PORTRETAS

Antanas MONKEVIČIUS

NEREGIŲ VEDLYS

Vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis, retkarčiais iš savo palydovo išgirstu nekasdienį nusistebėjimą. Pasirodo, šaligatviu keliauja neregys. Jis eina nedrąsiai, lėtai įdėmiai baltosios lazdelės galu čiuopdamas grindinį. Iš neužtikrintų judesių bei dažno lazdelės bildesio supranti, kad prieš tave - ne itin gerai savarankiškai mokantis vaikščioti neregys. Netrukus palydovas pastebi, kad šalia neregio žengia vyras. Jis einantįjį, vediną baltąja lazdele, įdėmiai stebi. Kartas nuo karto prieina ir kažką neregiui pasako. Tada supranti, kad neregys su savo orientacijos mokytoju mokosi naujo kelionės maršruto. Dabar tokie vaizdai mažai ką stebina. Prieš trisdešimt metų tokio vaizdo tikrai nebūtum išvydęs. Seniau neregiai vieni vaikščiojo labai retai. Prireikus kur nors išeiti, eidavo ne vieni, o su palydovu, jam įsikibę į parankę. Kai neregiai pasirodė šalies gatvėse, vedami baltosios lazdelės, praeiviai nuoširdžiai stebėjosi. Neretas manydavo, kad baltoji lazdelė yra modernus ieškiklis ar koks nors dar neregėtas įrenginys. 

Šių metų birželio septintą dieną sukako šešiasdešimt metų, kai gimė Juozas Daunaravičius, tiflopedagogas, vienas pirmųjų mokytojų Lietuvoje, pradėjęs akluosius ir silpnaregius mokyti orientacijos ir mobilumo įgūdžių. 

Noras būti mokytoju 

Juozo vaikystė prabėgo Alytaus rajone, Eičiūnų kaime, netoli mažo Butrimonių miestelio. Pradinę mokyklą baigė gimtajame kaime, vidurinę - Butrimonyse. Nuo pat pradinės mokyklos berniukui labai patiko mokytojo darbas. Jis svajojo užaugęs irgi mokyti vaikus. Jam pavyzdžiu buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. 

"Mokykloje man labai sunkiai sekėsi algebra. Matematikos mokytoja kalbėjo monotonišku balsu, todėl per pamokas negalėjau deramai susikaupti. Ilgainiui supratau - su algebra man nepakeliui. Mokykloje dalyvavau saviveikloje. Gal todėl maniau pasukti kultūros darbuotojo arba mokytojo keliu. Atėjus laikui, apsispręsti nebuvo sunku", - prisiminė mobilumo mokytojas. 

Galutinį tašką apsisprendimo kelyje padėjo per Lietuvos radiją transliuota profesijų pasirinkimui skirta laida. Juozas, klausydamas šios laidos, išgirdo apie tuo metu dar naują defektologo specialybę. Ši profesija jaunuolį sudomino, juk tai humanitarinė specialybė ir ten tiksliųjų dalykų nebus. Baigus studijas galima dirbti ne tik mokytoju, bet ir logopedu. 

Kaip tarė, taip ir padarė. J. Daunaravičius, sėkmingai išlaikęs vidurinės mokyklos baigimo egzaminus, 1975 metais nuvežė dokumentus į Šiaulių pedagoginį institutą. Dėstytojai pasakė, kad yra keturios vietos studijuoti Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) tiflopedagogiką ir surdopedagogiką, taip pat viena vieta studijuoti surdopedagogiką Maskvoje. Pageidaujantieji galėjo paduoti prašymus studijuoti ne Lietuvoje. Iš karto norinčiųjų neatsirado. Juozas sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus. Vaikiną išsikvietė pokalbiui. Tuometinis Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas Vytautas Karvelis, kaip dzūkas dzūkui, pasiūlė J. Daunaravičiui studijuoti Leningrade tiflopedagogiką. Jaunuolis troško laisvės ir nuotykių, todėl sutiko. Be Juozo į Leningrado A. Gerceno pedagoginį institutą važiavo mokytis dar trys lietuviai. Juozas pasakojo: "Mus traukinių stotyje pasitiko tik ką mokslus baigusi Irena Matulienė, vėliau buvusi ilgametė LASS centro tarybos darbuotoja. Ji palydėjo į institutą ir studentų miestelį. Tuo metu jis buvo tik ką pastatytas. Viskas būtų gerai, jeigu ne viena aplinkybė: kambaryje turėjau gyventi ne su tautiečiais, o su užsieniečiais. Man paskirtame kambaryje gyveno vietnamietis ir kazachas. Su pastaruoju nesunkiai suradau bendrą kalbą. Vietnamietis uždaresnis ir į artimesnę draugystę nebuvo linkęs. Suprantama, tuo metu jo šalyje vyko karas. Kambario draugas taip pat dalyvavo šiame kare. Jis gyveno sunkiau, tik iš gaunamos stipendijos. Kaip žinoma, nors stipendija buvo ir šiek tiek didesnė, bet iš jos išgyventi galėjai tik vos vos. Vietnamietis taip ir gyveno. Iš savo tėvynės paramos nesulaukė. Po studijų su juo ryšiai nutrūko. Koks jo tolimesnis likimas - nežinau. Kurse buvau išskirtinis. Daugelis studentų kilę iš miesto. Mat tuo metu A. Gerceno pedagoginis institutas buvo viena iš prestižinių SSRS aukštųjų mokyklų. Mano tėvai - kaimiečiai. Nuolat buvau klausinėjamas, kaip gyvena kolūkiečiai." 

Pirmas pusmetis studentui iš Lietuvos sekėsi sunkiai. Koją kišo silpnas rusų kalbos mokėjimas. Po pirmos sesijos negavo net stipendijos. Vėliau dzūkui rusų kalba "pasidavė". Juozas pradėjo mokytis gerai, be stipendijos, dar gaudavo šiokią tokią pagalbą iš Lietuvos švietimo ministerijos. Be mokslų, studentai iš Lietuvos susitikdavo "Baltikums" renginiuose. Tuo metu lietuviai, latviai ir estai mokėsi beveik trisdešimtyje Sovietų Sąjungos aukštųjų mokyklų. Šie studentai renkdavo festivalius "Baltikums". Jų metu ne tik dalintasi žiniomis, bet ir būdavo plati kultūrinė programa. 

Juozas iki studijų nebuvo susidūręs su neregiais. Tiesa, per televiziją matė garsiąją Beatričę Grincevičiūtę. Nors ir studijavo tiflopedagogiką, vaikinas neregius įsivaizdavo kaip nelaimingus, kažkodėl sėdinčius ant palangės ar laiptų ir nuolat verkiančius. Po studijų jis nesiruošė dirbti su neregiais. Manė, kad kasdien matyti nelaimingus akluosius bus tikra kančia. Pirmais studijų mėnesiais apsilankymas aklųjų mokykloje ir pamokoje patirtas įspūdis - tikras šokas. Neregiai vaikai niekuo nesiskyrė nuo sveikųjų. Jie buvo aktyvūs, kėlė rankas, mokytojui užduodavo klausimus ir nesivaržydami drąsiai išsakydavo savo nuomonę. Po tos pamokos Juozas suprato, kad išankstinė nuomonė, susidaryta apie akluosius - lyg pavasarinis sniegas. Vaikinas tvirtai pasiryžo mokyti neregius. Po penkerių metų studijų lietuviui buvo įteiktas tiflopedagogo bei rusų kalbos ir literatūros mokytojo diplomas. Jaunasis specialistas, pilnas vilčių, sugrįžo į tėvynę. Deja, su tiflopedagogo veikla reikėjo luktelti gerus dešimt metų. 

Nepriklausomybė - tiltas pas akluosius 

Paskutiniame kurse reikėjo apsispręsti, kur dirbti. Juozas troško įsidarbinti pagal specialybę. Praktikos vadovė lietuviui sakė, kad jis grįš dirbti į Lietuvą. J. Daunaravičius, grįžęs į tėvynę, nudrožė tiesiai į Švietimo ir mokslo ministeriją. Jį iš ten nusiuntė į Vilniaus Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyklą. Ten jaunojo specialisto laukė nemaloni staigmena. Jam buvo pasakyta, kad šioje mokykloje laisvų etatų nėra. Taip Juozas atsidūrė tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos centro valdyboje. Tiflopedagogui pasiūlyta važiuoti į Šiaulius ir ten padirbėti profesoriaus V. Karvelio vadovaujamoje mokslinėje laboratorijoje. J. Daunaravičius nemėgo mokslinio darbo, jis troško dirbti su neregiais arba bendrojo lavinimo mokykloje mokyti vaikus. Jaunajam specialistui pravertė rusų kalbos ir literatūros mokytojo diplomas. Juozas išvyko dirbti į aštuomnetę Trakų rajono kaimo mokyklą. 

"Po nepriklausomybės paskelbimo visi klausėmės radijo. Vieną dieną tarp naujausių žinių išgirdau skelbimą, kviečiantį dalyvauti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos organizuojamuose darbo su apakusiais žmonėmis kursuose. Nė minutės nedvejojau. Paskambinau duotuoju telefonu ir užsirašiau į kursus. Jų metu buvo gera proga prisiminti, ko buvau mokomas Leningrade ir kartu sužinoti šį tą naujo", - pasakojo orientacijos ir mobilumo mokytojas. 

Baigęs kursus J. Daunaravičius įsidarbino Aklųjų ir silpnaregių suaugusių socialinio ugdymo mokykloje orientacijos ir mobilumo mokytoju. Studijų metais dėstytojai pasakojo, kad yra tokia baltoji lazdelė, bet kaip su ja elgtis, nieko nesakė. Todėl J. Daunaravičius perėmė lenkų specialistų patirtį ir pritaikė Lietuvoje. Tiflopedagogui aktyviai talkino LASS. Juozui dirbti nebuvo lengva ne tik dėl metodinės medžiagos stokos, bet ir dėl jautrumo. Jį stebindavo jaunų žmonių apakimo atvejai. Tokį neregį reikėjo ne tik išmokyti orientuotis aplinkoje, o pirmiausia ir svarbiausia - psichologiškai motyvuoti bei jam padėti. Tai daryti - nelengva užduotis. Mokytojas nėra psichologas, o tinkamų žodžių ieškojo ne tiek knygose, kiek išjausdamas širdimi. "Norėjau juos suprasti ir užjausti. Neseniai apakusiems tikrai buvo sunku. Juos slėgė patirta nelaimė ir aplinkinių nesupratingumas. Su lenkų specialistais praktinių užsiėmimų metu eidavome į miestą mokytis vaikščioti įvairiais maršrutais. Aplinkiniams tai buvo tikras šokas. Išvydę grupelę neregių sustodavo it stabo ištikti. Jie nesuprato, ką mes darome. Manydavo, jog ieškome lobių ar dar ko nors", - prisiminė pedagogas. 

1994 metais sujungus J. Daunaravičiaus darbovietę su aklųjų ir silpnaregių mokykla, tapusia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centru, vyras čia įsidarbino orientacijos ir mobilumo mokytoju. Tada prasidėjo darbas su vaikais. Iš pradžių Juozas vengė dirbti su apakusiais mokiniais. Orientacijos ir mobilumo mokytojas abejojo savo kompetencija. Nenorėjo, bet su vaikais teko pradėti dirbti. Juozą sužavėjo mokinių pastabumas, nuovokumas bei žingeidumas. Pasirodo, su vaikais dirbti netgi lengviau negu su suaugusiais neregiais. 

Mokant neregius reikia užtikrinti tris dalykus: saugumą, taisyti pasitaikančias klaidas, suteikti naujų žinių. Norėdamas išmokyti neregius savarankiško judėjimo, Juozas Daunaravičius laikosi geležinės taisyklės: pirmiausia jis pasijunta neregio kailyje, jam padeda įsijautimas ir betarpiškas bendravimas. Geriau pažinęs neregį, mokytojas stengiasi priderinti prie jo ir užsiėmimus. Neregių nuo gimimo ir apakusiųjų mokymas šiek tiek skiriasi. Apakusiųjų galvose likę suformuoti regimieji vaizdiniai, todėl, nors ir nematydami, pastarieji geriau orientuojasi erdvėje. Tuo tarpu neregius, nemačiusius dienos šviesos, mokant mobilumo prireikia daugiau laiko ir pastangų. 

Mobilumo ir orientacijos mokytojui Juozui Daunaravičiui daugelis neregių yra dėkingi už galimybę savarankiškai judėti ir sugrąžintą pasitikėjimą savimi.