RENGINIAI

ŽYGIS PER LIETUVĄ

„Rusnėje siaučia piratai, daina veja dainą, garuoja žuvienė, ant upės kranto laukia laivai. Jei nespėjote šiemet, prisijunkite kitąmet!„ (ištrauka iš LASS profilio „Facebook'e„). 

Daugiau nei mėnesį po Lietuvą siautė ne tik piratai, bet ir LASS meno kolektyvų saviraiškos festivalis „Aš muzikai lenkiuos„. Festivalio koncertai vyko pačiose įvairiausiose erdvėse: miestų aikštėse, kaimo turizmo ir etnografinėse sodybose, Nemuno saloje ir istorinę atmintį saugančiose vietose. 

„Festivalio idėja nėra nauja, – sakė LASS respublikinio centro darbuotoja Lina Puodžiūnienė, – vienokia ar kitokia forma jie vykdavo ir anksčiau. Šiais metais norėjome, kad festivalis vyktų kiek kitaip, kad aklųjų kolektyvai koncertuotų ne tik savo salėse, ne tik saviems žiūrovams. Lietuvoje yra daugybė gražių ir įdomių vietų, kuriose galėtų suskambėti aklųjų atliekama muzika.„ 

Būtume neteisūs tvirtindami, kad aklųjų meno mėgėjų kolektyvai iki šiol koncertuodavo tik saviems žiūrovams ir tiktai savo pačių salėse – užtenka prisiminti kad ir 1997 bei 2013 m. Rumšiškėse vykusias respublikines folkloro ir liaudiškos muzikos šventes, tačiau tokio visuotinio išėjimo į kitas „neprijaukintas„ erdves, tenka pripažinti, dar nebuvo. 

Pirmieji festivalio maratoną gegužės 27 dieną pradėjo LASS Šiaulių ir Tauragės regionų meno kolektyvai. Jie koncertavo Kelmės miesto šventėje „Kelmė 2017„. Interneto svetainė asgaliu.lrytas.lt ta proga rašė: „Žmonių su regos negalia pasirodymas sutraukė nemažą būrį kelmiškių ir miesto svečių. Žiūrovai ne tik dainavo, plojo, bet ir šoko kartu. Visi kaip vienas teigė esą nustebinti ir sužavėti žmonių su regos negalia talento, gebėjimo sukurti šventišką nuotaiką. (...) Kelmiškio Justino Kasparo buvo pilna visur: jis grojo ir traukė dainas su „Ramočia„, taip pat su vokalinio ansamblio „Likimas„, kuriam pats ir vadovauja, vyrais. „Nors neturiu muzikinio išsilavinimo, visas mano gyvenimas susijęs su muzika„, – pasakoja J. Kasparas. Nematantis vyras spėja visur: šiuo metu jis vadovauja keletui įvairių kolektyvų, veda poilsio vakarus Kelmės kultūros centre.„ 

Kelmiškiams nenusileido ir šiauliečių folkloro ansamblis „Sedula„ (vad. Virginija Gintilaitė), daugelį jų sužavėjo jaunojo dainininko iš Šilalės Karolio Kaminsko atliekamos dainos. 

Iš Kelmės festivalis keliavo į Kauno kraštą. Birželio viduryje čia vyko du jo renginiai. Vienas jų – pačiose Kauno mariose. „Norėjome surengti netradicinį renginį ir kartu – padaryti žmonėms šventę, – pasakoja Kauno ir Marijampolės regionų aklųjų centro vadovas Egidijus Urna, – tad meno saviraiškos kolektyvus pakvietėme į laivą. Tris valandas 120 meno būrelių dalyvių ne tik plaukiojo po Kauno marias, bet ir surengė laive smagų koncertą.„ 

Birželio 14 d. Kauno aklųjų ir silpnaregių centro meno mėgėjai išsiruošė, kaip patys sakė, pasikieminėti į Žaslius. „Nuvykę ir įsikūrę Žaslių kultūros centre buvome pakviesti susipažinti su miestelio istorija, – pasakoja kaunietė teatro studijos „Aira„ vadovė Zita Klibavičienė. – Aplankėme Žaslių bažnyčią ir amžiną atilsį kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę. Birželio 14–oji Lietuvai yra liūdna diena, todėl, po visų ekskursijų važiavome į Žaslių geležinkelio stotį ir ant bėgių padėjome gėlių, uždegėme žvakutes tremtiniams atminti. Skambėjo giesmės ir dainos, kurias papildė kunigo Ričardo Mikutavičiaus eilės ir vis pradundantys traukiniai.„ 

Žaslių kultūros centre vykusio koncerto moto pasirinkti poeto Kazio Bradūno žodžiai: 

Aš neregiu ieškau tavęs 

Į priekį ištiesęs pirštus, 

Bet liečiu tik žvaigždynų kraštus... 

Žiūrovus džiugino vyrų vokalinis ansamblis ir kapela „Bičiuliai„ (vad. Vytautas Brušnius), folkloro ansamblis „Kanapija„ (vad. Daiva Morkūnienė), moterų vokalinis ansamblis „Credo„ (vad. Ona Matusevičiūtė) ir mėgėjų teatro „Aira„ skaitovės (vad. Zita Klibavičienė). Gražią darbų parodą surengė pynimo būrelis „Prakalbintas žilvitis„ (vad. Virgilijus Šlipaitis) ir molio studija (vad. Boris Chudinskij). 

Birželio 22 d. Rusnės saloje Šilutės rajone, Algimanto Svitkino etnografinėje sodyboje, vyko jau šeštasis Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro organizuotas meno kolektyvų sambūris, o kartu ir vienas iš festivalio „Aš muzikai lenkiuos„ renginių. Koncertą pradėjo 250 jo dalyvių, visi kartu su atlikėju iš Rusnės Valdu Lacko atlikę Rusnei skirtą dainą „Pažiūrėk, kaip vakarais„. Festivalyje dalyvavo meno saviraiškos kolektyvai iš Klaipėdos, Kretingos, Plungės, Telšių, Mažeikių, Skuodo rajonų, Klaipėdos miesto ir Klaipėdos regos ugdymo centro. Žmonės linksminosi, dainavo, šoko, plaukiojo laivu po Nemuną. Visus renginio dalyvius kvapnia žuviene pavaišino žuvienių virimo čempionas sodybos šeimininkas Algimantas Svitkinas. 

Birželio 29–ąją, iškart po Petrinių, į Smilgių etnografinę sodybą rinkosi Panevėžio regiono meno mėgėjai. „Smilgiai, unikali vieta, mažosios Rumšiškės, – sakė Panevėžio aklųjų ir silpnaregių laisvalaikio ir užimtumo centro būrelių vadovė Rima Žostautienė. – Čia atkurta aukštaitiška etnografinė sodyba su kalve, pirtimi, tvartais, dideliu, kelis šimtus žmonių talpinančiu klojimu. Šiame klojime ir surengėme savąjį koncertą „Petrinių pakermošio ritmu.„ 

Anot R. Žostautienės, mūsų tėvai, seneliai po bažnyčios, grįždami iš atlaidų, nešini „kermošinėmis„ lauktuvėmis, lankydavo gimines, draugus. Regiono meno kolektyvai panoro pratęsti šią tradiciją, vieni kitus aplankyti ir pasilinksminti. 

Festivalį „Aš muzikai lenkiuos„ liepos 1–ąją baigė vilniečių kolektyvai. „Nusižengdami„ bendrai festivalio dvasiai, jie „Zelvos„ poilsiavietėje surengė koncertą saviems žiūrovams. Užtat šis koncertas kartu buvo ir trijų kolektyvų palydėtuvės į tarptautinius festivalius: šokių kolektyvo „Šimtažiedis„ (vad. Rūta Januškevičienė) – į Čekiją, o liaudiškos muzikos grupės „Atgaja„ (vad. Rimvydas Auryla) ir etnografinio ansamblio „Versmė„ (vad. Darius ir Dalia Mockevičiai) – į Lenkiją. Ypač artimi ryšiai vilniečius sieja su Lenkijoje netoli Nove miesto įsikūrusiu vaikų ir jaunimo poilsio centru. Jau beveik dešimt metų, pradedant 2009–aisiais, kiekvieną vasarą ten vyksta vienas, du ar net trys bendruomenės centro kolektyvai. Lietuviai ne tik dalyvauja tarptautiniame festivalyje „Gintaro kelias„, bet ir lanko istorines, kultūrines ar šiaip tiesiog įdomias Lenkijos vietas. Grįžęs ne vienas artistas neslėpdamas susižavėjimo pasakojo, kaip Olivoje klausėsi nuostabiausių vargonų muzikos, o Šymbarko gyvenvietėje apžiūrinėjo vieną ilgiausių pasaulyje, beveik 6 m ilgio veikiantį fortepijoną ar stogu žemyn pastatytą namą. Pasirodo, būna ir taip! Netikite, kitais metais nuvykite patys ir įsitikinsite. 

„Vieni festivalyje dalyvavę kolektyvai buvo stipresni, galintys reprezentuoti organizaciją bet kokiame renginyje, kiti – silpnesni, – sakė L. Puodžiūnienė, – tačiau ne visada meninis lygis yra svarbiausia. Štai į sceną išeina aštuntą dešimtį įpusėjęs senukas, visas pasitempęs, veidas švyti ir groja, groja. Akivaizdu, kad žmogui tai didžiulis džiaugsmas ir jo įvertinimas. O gal ir vienintelė proga ištrūkti iš namų, pabendrauti, pamuzikuoti ir paklausyti kitų„. 

Parengė Andrius VAINORAS