paslaugiam ir draugiškam reabilitacijos centro kolektyvui, aklųjų reabilitacinio kabineto darbuotojoms. Apie patiriamus neišvengiamus (be lydinčiojo asmens) nepatogumus, apie visur iš paskos persekiojančią neregio palydovę įtampą čia nekalbėsime, - naudingiau pasidžiaugti tuo, ką turėjome. Naudingiau viltis protingais mūsų valstybės išrinktųjų sprendimais. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga kreipėsi į LR sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą dėl sergančiųjų akių ligomis reabilitacijos. Ministras ir ministerija šį klausimą tebenagrinėja. Belieka tikėtis palankaus neregiams problemos sprendimo. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]