NEREGYS DARBO RINKOJE

 

ŪKININKAS IŠ DZŪKIJOS


Važinėjant po Lietuvą, dairantis pro autobuso ar lengvosios mašinos langą, apninka dvejopi jausmai. Atrodytų, tokia maža mūsų šalis, o tokia skirtinga. Vienur nepamatysi nė mažiausio neįdirbtos žemės lopinėlio - auga rapsai, linguoja auksinės kviečių varpos ar banguoja rugiai. Pavažiavus vos keliasdešimt kilometrų atsiveria visiškai priešingas vaizdas: kažkada dirbti laukai apleisti, vietoj kultūrinių pasėlių žaliuoja Sosnovskio barščiai, kadaise į Lietuvą atvežti iš Užkaukazės kaip pašarinis augalas. Dairantis negalima nepastebėti retėjančių karvių bandų. Dar prieš dvidešimt metų pakelės buvo sėte nusėtos besiganančiomis žalmargėmis, dabar tai retenybė. Suprantama, Europos Sąjunga neskatina laikyti vienos ar dviejų karvių - nerentabilu. Ryte įsijungus Lietuvos radiją ir paklausius žemdirbiams skirtos laidos, vis girdi besiskundžiant, kad pieno sektorius yra nuostolingas. Netgi laikant keliasdešimt karvių, vis tiek išgyventi yra sunku. Ar iš tiesų taip nelengva? Nejaugi laikant kad ir dvidešimt karvių neįmanoma prasimaitinti? Į šiuos ir kitus klausimus sutiko atsakyti silpnaregis ūkininkas, gyvenantis Dzūkijoje, Lazdijų rajone, Stepalių kaime šalia Veisiejų Edvardas Kričena

Silpnaregis šiame kaime ir užaugo. Čia baigė aštuonmetę mokyklą. Vėliau mokėsi Daugų žemės ūkio technikume. Deja, pagal specialybę nedirbo, ieškojo kitos veiklos. Edvardas tik netekęs darbo ir vejamas būtinybės, susimąstė apie sugrįžimą prie žemės. Kaip tarė, taip ir padarė. Ūkininkauti pradėjo vos keliuose hektaruose ir turėdamas tik kelis gyvulius. Dabar E. Kričena ūkininkauja keliasdešimtyje hektarų ir laiko septyniolika karvių. 

 

"M. Ž." Iš daugelio galimybių pasirinkote kaimą. Kas nulėmė šį pasirinkimą? 

E. K. Nors pats augau ir iki šiol gyvenu kaime, ne iš karto tapau ūkininku. Žinoma, mano tėvai turėjo kelis hektarus žemės ir laikė gyvulius. Jiems padėjau. Po Žemės ūkio technikumo baigimo nesusigundžiau kaimiška duona - įsidarbinau statybose. Aišku, silpnaregiui ten dirbti nebuvo taip paprasta. Ilgainiui prisitaikiau ir visus būtinus darbus nudirbdavau. Statybose dirbau kelerius metus. Vėliau gavau pasiūlymą padirbėti lentpjūvėje - sutikau. Čia dirbau dešimt metų. Deja, lentpjūvė bankrutavo. Teko ieškoti darbo. Gyvenant kaime darbą susirasti beveik neįmanoma, taip pat ir mažuose miesteliuose. Iki Alytaus geras kelio galas, kiekvieną dieną neprivažinėsi. Nerasdamas darbo turėjau kažko griebtis. Turiu šeimą ir augančius vaikus. Juos reikia maitinti. Lietuvį maitindavo žemelė. Taip ir aš po truputį pradėjau ūkininkauti. Dar nuo seno žinojau, kad auginant karvutę, kelis paršelius, iš bado nemirsi. 

"M. Ž." Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai? 

E. K. Suirus kolūkiams, mamai atiteko trys hektarai žemės. Tai buvo mano ūkininkavimo atspirties taškas. Trijuose hektaruose pradėjau ūkininkauti. Pradžia buvo sunki. Turint mažai žemės neįsibėgėsi. Man svarbiausia, kad šeima būtų soti. Pirmai pradžiai pakako vos keleto karvių ir turimų hektarų. Daugelis ūkininkų pasižymi kantrybe. Gamtos apsuptyje niekur nenuskubėsi. Tai ir aš žingsnelis po žingsnelio plėčiau savo ūkį. Norėdamas laikyti daugiau gyvulių, turi turėti ir žemės. Prie turimų trijų hektarų iš kaimyno išsinuomojau, o vėliau ir nusipirkau dar dešimt. Dabar turime virš dvidešimties hektarų. Kol buvo galima, augindavau kiaules ir karves. Siaučiant kiaulių marui su deglosiomis teko atsisveikinti. Dabar ūkyje yra septyniolika karvių. Jos ne visos melžiamos. Laikau ir kelias mėsines. 

"M. Ž." Žemdirbys gali rinktis savo ūkio specializaciją, kodėl pasirinkote tradicinę, mažiau pelningą - gyvulininkystę ir pienininkystę? 

E. K. Smagu, kai gali rinktis. Dabar nuo įvairiausių galimybių svaigsta galva. Pradėjęs ūkininkauti didelio pasirinkimo neturėjau. Reikėjo maitinti šeimą. Naujos žemės ūkio šakos ne iš karto duoda pelną. Pagaliau, norint auginti naujus augalus ar gyvulius, turi apie tai nusimanyti. Pasikartosiu, laiko mokytis neturėjau. Išaugęs kaime mačiau, kaip tėvai augina karves, kiaules, kaip jas prižiūri. Tuo metu turėjome dvi karves. Nerizikavau, pasukau žinomu keliu, nors kirbėjo mintis pamėginti auginti bulves. Kaime mes jas auginome. Pagalvojau, kad naujoms bulvių veislėms reikia kitokios priežiūros, nepakanka vien tik pasodinti, kaupti ir nukasti. Bulves reikia purkšti, stebėti, ar jos neserga. Supratau - tai ne man. Tuo metu pieno supirkimo kaina buvo kitokia. Pridavęs pieną, galėjai už gautus pinigus neblogai apsipirkti. Gaila, kad kiekvienais metais ta kaina keitėsi ne ūkininko naudai. 

"M. Ž." Papasakokite smulkiau apie savo dienotvarkę, kuo ji skiriasi nuo kitų? 

E. K. Žemdirbio rytai, dienos, vakarai yra labai panašūs. Dažniausiai keliesi su saule. Daugmaž puse šešių ryto. Susiruoši ir, priklauso nuo metų laiko, važiuoji į laukus ar eini į tvartą melžti karvių. Rytinė ruoša trunka iki devynių ryto. Tada vėl pagal metų laiką: vasarą - pašarų ruošimas, šienavimas, daržai ir t.t. Žiemą - daugiausiai triūsiu prie tvartų arba tenka valyti sniegą. O kur dar pieno pridavimas? Kartais kasdieninę monotoniją paįvairina gyvulio veršiavimasis. Tada turi budėti. Nemažai laiko užtrunki apsipirkdamas pats ir ieškodamas gyvuliams specialaus pašaro bei vitaminų. Tas dienos laikas pralekia akimirksniu. Nuo šešių vakaro prasideda vakarinė ruoša. Taip kiekvieną dieną be jokių išeiginių. Gyveni auginamų galvijų ritmu. Auginti vien tik mėsinius gyvulius lengviau. Juos pašėrei ir visą dieną laisvas. Su melžiamomis karvėmis turi būti tikslus kaip laikrodis. Melžiant nereguliariai ir ne tuo pačiu laiku, karvės ne tik duoda mažiau pieno, bet ir prasideda įvairios tešmens ligos. 

"M. Ž." Matyt ne taip paprasta prižiūrėti karves, jas šerti, ruošti pašarą? 

E. K. Teko girdėti, kad yra labai modernių pienininkystės ūkių. Ten vietoj žmogaus dirba robotai ir netgi skamba muzika. Žinau viena, kad aš to nesulauksiu. Vargu ir ar mano vaikai, žinoma, jeigu tęs ūkininkavimą, to pasieks. Mano ūkelis yra nedidukas ir labai paprastas. Daugiausiai viską darome rankomis. Tiesa, melžiame su melžimo aparatais. Gyvuliams pašarus dalinu rankomis, paprasčiausiai juos supildamas į kibirą. Ypatingų karvių priežiūros paslapčių neturiu. Prižiūriu taip, kaip prižiūrėjo mano tėvai ir seneliai. Tiesa, pašarams priedus perku. Karvė, gavusi šių priedų, yra sveikesnė ir duoda daugiau pieno. Sėkmės pagrindas yra geri pašarai. Pašarus ruošiu ne vienas. Dažniausiai samdau traktorių, kuris tik ką nupjautą žolę susuka į rulonus, o kiekvieną ruloną - į plėvelę. Dabar šieno niekas nedžiovina. Paruoštas rulonuose šienas suvežamas prie kluono. Jis puikiausiai žiemoja ne po stogu. Viena karvė per žiemą suėda nuo 7 iki 10 rulonų šienainio. Aš turiu septyniolika. Įsivaizduokite, kiek reikia vietos vien tik laikyti pašarą. Vieno tokio rulono svoris - žalios masės 500-600 kilogramų, sausesnis šienas sveria šimtu kitu kilogramų mažiau. 

"M. Ž." Tvarkantis ūkyje ar regėjimas ne kliūtis? 

E. K. Gimiau silpnai matydamas. Kaime gyvenant akys yra labai svarbios. Iš tiesų, silpnas regėjimas daug kur man kiša koją. Dar besimokydamas pradinėje mokykloje pastebėjau, kad esu kitoks. Nemačiau, ką mokytojai rašė lentoje. Tekdavo nuolat sėdėti pirmame suole. Vėliau dirbant irgi ne visus darbus gali padaryti. Statybose, o ypač lentpjūvėje, reikėjo ypatingai saugotis. Neapsižiūrėsi - pjūklai zvimbte zvimbia, bemat gali likti be pirštų ar be rankos. Ūkyje silpnas regėjimas menka paspirtis. Ne visus darbus gali nudirbti. Savo aplinkoje viską žinau, todėl daug darbų nudirbu be pašalinių pagalbos. Ko pats nesugebu, padeda žmona ir vaikai. Didžiausias nepatogumas - dokumentų pildymas. Rašyti nematau, todėl visus reikiamus popierius užpildo žmona. Ūkininkaujant silpnas regėjimas - didžiausia kliūtis technikos vairavimui. Ūkyje turiu šiokį tokį traktoriuką, deja, pats jo vairuoti negaliu. 

"M. Ž." Žemdirbiai skundžiasi, kad pieno ūkiai nuostolingi, ar galima išgyventi iš pieno? 

E. K. Ūkininkauju ne dėl pašaukimo, o todėl, kad neturiu kur dėtis. Kaime darbų nėra. Metęs ūkininkauti, iš ko gyvensiu? Todėl, nors iš karvučių didelio pelno nėra, bet duonai pakanka. Darbas ūkyje ypač naudingas mano vaikams. Vaikai visada užsiėmę, dirba. Jie jau žino, kas yra karvės, kaip jas prižiūrėti, šerti ir melžti. Jeigu jie netriūstų ūkyje, tai aiškinti nereikia, kas dabar darosi kaime. 

Kalbant apie pieno supirkimo kainas, žinoma, jos yra nedidelės. Pieną priduodu "Pieno upės" kooperatyvui. Laimei, jie patys atvažiuoja ir pasiima. Per dieną priduodame 150 litrų pieno. Suprantama, tai nedidelis kiekis, bet vis geriau negu nieko. Norint priduoti didesnį kiekį, reikia auginti daugiau gyvulių. Deja, tam nėra sąlygų. Kaime laisvos žemės nėra. Aplinkui vien tik stambūs ūkininkai. Jų ūkiai po kelis šimtus hektarų. Atsiradus parduodamos žemės lopinėliui, jie jį ir nuperka ar išsinuomoja. Jų kitos pirkimo galimybės negu mano. Pagaliau, kaip aš su jais galiu konkuruoti, vien pažvelgus į jų turimą modernią žemės ūkio techniką tampa aišku. Stambūs ūkininkai rašo projektus ir gauna pinigų. Aš gi gaunu tik kompensaciją už žemę. Vis pagalvoju: jeigu dabar reikėtų pradėti ūkininkauti, ar galėčiau? Kaip bemanyčiau, peršasi viena mintis: tikrai nesugebėčiau. Visos žemės išsidalintos, pinigų nėra, technikos taip pat. Tai kaip gali pradėti ūkininkauti? Turimi trys hektarai tikrai neišgelbėtų. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]