TURINT LAIKO

Giedrė REČIŪNIENĖ

SĖKLOS NE TIK Į DARŽĄ

Dabar nenutyla ginčai, ar daiginti kviečiai ir kiti želmenys visada naudingi, o gal kartais geriau susilaikyti nuo per gausaus jų vartojimo? Skaitant įvairius straipsnius vienur teigiama, kad tai gyvybės eliksyras, kitur gi raginama jais nepiktnaudžiauti, ypač sergant tam tikromis ligomis. Apie mūsų vaistinguosius augalus (piktžoles): pienes, garšvas, dilgėles, paprastąsias raktažoles ir kt. jau žinome, o šį kartą apie sėklų naudą. Šiais laikais ko tik neatrandame specializuotose parduotuvėse, skyriuose, skirtuose vegetarams ar sveiko maisto mėgėjams. Mikrožalumynai labai populiarūs Europoje, o mūsų šalyje tik pastaruoju metu pradedami dažniau auginti. Tai nėra nauja žalumynų ar daržovių rūšis. Tai tie patys augalai, kuriuos auginame darže - žirniai, burokėliai, ridikėliai, kopūstai ir t.t. Tiesiog maistui jie vartojami jauni, kai turi vieną du tikruosius lapelius. Skonio reikalas. Man būtų gaila suvalgyti išsprogusias ridikėlių sėklytes, nesulaukti pačių ridikėlių (o ir iš jų lapų sutaisytos salotos - skanumėlis). Tad kokias dar sėklas galime daiginti ir kaip? Smagu, kad daiginti galime beveik visus metus. 

Galima daiginti jau paruoštą daiginimui sėklų mišinį, kurį nusipirksite parduotuvėje, arba atskiras sėklas. Kaip minėjau, tam tinka daugelis sėklų. Jums reikės 750-1000 ml talpos stiklainio arba specialaus daiginimo stiklainio ir vandens. Sėklas reikia gerai perplauti bent 3 kartus, nes, jas daiginant, labai greitai atsiranda visokių grybelinių bakterijų! Todėl jeigu esate linkę "pamiršti" perplauti, tada geriau nedaiginti visiškai. Perplautas sėklas užpilkite vandeniu, kad apsemtų visą paviršių ir dar kelis centimetrus viršaus, ir laikykite kambario temperatūroje per naktį. Jei sėklas mirkysite stiklainyje, uždenkite jo viršų dvigubu marlės gabalėliu ir pritvirtinkite gumele. Dygstančioms sėkloms svarbiausia yra nuolatinė drėgmė, tad nepamirškite kas 12 valandų jas nuplauti ir vandenį nupilti. Likusį laiką jos tegul būna kambario temperatūroje. Jei daiginate mišinį, žinokite - mišinio sėklos smulkesnės, tad jas plaukite neatsukdami daiginimo stiklainio dangtelio arba nenuimdami marlės su gumele. Tiesiog per viršų pripilame vandens, pateliūškuojame ir išpilame. Po dienos ar kelių jau turėtų matytis nedideli daigeliai. Šiltesnėje vietoje sėklelės dygs greičiau, vėsesnėje - lėčiau. Maždaug po 3-4 dienų daigai išleis lapelius ir sužaliuos. Atėjo laikas jų paragauti! Tokius daigų "debesėlius" galima laikyti šaldytuve iki savaitės. Jie, kaip ir kiti daigai, tinka salotoms, sriuboms, kokteiliams, gražiai atrodo tokiais žalėsiais papuošti patiekalai. Vandenyje daigintos sėklos gerai ir todėl, kad nereikia žaisti su žemėmis ir, ypač nematantiems, tai labai patogu. 

Ispaninių šalavijų (chia) sėklos. Jos išpopuliarėjo ne taip jau seniai dėl daugybės naudingų savybių. Nustatyta, kad Omega-3 rūgščių ispaniniuose šalavijuose yra daugiau nei bet kuriuose kituose produktuose. Teigiama, šios sėklos lenkia net riebiąsias žuvis, jose keliskart daugiau nesočiųjų riebalų rūgščių, vitamino C - daugiau negu apelsinuose. Be to, jose 2,5 karto daugiau baltymų nei pupelėse, o jų antioksidacinės savybės 3 kartus stipresnės nei mėlynių, taip pat šiose sėklose 3 kartus daugiau geležies nei špinatuose, 6 kartus daugiau kalcio nei karvių piene, 15 kartų daugiau magnio nei brokoliuose. Ispaninių šalavijų sėklos - tikras lobis, nes mokslininkai jų vartojimą sieja su sveikesne širdimi, geresne smegenų veikla. Šios sėklos naudingos glitimo netoleruojantiems žmonėms, nes jose jo nėra. 

Saulėgrąžų sėklos. Jos, ko gera, labiausiai vartojamos. Saulėgrąžų branduoliuose yra daugiau nei 25 proc. visaverčių baltymų, daug angliavandenių, aminorūgščių, įvairių vitaminų. Saulėgrąžose aptinkama 6 kartus daugiau magnio nei rupioje juodoje duonoje. Pasak specialistų žolininkų, didelis kiekis magnio mažina kraujospūdį, saugo nuo migreninių galvos skausmų. 

Moliūgų sėklos. Šios sėklos pasižymi proteino ir cinko gausa. Jose yra net 45 proc. polinesočiųjų riebalų rūgščių, vitaminų C, E, PP, ir A, taip pat B grupės vitaminų. Valgyti šių sėklų tinka užkietėjus viduriams, nes jose gausu organinių rūgščių ir žarnyno veiklą gerinančios ląstelienos. Šios sėklos kartu su kitais preparatais vartojamos gydant nuo kirmėlių ir kitų parazitų. Jas nuo seno vartojo Amerikos indėnai. Moliūgų sėklos buvo labai populiarios Senovės Graikijoje. Ypatingai vertinamos todėl, kad jų maistinėms savybėms laikas neturi reikšmės. Priešingai, bėgant laikui, šių sėklų vertė tik didėja. Tyrimais nustatyta, po penkių laikymo mėnesių moliūgų sėklose atsiranda daugiau baltymų. 

Burnočių sėklos. Burnočiai garsėja ne tik kaip maistas, bet turi ir unikalių vaistingųjų savybių. Rusijoje pavyko sukurti burnočių aliejaus (geriausio pasaulyje imuninės sistemos aktyvatoriaus, slopinančio vėžinių ląstelių vystymąsi) gamybos technologiją. Burnočiai lėtina senėjimo procesą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, gydo tuberkuliozę, bronchitą ir pneumoniją, psoriazę ir egzemą, lėtinę skrandžio opą, nudegimus, aterosklerozę, stenokardiją ir daugelį kitų negalavimų. Gydomąja galia burnočiai prilygsta ženšeniui arba auksiniam ūsui, o maistine verte lenkia visas šiuo metu egzistuojančias pasaulio augalijos rūšis. Labai svarbios mitybai aminorūgšties lizino burnočiuose yra dukart daugiau nei kviečiuose, todėl jie prilygsta sojoms bei karvės pienui. Pagal aminorūgščių balansą, burnočiai prilygsta motinos pienui. Šiuose augaluose gausu kalcio, geležies, magnio, fosforo, kalio.