NETEKUS REGĖJIMO

Antanas MONKEVIČIUS

TAMSA – AKSTINAS GYVENTI

Neseniai išgirdau seną indėnų išmintį: jeigu akyse nebūtų ašarų, tai savo viduje nesulauktume vaivorykštės. Šie žodžiai tiksliausiai apibūdina Algirdą Bernatavičų. Nors jis dar jaunas žmogus, bet tekusių išbandymų pakaktų visam gyvenimui. Vienas skaudžiausių – staiga užgęsęs regėjimas. Vaikinui teko nelengva užduotis iš naujo išmokti gyventi tik su pasunkinimu – tamsoje. Algirdas, vėl atrasdamas jį supantį pasaulį, vadovavosi ne tik atmintyje likusiais regimaisiais vaizdiniais, bet ir „pažadino„ savo viduje iki tol snaudusius kitus pojūčius bei galimybes. Didžiausias vaikino sąjungininkas buvo ir išlieka jo optimizmas bei artimųjų, šeimos, draugų palaikymas. 

Tamsa, atvėrusi vartus 

Algirdas tikras alytiškis. Šiame mieste su neilgomis pertraukomis vaikinas gimė, mokėsi ir gyvena dabar. Jis čia bendrojo lavinimo mokykloje baigė dešimt klasių. Besimokydamas ir būdamas žingeidus, domėjosi įvairiausiais dalykais pradedant kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais ir baigiant Lietuvos kariuomene. Kompiuteriais jis susidomėjo šešiolikos metų, jais ne tik naudojosi, bet ir tvarkydavo. Buvo savamokslis: išrinkdamas ir surinkdamas kompiuterius, instaliuodamas programas, mokėsi iš savo klaidų. Ne iš karto viskas pavykdavo, bet Algirdas atkakliai stengdavosi rasti gedimo priežastį ir ją pašalinti. Vaikino gyvenimas tuo metu neįsivaizduojamas be dviračio. Net ir netekęs regėjimo, sodyboje dviračiu ir dabar važinėjasi. 

Nuo pat gimimo Algirdo nuolatiniu palydovu buvo silpnas regėjimas bei akių ligos. Kiekvienais metais silpnaregis ligoninėse praleisdavo nemažai laiko. Kaip pats juokauja, jo akių ligos netipiškos, todėl akių gydytojams jis savotiškas eksperimentinis triušis. „Jau trejų metų netekau regėjimo kairiojoje akyje. Liko tik dešinioji. Deja, ji irgi nebuvo sveika. Man buvo nustatyta agresyvi glaukoma ir negana to, katarakta. Gydytojai siekė kuo ilgiau išsaugoti šią akį. Iš tiesų jiems tai pavyko padaryti iki paauglystės. Regėjimas nuolat po truputį silpo. Prasidėjus paauglystei ir su ja atėjusiems brandos pokyčiams, akims tai buvo ne į naudą. Aštuntoje klasėje regėjimas drastiškai nusilpo. Tada pirmą kartą medikų buvau įspėtas, kad anksčiau ar vėliau apaksiu. Gal ir gerai, kad gydytojai iš anksto perspėjo. Turėjau laiko psichologiškai pasiruošti„, – skaudžiais atsiminimais dalijosi A. Bernatavičius. 

Gydytojų nuogąstavimai pasitvirtino: vaikinui į akį teko įstatyti implantą, nelaimei, šis pradėjo trukdyti akies lęšiukui. Gydytojai buvo priversti lęšiuką pašalinti. Operacija pavyko. Deja, džiaugtasi neilgai. Kitą dieną paaiškėjo, kad pradėjo atšokti akies tinklainė. Medikai buvo priversti kitą dieną vėl operuoti. Algirdo organizmui tai buvo stresas. Matyt, todėl akys ir neatlaikė. 

Vaikinas, netekęs regėjimo, dar visą mėnesį gulėjo ligoninėje. Pirmoji savaitė buvo pati sunkiausia. Tada jis buvo piktas ant viso pasaulio. Jausmai plūstelėjo nevaržoma upe. Iš to atsirado beribis savęs gailėjimas, savigrauža ir pesimizmas. Pats to nesitikėdamas, Algirdas paniro į juodų vidinių spalvų jūrą. Laimei, tai truko neilgai. Po savaitės juodosios spalvos pradėjo šviesėti. Neregiui į pagalbą atėjo įgimtas optimizmas. Jis nusprendė daugiau savęs negailėti ir pradėti mokytis gyventi tamsoje. 

Tik laiminguose romanuose gyvenimas tamsoje turi savo žavesio. Kasdieniniame gyvenime taip nėra. Dažniausiai neregiui iškyla kelios kliūtys. Pirmiausia – susitvarkyti emociškai ir surasti jėgų viską pradėti nuo pradžių. Antra – specialistų pagalba. Trečia – svarbiausia – namiškių palaikymas. Ketvirta – užsispyrimas ir nesėkmių ignoravimas. Tik šias visas kliūtis įveikus grįžtama į savarankišką gyvenimą. Vaikinas pasakojo: „Nuo gimimo esu optimistas. Gal todėl po apakimo pakankamai greitai sugebėjau atsitiesti. Silpstant regėjimui, o vėliau – apakus didelio streso nejutau. Šį dalyką priėmiau kaip duotybę. Mane supanti aplinka irgi to nesureikšmino. Jie man nenuolaidžiavo. Turime sodybą. Prie jos reikia nuolat triūsti. Artimieji nesako: „Tu nematai, pasėdėk„. Atvirkščiai, patiki man daug darbų. Už tai jiems esu dėkingas. Kaip sakoma, laikas gydo. Taip ir aš apie savo nelaimę dabar kalbu ramiai. Žinau, kad aš toks nevienintelis. Gal keli mano pastebėjimai padės nelaimės draugams. Pirmiausia, negalima leisti sau panirti į jausmų dugną. Kaip skaudu bebūtų, turi kontroliuoti jausmus bei situaciją. Kitas svarbus dalykas – aplinkos, šeimos, draugų palaikymas. Svarbu, kad su tavimi elgtųsi kaip su neturinčiu negalios. Tu aplinkiniams pats tai turi įrodyti. Reikia vengti perdėto „šokinėjimo„ apie tave. Deja, tarp neregių tai neretas reiškinys. Viską reikia stengtis daryti pačiam.„ 

Reabilitacija – Valakupiai 

Viskas prasidėjo nuo aplinkos prisijaukinimo. Iš pradžių ligoninėje, vėliau namuose. Anot Algirdo, judėti tamsoje yra keistas pojūtis. Matant ėjimas neatneša staigmenų. Judant tamsoje yra atvirkščiai. Bute su baltąja lazdele nepavaikščiosi, o neturint praktikos ji ir ne ką tepadėtų. Eiti reikėjo mokytis iš naujo. Koją kišo baimė ir nežinia. Laimei, vaikinas susidorojo su šia baime. Dabar judėti Algirdui ne problema. Pirmieji žingsniai žengti dar silpstant regėjimui. Silpnos akys verčia atidžiau rinktis kelią ir einant jį tyrinėti, įsiminti. Gal todėl vaikinas puikiai orientuojasi, greitai įsimena įvairius maršrutus. Tiesa, ilgais maršrutais savarankiškai dar nevaikšto. Prireikus prašo artimųjų pagalbos. 

Kita svarbi sritis – maistas ir apranga. Algirdas, gamindamas maistą, vadovaujasi išlikusiais vaizdiniais. Kol kas įmantrių patiekalų negamina, apsiriboja gana paprastesniais. Prieš gamindamas, namiškių prašo, kad visi maisto produktai būtų jiems įprastose vietose. Jeigu reikiamas maisto produktas padėtas kitur, neregys priverstas prašyti pagalbos. „Gamindamas valgį pasikliauju regimąja atmintimi. Žinau, kaip atrodo vienas ar kitas maisto produktas. Atsimenu, kaip juos pjaustyti ir ruošti. Pagaliau apakus išlieka įgūdžiai. Kūnas puikiai prisimena, ką reikia daryti vienu ar kitu atveju ruošiant valgį„, – pasakojo A. Bernatavičius. 

Algirdas, netekęs regėjimo, labiausiai pergyveno dėl savo pomėgio – kompiuterio. Jis manė, kad su juo atsisveikino amžiams. Iš pradžių jo tikslas buvo išmokti naudotis mobiliuoju telefonu. O aparatas ne toks paprastas – liečiamas. „Matydamas naudojau liečiamą telefoną. Netekęs regėjimo nežinojau apie kalbančius telefonus, pritaikytus neregiams. Sukausi iš padėties paprastai. Kiekviename liečiamame telefone yra garsinės komandos. Aš jomis ir naudojausi. Sau reikiamos informacijos telefone ieškojau aklai baksnodamas. Prisiminiau, kokioje ekrano vietoje koks yra mygtukas. Jį baksnodamas rasdavau, o tada gelbėdavo garsinės komandos. Tik po dvejų metų gavau telefonui pritaikytą garso programą„, – pasakojo A. Bernatavičius. 

Išmokus naudotis mobiliuoju telefonu, Algirdui ramybės nedavė kompiuteris. Neregys troško vėl juo dirbti. Taip jo gyvenime atsirado Vilniaus Valakupių profesinės reabilitacijos centro Kauno filialas. Ten išmoko dirbti su kompiuterio programa, pritaikyta neregiams. Algirdas šiame centre kompiuterinio raštingumo mokėsi vienerius mokslo metus. Pasak neregio, kompiuterinis raštingumas nėra profesija, nors centras tai deklaruoja kaip pastarąją, kuri užtikrina neregiui darbo vietą. Iš tikrųjų taip nėra. Pati mokymo programa yra per ilga. „Man kompiuteriai jokia naujiena, todėl aš po pusantro mėnesio neturėjau ką ten veikti. Mokomoji programa tikrai galėtų būti platesnė. Kitas dalykas – mokymo priemonės. Kompiuteriai seni, stringa. Garso programa taip pat archajinė. Ką jau kalbėti apie programinę įrangą. Nors buvo teigiama, kad po mokslų gausiu darbą, iš tiesų taip nebuvo. Baigus mokslus centro vadovybė reikalauja išsiimti individualios veiklos pažymą. Matyt, taip ji sprendžia neregių įdarbinimo klausimą. Šiuo centru esu nusivylęs. Jo veiklą reikėtų keisti iš pagrindų. Vienintelis pliusas – mokantis mokėjo stipendiją. Negaliu nepaminėti ir gerų gyvenimo sąlygų„, – mintimis dalijosi Algirdas. 

Dabar A. Bernatavičiui pagrindinis rūpestis – darbas. Nedideliame mieste neregiui surasti nuolatinį darbą yra sunku. Algirdas rankų nenuleidžia, nors jo galimybės ribotos. Paieškose žadėjo padėti LASS Alytaus miesto ir rajono filialo pirmininkė Daiva Markinienė.