ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Raminta STANKEVIČIŪTĖ

STOVYKLAI NUVILNIJUS

Vasara - atostogų, kelionių, pramogų ir įvairių stovyklų metas. Liepos pradžioje nuostabiame, ežerų ir miškų apsuptame "Zelvos" kampelyje, vyko kūno kalbos stovykla. Tai buvo įsimintina savaitė, kupina šokio, psichologijos bei improvizacijos vingrybių. Šios stovyklos išskirtinumas - ne vien savo kūno kalbos pažinimas, bet ir atsivėrę nauji bendravimo horizontai. Šiais metais "Kūno kalbą" šturmavo 9 neregiai ir silpnaregiai bei 7 jiems talkinę savanoriai, dalyvavę visuose stovyklos seminaruose. Ši neregių ir reginčiųjų sąjunga naikino ribas, griovė drovumo barjerus, kūrė tvirtą bendrystės jausmą. 

Užimtumo požiūriu ši stovykla buvo labai intensyvi. Liepos 3-iosios rytą visi dalyviai autobusu pajudėjome "Zelvos" poilsiavietės link. Pasiekę kelionės tikslą, laiką skyrėme įsikurti ir susipažinti su vietove bei vieni kitais. Vis dėlto panaikinti įtampą ir pralaužti drovumo ledus geriausiai padėjo pirmieji psichologijos seminarai, kuriuos vedė psichologė Aušra. Jų metu savanoriai turėjo progą patirti, ką reiškia užrištomis akimis, pasikliaujant likusiais pojūčiais, pažinti aplinką, suprato, kaip svarbu pasitikėti tave vedančiu žmogumi. Kita užduotis - ėjimas lynu bei prasilenkimas vienas su kitu - privertė išgyventi daugybę jausmų: nuo baimės iki pasiaukojimo dėl kito žmogaus. 

Antrąją stovyklos dieną laukė pirmosios šokių pamokos. Jų metu susipažinome su šokių mokytojomis Egle ir Jurgita, išsakėme savo norus ir lūkesčius, pasidalijome savo šokių patirtimi. Pasikalbėję klausėmės pramoginių bei Lotynų Amerikos šokių muzikos, stengėmės juos palyginti ir atskirti. Po tokios teorinės įžangos atėjo metas viską išbandyti praktiškai: ėmėme mokytis pirmųjų Lotynų Amerikos šokio merengės bei lietuvių liaudies šokių pliauškučio ir oiros žingsnelių. Pirmasis prisilietimas prie šokio subtilybių tikrai nenuvylė: visi likome patenkinti ir sužavėti šito meno. Likusią dienos dalį turėjome psichologijos seminarus, kurių metu sėdome ant "karštosios kėdės" ir klausėmės kitų dalyvių mums sakomų komplimentų. Vakare, pasibaigus visoms pamokoms, mes, neregiai ir silpnaregiai, surengėme staigmeną savanoriams: atvėrėme jiems duris į mūsų pasaulį. Tai buvo trijų dalių renginys, kurį sudarė pažintis su brailio raštu, informacinėmis technologijomis bei orientavimasis aplinkoje, naudojantis baltąja lazdele. Savanoriai išmėgino brailio rašto mašinėles, rašė savo vardus, išbandė informacines technologijas, kompiuterius ir telefonus. Renginio kulminacija tapo savanorių varžybos su baltąja lazdele po "Zelvos" teritoriją. Po renginio visi buvo kupini įspūdžių ir emocijų. 

Kitą dieną jau turėjome teatro seminarus, juos mums vedė lektorė Audronė. Kaip įprastai, viskas prasidėjo nuo susipažinimo, po kurio sekė pirmosios improvizacijos. Persikūnijome į monstrus ir stengėmės pamėgdžioti vieni kitų skleidžiamus garsus bei rodomus judesius. Po tokių improvizacijų visi džiaugėsi galėję pažinti ir tuo pat metu atskleisti sau patiems dar nežinomas charakterio puses. Po teatro toliau miklinome savo kojeles šokių pamokoje. Pakartoję tai, ką jau buvome išmokę bei pridėję naujų žingsnelių, perėjome prie graikų šokio sirtakio. Šis šokis visus užkrėtė džiugiomis emocijomis ir gera nuotaika. 

Šventinį liepos 6-osios rytą, po žvalios ir visus pažadinusios kasdienės mankštos, vėl skubėjome į teatro ir šokio pamoką, po jos - į stiliui skirtą seminarą. Lektorė Rugilė mums atskleidė stiliaus ir mados pasaulį, svarbiausius jo reikalavimus, paskui paprašė kiekvieno iš dalyvių apibūdinti savo tą dieną vilkimą aprangą bei papasakoti apie mėgstamus drabužius, jų stilių. Vakare, po užsiėmimų, smagiai laiką leidome mums savanorių surengtoje šventėje. Jos metu daug šokome, žaidėme įvairius žaidimus, dalyvavome linksmose viktorinose, kurių klausimai buvo susiję su kiekvienu iš mūsų. Kitą dieną per stiliaus pamoką turėjome labai įdomią užduotį: kiekvienas dalyvis turėjo atsinešti po du bet kokius savo drabužius ir vėliau, užsimerkus arba užsirišus akis, iš bendros krūvos išsitraukti po du bet kokius drabužius ir juos apibūdinti. Visiems tai buvo įsimintina patirtis: bandėme nupasakoti ne tik audinio medžiagą, papildomas detales, bet taip pat stengėmės atspėti drabužių spalvas. Šokio pamokoje įsisukome į lėto valso sūkurį. Teatro improvizacijų metu atlikome laikysenos pratimų: vaikščiojome lynu, užsidėję knygą ant galvos, stengėmės kuo tiesiau pereiti per salę. Kūrėme įvairias improvizacijas žodžiu. 

Šioje stovykloje praleistas laikas buvo nuostabus ir viršijo visų dalyvavusiųjų lūkesčius. Tai buvo daugiau nei šokio, teatro, stiliaus ar psichologijos pamokos. Per šį trumpą laiką, praleistą "Zelvoje", išmokome tokių dalykų, kurių niekada neužmiršime. Kūno kalbos stovykloje išlaisvinome ne tik savo kūnus, bet ir sielas: sugebėjome atsiverti vieni kitiems, pasidalyti savo patirtimi, ėmėme labiau pasitikėti savimi bei aplinkiniais. Visų dalyvavusiųjų vardu dėkoju šios nuostabios stovyklos organizatorei ir vadovei Linai Puodžiūnienei už nuostabią atmosferą ir turiningai praleistą laiką drauge. Mums, dalyviams, norėčiau palinkėti nepamiršti šitos gražios judesio ir bendravimo sintezės bei nenutraukti tokio nuoširdžiai užmegzto draugystės ryšio.