MINTYS

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

TAI NUTIKO ITALIJOJE


Italija - nuostabi ir savita šalis. Ji lyg grakštus brangus indas, iki kraštų sklidinas lengvai ore besisklaidančio chaoso, linksmų žmonių klegesio, skaniausios pasaulyje kapučino kavos, tirpstančių burnoje rytinių kruasanų, svaigaus vyno ir neišvardijamo, neišsemiamo meno, kuris tarsi saulės šiluma juntamas visur. Kai viešėjau pirmą kartą Italijoje, stengiausi kuo labiau pajusti šio krašto dvasią. Uoslės ir skonio receptoriams darbo buvo pakankamai. Kojos nužingsniavo daugybę kilometrų. Buvo gera eiti ankstų rytą ramia jaukaus žydinčio priemiesčio gatvele, girdėti gražiausius bundančios dienos garsus. Vidurdienis nebuvo toks draugiškas. Išbrinkusios kojos tapeno karštu didmiesčio grindiniu. Tai šitaip su savimi elgiasi turistai, italai ramiai sau švenčia siestą. O kai vėlyvais vakarais grįždavau pasikeitusiomis gatvėmis, iš pasakojimų žinodama, kokio nenusakomo grožio architektūra supa iš visų pusių, sakiau sau ir kitiems: "Italijoje neregiui suprasti nors ir menkutę dalelę visa persmelkiančio meno - neįmanoma". Džiaugiausi, kad apsigyvenusi italų namuose gavau kambarį, kuris man truputėlį panėšėjo į muziejų. Vien ko buvo vertas aukštas prabangus lovos galvūgalis, apjuostas nuostabiu mediniu apvadu, išraižytu ir išpjaustinėtu augalų motyvais! Priekinė jo dalis - išmušta brangiu šilku, siuvinėtu rožėmis. Dar viena patirtis - keliavimas traukiniais. Lipau iš traukinio į traukinį, o jų buvo visokiausių: labai greitų ir vėsių, labai lėtų ir tvankių, ir streikuojančių, nesuprasi nei dėl ko, nei kiek laiko tai gali trukti. Supratau, kad traukiniai ne vien turistų pamėgta susisiekimo priemonė. Patys italai jais keliauja po visą didelę savo šalį, garsiai, emocingai kalbėdamiesi tarpusavyje ir taip pat mobiliaisiais telefonais. Buvo malonu girdėti jų tariamus žodžius, džiugias ar besipiktinančias intonacijas, viskas - puiku, tačiau kirminėlis vis tiek kažkur giliai krutėjo: kaip pažinti puikiąją architektūrą? Maketų rasti nesisekė. Liečiau atskiras detales, kurias galėjau pasiekti. Rezultatas buvo apgailėtinas. Vaizduotė nepiešė formų, kurių negalėjau paliesti, nesuvokiau visumos. Bet kokių tik stebuklų nenutinka gyvenime! Mano mintys staiga materializavosi. Šį kartą į Italiją išvykau pakviesta edukacinio projekto, specialiai skirto neregiams, organizatorių. Dabar, jau grįžusi, žinau, kad viena svajonė išsipildė - aš galėjau Italijos meną liesti rankomis. Vaizduotė pilna prisiminimų, netikėtų atradimų sau. 

Muziejuje apžiūrimas pastato maketas. L. Puodžiūnienės nuotr.Idėja, kad reikia įkurti muziejų neregiams subrendo 1990 metais. Nuo tada ir pradėta rinkti jam kolekcija. Pagrindinis sumanytojas ir iniciatorius - dabartinis muziejaus direktorius, profesorius Aldo Grassini. Beje, jis panorėjo su mumis susitikti, palinkėjo visiems sėkmės, paspaudė ranką kiekvienam neregiui. Trumpą, bet labai mielą susitikimą pabaigė mūsų dainininkės profesionalės Onutė ir Jūratė, nuostabiai atlikusios "Santa Lucia". Atidaryti muziejų buvo rengiamasi nuo 1993 metų. Pagaliau 1999 metais Homero muziejus tapo valstybiniu. Įsikūręs jis Ankonoje didžiuliame penkiakampiame keturių aukštų pastate. Jis užima tris tūkstančius kvadratinių metrų. XVIII amžiuje šiose patalpose veikė ligoninė. Šiandien Homero muziejus atviras visiems - ir pažįstantiems meną liečiant rankomis, ir besigrožintiems juo akimis. Čia eksponuojama apie 300 darbų. Tai populiariausios visų laikų skulptūros ir architektūros maketai. Užklupo gausybė informacijos. Buvo įdomu, bet kartu ir labai sunku. Jaučiausi lyg mokinukė neparuošusi namų darbų. Meno teorijos pagrindai painiojosi tarpusavyje, norėjau sekti ir gido pasakojimą, ir kartu susipažinti su eksponatais. Įvairūs skulptūrų ir architektūros statinių tipai: graikiškasis, egiptietiškasis, etruskų, romėnų, gotikos, renesanso, baroko, neoklasicizmo. Garsiausi menininkai: Mikelandželas, Berninis, Kanova ir daugybė kitų. Sužavėjo romėniškojo laikotarpio skulptūra "Kapitolijaus vilkė". Didingas kūnas, įspūdingi nasrai patikimai sergsti žindomus kūdikius. Pasak legendos, tai Remas ir Romulas, kurie užaugę įkūrė Romą. Buvo įdomu palyginti dvi Dovydo skulptūras. Viena - Mikelandželo, kita - Donatelo. Įsiminė neoklasicizmo laikotarpio skulptūra "Arklio galva", man ji atrodė labai liūdna. Daugybė nuogų kūnų, dailių venerų skulptūrų. Viena patalpa skirta judesio skulptūroms, vaizduojančioms kūno judesius: bėgimą, šokimą, skridimą, kritimą. Skulptūrų ekspozicija baigiama jau mūsų laikų garsiais meno darbais iš viso pasaulio. 

Kitą dieną Homero muziejus pakvietė pasinerti į architektūrą - man tai buvo nenusakomai stiprus patyrimas. Pamiršau laiką ir nuovargį. Įvairiausių stilių puošybos elementai užbūrė ir buvo nelengva atitraukti rankas nuo meno lobyno. Nuostabiausia tai, kad suvokiau įspūdingo didingumo ir grožio visumą. Garsiausi architektūros šedevrai stebino ir glumino, kvietė dar ir dar kartą liesti rankomis žodžiais nenupasakojamas formas. Pasiklydau bokštų, bokštelių, kupolų ir kitokių architektūros grožybių pasaulyje. Apžiūrinėdama Šv. Petro bazilikos, esančios Romoje, maketą neįstengiau patikėti, kad žmogus pajėgus sukurti tokį statinį. Man atrodė, kad jis sudėtas iš daugybės atskirų labai dailių mažų bazilikų, o jų visuma buvo tikrai įspūdinga. Ir dar kartą galiu pasikartoti, kad architektūros neįmanoma nupasakoti. Ją reikia pamatyti arba paliesti. Paminėsiu tik keletą statinių: Partenonas Atėnuose, Panteonas Romoje, Stebuklų aikštė Pizoje. Ir visa tai nutiko Italijoje... 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]