IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Ugnė ŽILYTĖ

ROŽIŲ SALOJE

Neregiai ir silpnaregiai tikrai nemažai keliauja, lanko draugus užsienio šalyse. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga taip pat pasiūlo įdomių išvykų, tačiau aš noriu papasakoti apie savo ir mano draugo poilsinę kelionę į vieną iš nuostabiausių Pietų Europos šalių - Graikijos salą Rodą. 

Į svečias šalis pailsėti kiekvieną vasarą vykdavau su tėvais. Pirmoji tokia kelionė buvo į Turkiją, kai buvau septynerių metų. Kelionės man labai patinka, todėl šiais metais nusprendėme su draugu vykti vieni, šį aspektą turiu pabrėžti, nes aš esu neregė, o draugas - silpnaregis. Kelionę užsisakėme internetu. Po užsakymo ėmiau pergyventi, ar tikrai gausim pagalbą Kauno ir Rodo oro uostuose, nes aviakompanija "Small planet airlines" vykdo tik užsakomuosius kelionių agentūrų skrydžius. Jų interneto puslapyje radau informaciją, kad dėl pagalbos reikia kreiptis į kelionių agentūrą, iš kurios pirkau kelionę. Paskambinusi į "Novaturą" sužinojau, kad pagalba Kauno ir Rodo oro uostuose jie pasirūpins ir jau kitą dieną gavau laišką, kad abiejuose oro uostuose ji patvirtinta. Taip pat buvo atsiųsti skrydžių bilietai su prierašu (aklas keleivis). Iki kelionės buvo likęs maždaug mėnuo. Likus kelioms dienoms iki skrydžio, vėl paskambinau į agentūrą ir paprašiau, kad apie mūsų negalią informuotų Rode esantį Lietuvos gidą. Jie patikino, kad viskas bus sutvarkyta ir dar sakė, kad apie mus primins aviakompanijai. Ramiai laukiau kelionės į Kauno oro uostą, o vėliau ir į Rodą. 

Kadangi nuo liepos 14 iki rugpjūčio 14 dienos Vilniaus oro uoste vyko pakilimo tako rekonstrukcija, tai daugelį jo skrydžių perėmė Kauno oro uostas. Tuo metu Kauno oro uostas buvo labai išsiplėtęs, pristatyta daug palapinių, kuriose buvo teikiamos paslaugos. Kad žmonės mažiau klaidžiotų, oro uosto teritorijoje vaikščiojo daug vaikinų ir merginų su geltonomis liemenėmis. Šie žmonės visiems keleiviams parodydavo, kur vyksta arba vyks jiems reikalinga registracija. Viena mergina mus pamatė ir iškart nuvedė prie reikalingo stalelio. Nelabai žinodama taisyklių, ji mums iškvietė pagalbininką, bet ne aviakompanijos darbuotoją. Šis žmogus mus palydėjo pro visus patikros punktus ir į lėktuvą, todėl stiuardesės buvo truputį vėliau informuotos apie mūsų atvykimą. Kad tai buvo ne aviakompanijos darbuotojas arba, kad yra lydėjęs nelabai daug neįgaliųjų, galima buvo suprasti iš to, kad po visų patikrinimų paklausė, ar mus reikės palydėti į lėktuvą, o lydėdamas mūsų neperdavė stiuardesėms - užvedė laiptais ant trapo, o nueiti nuo trapo į lėktuvą turėjome patys. Didelis variklio garsas trukdo orientacijai, bet kadangi nuo trapo visada iki lėktuvo reikia eiti tiesiai, problemų neturėjome. Stiuardesės pasitaikė ypatingo gerumo. Tik pamatė, kad aš draugui duodu skrydžių bilietus, o pati laikau turistinius viešbučio kuponus, kurių visada reikia atvykus į viešbutį, iškart pasakė, katras ką turi, nes visi popieriai yra A4 formato. Rodo oro uoste mus perėmęs graikas taip pat viską darė teisingai. Tik aš juokiausi, kad jis ne mane už rankos paėmė, o mano draugą. O kai ėmė mūsų lagaminus, tai atnešė po vieną: atnešęs manąjį, ėjo ieškoti draugo lagamino. Na, galvoju: "Pietiečiai visada daro taip, kaip yra lengviau, nesvarbu, kad tai užima daugiau laiko". Vėliau jis paklausė, ar turime kelionių agentūrą, ir suradęs jos atstovą nuvedė pas jį. 

"Novaturo" atstovas Robertas visiems žmonėms paaiškino, į kokiu numeriu pažymėtus autobusus lipti ir nurodė kryptį, o mums liepė palaukti. Kai visi keleiviai prisistatė ir nuėjo į autobusus, jis mus paėmė ir kartu nuėjome į autobusą. Oro uoste mums buvo išdalinti vokai, ant kurių buvo parašytas laikas, kada po savaitės mus veš oro uostan, o pačiame voke - sudėta visa mums reikalinga informacija apie Graikiją ir ekskursijų aprašymai. Tuo metu pagalvojau, kad jiems būtų lengviau šią informaciją išsiuntinėti elektroniniu paštu - juk vis tiek viską turi PDF formatu - tuomet galėtume ir mes viską perskaityti. Šią pastabą kitą dieną pasakiau į mūsų viešbutį atvykusiam "Novaturo" atstovui, jis pritarė, kad taip būtų geriau, o ar įgyvendins, paaiškės kitais metais, kai vėl kur nors skrisime. Kai atvykome į viešbutį, jis mus nuvedė į registratūrą, ten viešbučio šeimininkams truputį sutrikęs paaiškino apie mūsų negalią ir nuėjo lydėti kitų keleivių. Šeimininkai pasakė, kad pas juos nebus jokių problemų. Ir problemų iš tikrųjų nebuvo! 

Pirmąjį vakarą jie negalėjo mums duoti kambario, kurį buvome užsisakę, nes dar buvo užimtas - davė kambarį trečiame aukšte. Tačiau šiame kambaryje nebuvo virtuvėlės - tai mums nepatiko, nes pasiėmėme kelionę be maitinimo. Norėjome išragauti visą graikų virtuvę, be to, vaikščioti į tavernas yra daug smagiau, nei valgyti viešbutyje nuo švediško stalo. Visą pirmąjį vakarą šeimininkai mums kartojo, kad ryte pakeis kambarį. Aš tuo net neabejojau. Tą pirmąjį vakarą šeimininkų paprašėme, kad mums paaiškintų, kur yra jų viešbučio taverna. Patys į ją palydėjo. Skaniai pavalgę, norėjome eiti į registratūrą ir klausti, kur yra artimiausias prekybos centras, bet šeimininkai tuo metu buvo tavernoje, paklausė, kur einame, ir vėl nutarė mus lydėti. Dar pasiūlė pavažiuoti su mašina, bet mes atsisakėme, ir paaiškinome, kad jei veš, neįsiminsime kelio ir rytoj vėl klausime. Tuomet šeimininkė ėjo su mumis apsipirkti. Iš pradžių vaikščioti gatvėmis buvo nejauku, nes tame Kremasti kaimelyje, kuriame apsistojome, nėra šaligatvių, reikia eiti gatvės pakraščiu. Visa laimė, kad tomis gatvėmis itin daug mašinų nevažiuoja, bet viešbutis nuo Rodo oro uosto yra nutolęs tik per keturis kilometrus, todėl labai trukdė praskrendantys lėktuvai. Einam gatve, išgirstam kokį motorą ir traukiamės šonan, o vėliau paaiškėja, kad ten lėktuvas praskrido. Kai grįžome, šeimininkas nuėjo kartu su mumis į kambarį, nusivedė mane į terasą ir pradėjo rodyti turėklą, kuris yra gan aukštai ir be jokių atitvarų, kartodamas, kad būčiau atsargi, nes jei nukrisiu iš trečio aukšto, liks iš manęs blynas. 

Kitą dieną dešimtą ryto jau buvome mums skirtame kambaryje pirmame aukšte su virtuvėle. Tą patį rytą pas mus į viešbutį atvyko "Novaturo" atstovas, norėjo pabendrauti, pasiteirauti, ar viskas gerai, ir papasakoti apie ekskursijas. Nežinau, ar man taip pasirodė, ar šitaip buvo iš tikrųjų, bet jaučiau, kad jis nuo ekskursijų mus atkalbinėja, sakė, kad visos ekskursijos yra labai varginančios, na, kita vertus, iš kur jiems žinoti apie mūsų ištvermę. Ekskursijų nutarėme neužsisakyti, nes tos, kurių norėjome, buvo rusų kalba, arba vyko likus vienai dienai iki skrydžio, o tą paskutinę dieną norėjome pailsėti. 

Visas septynias dienas gulėdavome prie baseino, maudydavomės jame. Vieną rytą netyčia atsisėdau ant tos gulto vietos, kur reikia dėti galvą ir su visu gultu nuvirtau į krūmus, pradėjome abu su draugu juoktis, aš iš to juoko atsistoti negalėjau, vėliau draugas mane už rankos iš tų krūmų ištraukė. Po pietų eidavome prie jūros. Egėjo jūra yra labai šilta, gana dumblina ir tomis dienomis ji buvo gerokai nerami, todėl galėjome smagiai pašokinėti per bangas. Paplūdimys tik dvidešimt metrų nuo viešbučio, tad kelią į jį vėl parodė šeimininkas. Šeimininkai iš tikrųjų buvo be galo svetingi - tris dienas iš eilės mus nemokamai vaišino ledais. Netoli viešbučio radome tris tavernas, visas septynias dienas į jas ir ėjome. Tavernas surasti buvo nesunku. Aš išgirsdavau muziką ir paprašydavau draugo, kad žvilgtelėtų, kas ten yra, ir visus kartus neapsirikau: kur muzika, ten taverna ir ypatingai skanus graikų maistas. Visi padavėjai buvo labai malonūs ir svetingi. Vieną dieną niekaip negalėjau išsirinkti arbatos, padavėja nusprendė man atnešti visą arbatų rinkinį. Aš jai pasakiau, jog nematau, neperskaitysiu, kokios ten arbatos, o ji atsakė, kad tai suprantanti ir abi išsirinksime bendromis jėgomis. Ji atsinešė įvairių arbatos pakelių, davė man uostyti ir sakė, kokio skonio kiekviena yra. Taip išsirinkau norimą arbatą, nes žalia, juoda ar vaisinė jau buvo pabodusios, norėjosi kažko egzotiškesnio. Meniu mano draugas man visada perskaitydavo, bet esu įsitikinusi, jei keliautų du visiškai nematantys žmonės, padavėjai mielai papasakotų, ko jie turi. 

Pagalbos sulaukėme ir prekybos centre. Kiekvieną dieną vis kažko nerasdavome - tai druskos, tai kiaušinių, tai ledų. Prieidavome prie kasos, paklausdavome, ar jie turi, pavyzdžiui, druskos, kasininkas paskambindavo kitiems darbuotojams ir šie atnešdavo arba mus nuvesdavo prie reikiamų prekių. Prekybos centrą pagal garsą irgi nesunku rasti, nes durys visada atidarytos, pro jas girdėti, kaip dirba šaldytuvai ir kasos aparatai. 

Taip ir prabėgo toji savaitė. Atėjo laikas važiuoti Rodo oro uostan. Šiame oro uoste yra viskas beveik taip pat kaip ir kituose oro uostuose, skirtumas tik toks, kad registruojantis darbuotojai nepaima bagažo ir nenusiunčia į lėktuvą - jie jį užregistruoja ir tada bagažą reikia nuvežti prie atskiro staliuko, nuo kurio jis ir būna siunčiamas. Su šia procedūra susitvarkyti mums padėjo tas pats Lietuvos "Novaturo" atstovas Robertas. Rodo oro uoste mums niekaip nerado palydovo, nes visi darbuotojai buvo užimti, tačiau registratorė greitai surado išeitį. Baigusi visus registruoti, ji pati mus palydėjo į lėktuvą. 

Šios kelionės metu supratau, kad labai norėčiau atvykti su kuria nors nematančia drauge arba prikalbinti vykti kokią nematančiųjų porą, nes tuomet būtų dar daugiau ką papasakoti.