LASS LITERATŲ KŪRYBA

Glorija STUNDYTĖ

DVIGUBAS GYVENIMAS


(Ištrauka iš apysakos) 

Glorija Stundytė gyvena Elektrėnuose, mokosi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro gimnazijos skyriuje, antroje klasėje. Ši ištrauka iš rašomos apysakos "Dvigubas gyvenimas" - jos debiutas. Kaip pati sakosi, mergina rašo nuo keturiolikos metų, yra sukūrusi keliolika apsakymų, tačiau iki šiol jų niekur nespausdino. Džiaugiamės galėdami pristatyti jauną literatę ir tikime, kad ši kukli publikacija bus jos kūrybinio kelio pradžia. 

 

Šios dvi savaitės Lėjos gyvenime slinko įprastai ir nuobodžiai. Vienintelis ją neraminantis ir dominantis dalykas buvo tai, kad Timas taip ir nepasirodė mokykloje. Po pamokų ji susirinko knygas, sąsiuvinius į kuprinę ir vėl patraukė namo. Eidama pagalvojo, kada ji paskutinį kartą normaliai bendravo su Kamile, Agne ar kitais savo draugais. Atrodė, visa tai buvo prieš amžinybę. Visą jos gyvenimą dabar ušpildė Timas. Ir ji net nepasigedo savo senųjų draugų. Kaip keista, ar ne? Vos per du mėnesius tu gali taip priprasti prie vieno žmogaus, jog gali net neprireikti kitų. Bet dabar Timas ir ji... Timas... Po velnių, kodėl jo elgesys po to vakaro su motociklu taip pasikeitė? Staiga suskambo jos telefonas. Ištraukusi iš kuprinės ir pamačiusi ekrane Timo vardą pajuto, jog širdis stipriau pradėjo plakti. "Pristabdyk truputėlį ritmą, nes dar išgirs", - šitaip tarusi ji atsiliepė. 

- Labas Timai, - pasistengė, kad balsas skambėtų įprastai ir ramiai. 

- Sveika. 

Jo balsas buvo kažkoks keistas. Atrodė įsitempęs. 

- Klausyk Lėja... Ar tu... Ar tu gali dabar ateiti pas mane? 

Ji pajuto, kad širdis taip stipriai ėmė plakti, jog rodėsi iššoks iš krūtinės. 

- Dabar? Taip, žinoma. Žinoma galiu. O dėl ko? 

- Tai pokalbis ne telefonu. 

Širdis dar labiau pašėlo plakti. 

- Na, gerai. Tada aš ateinu. 

Ji vos neišmetė telefono ant žemės. Po galais. Tai ne pokalbis telefonu. Matyt jis nori pasikalbėti apie mus. O jei jis... 

Ji nepagalvojo, ką jis, bet jautėsi sunerimusi ir susinervinusi. Giliai įkvėpė, kad nors kiek apsiramintų ir patraukė tiesiai į Timo namus. Prie durų gerokai gaišo. Vis nedrįso paskambinti. Nulipo laiptais žemyn, vėl sugrįžo. Galų gale pirštas pats prilipo prie skambučio mygtuko. Timas atidarė greitai. Atrodė taip, kaip visada, tik jo žvilgsnis buvo kitoks. Susikaupęs ir rimtas. 

- Labas, užeik. 

- Sveikas. 

Jiedu nuėjo į Timo kambarį ir susėdo ant lovos. Lėja susikryžiavo rankas ant krūtinės, kad jos mažiau drebėtų. Nedrįso pati pirma pradėti pokalbio, bet reikėjo, nes kaip kitaip ji sužinos, ko Timas ją čia pasikvietė. 

- Tai... Tai apie ką norėjai pasikalbėti? 

Jis kurį laiką tylėjo. Atrodo, praslinko amžinybė, kol ėmė kalbėti. 

- Tai sudėtinga, Lėja. 

- Kas? 

- Na... Sudėtinga padėtis, net nežinau nuo ko pradėti. 

- Tai pradėk nuo pradžių. 

- Lengva pasakyti, tik ne taip lengva padaryti. Nežinau, kaip tau viską papasakoti. Tu gali nepatikėti. Manysi, kad padauginau žolės ar kokių kitų narkotikų, kad man galvoj negerai. 

- Na, tai pradėk pasakoti, tada ir pasakysiu, ar tau galvoj viskas gerai. 

Ji nedrąsiai nusišypsojo ir pasitaisė plaukus. 

- Taigi... teks pradėti. Aš... aš žinau, kas tu esi. 

Iš pradžių mergina nesuprato, kurlink jis suka. 

- Na, aišku, kad žinai. Juk mes bendraujame kokie du mėnesiai. Suprantama, jog viską apie mane žinai. 

- Aš ne apie tai. 

- O apie ką? 

- Apie tai, kas tu iš tiesų esi. 

- Lėja pajuto kylant karštį ir staiga suvokė, apie ką jis kalba. 

- Ką? Kaip suprasti? Iš kur? 

- Tai susiję su mano praeitimi ir su manimi. 

- Ką? Nesamonė. 

- Palauk. Leisk man papasakoti visą savo istoriją. Tu dalį jos žinai, bet tik trupinėlius. Kai baigsiu, galėsi spręsti, ar nori toliau su manimi bendrauti. Ir, Lėja, aš suprasiu, jei nekęsi manęs ir nebenorėsi daugiau niekada gyvenime matyti. 

- Nesuprantu, kodėl tu taip kalbi, bet gerai, kalbėk! 

Ji pasistengė patogiau atsisėsti ir ėmė ramiai klausytis Timo istorijos. 

Jam buvo sunku. Labai sunku. Šitiek laiko tylėjo. Bet negalėjo gi visko pasakyti nuo pradžių, nes tuomet jis norėjo jos... Bet jau nesvarbu, ko jis kažkada norėjo. Svarbiausia, ko jis nori šiandien. Todėl laikas būti atviram ir pasakyti Lėjai viską, ką žino apie ją ir apie save. 

- Mano tėvai iš tiesų nebuvo jokie prekybininkai, kurie įkūrė savo verslą, bet jis jiems nesisekė. Jie nežuvo automobilio avarijoje. Nesistatė namo ir neteko skolų išmokėti bankui, - ramiai pradėjo Timas. 

Jis pradėjo nuo tų detalių, kurias žinojo Lėja. 

- Iš tiesų jie buvo raganiai. 

- Kas tokie? 

- Raganiai. Ir ne tokie, kurie per televiziją magijos šou rodo visokius niekus. Jie buvo tikri raganiai. Turėjo realių galių, mokėjo daug įvairios magijos. Daugiausia juodosios, bet praktikavo ir baltąją. 

Valentino AJAUSKO piešinys

Lėja jo nepertraukinėjo, nors viskas, ką jis pasakė dabar ir vėliau, atrodė gryna nesamonė. Kaip iš pasakos. 

- Kadangi jie buvo galingi, tai savaime suprantama, turėjo daugybę priešų. Jie buvo galingiausi raganiai Lietuvoje. Apie mūsų, raganių Orentų, šeimą po visą pasaulį sklandė gandai, įvairios kalbos ir legendos. Mano tėvai įstengė įveikti visus priešus, kuriuos turėjo. Nors apskritai jiems nereikėjo bijoti, slapstytis ir vargintis jų išgalabyti, nes jų priešai apie mūsų mirtį galėjo tik pasvajoti, bet pulti nedrįso. Mano tėvai nebuvo juodosios magijos atstovai, nekankino žmonių, vampyrų ar vilkolakių. Jie stengėsi sutarti su visais ir buvo normalūs paprasti raganiai, bet geriausi jų draugai buvo demonai. Būdavo vos vienas kitas iš demonų, kuris nekentė mūsų šeimos, bet mums tai buvo nė motais. Aš gimiau raganiumi, bet septyniolikos vieno įvykio metu netyčia tapau vampyru. Bet ši istorija ne apie tai, kaip aš tapau vampyru. Jos pagrindas yra mano tėvai, seneliai ir kiti giminės. Taigi dabar esu vampyras su raganiaus galiomis. Nors mano šeima, kaip jau sakiau, neturėjo labai rimtų priešų, bet, kaip dažnai nutinka, vis dėlto būna kažkas... Tas kažkas buvo tavo motinos Haneivelių klanas iš Indijos. 

- Ko tokių? 

- Haneivelių. Tai buvo raganiai, turėję visas vampyro galias, gydantį kraują, nors jis buvo net geresnis nei vampyrų, nes galėjo gydyti ne tik žaizdas, bet ir ligas. Turėjo neapsakomą greitį, ištvermę, stiprybę, vampyrų medžioklių gebėjimą susekti bet ką ir bet kur, minčių skaitymą, neregėtą klausą ir regėjimą, niekada nesirgdavo, gyvendavo amžinai kaip bet kuris kitas vampyras, vilkolakis ar raganius, net galėjo užkalbėti. Taip pat jiems buvo prieinama bet kokia raganių magija - ir juodųjų, ir paprastųjų. Jie savo galia galėdavo nušluoti miestus nuo žemės paviršiaus. Negana to, jie dar galėjo naudotis demonų magija. Prakeikinėti, skaityti slaptas demonų žinių knygas ir keliauti po demonų, mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius. Ir tai nebuvo graži pasaka. Visos šio ir ano pasaulio būtybės jų bijojo ir šalinosi. Būdavai sveikas dingęs, jei užsitraukdavai kurio iš Haneivelių pyktį. Net sklido legendos, jog Haneiveliai galėdavo numatyti ateitį, bet manau, jog čia tik pagražinimas. Jie šiaip buvo taikūs raganiai. Nesiekė visuotinės valdžios. Demonai nevaržomai galėjo tvarkytis savo pasaulyje. Mirusiųjų pasaulis buvo laisvas be jokių valdančiųjų, gyvųjų pasaulis - taip pat džiaugėsi laisve. Taigi šioji suknista idilė galėjo tęstis dar tūkstantmečius, bet.. Bet vieną sumautą dieną įvyko tai, kas pakeitė mano šeimos ir tavo klano gyvenimą. Visuose trijuose pasauliuose ėmė sklandyti gandai, kad Haneiveliai vis dėlto siekia užgrobti visus šiuos pasaulius ir visus, kas nėra iš jų klano, visas kitas būtybes, taip pat ir žmones, paversti savo vergais. Tuomet... Oi, kas tuomet prasidėjo! Visur kilo siaubinga suirutė. Mano šeima (jau sakiau, jie buvo galingiausi raganiai Lietuvoje) užsispyrė pabandyti Haneiveliams neleisti to padaryti. Man tuo metu jau buvo šešiolika metų, stengiausi juos atkalbėti nuo šito. Suvokiau, jog Haneiveliams jie yra tik musė. Demonai bijojo kištis. Tokios galios buvo tavo klanas. Raganiai irgi, vilkolakiai taip pat buvo įsibaiminę, apie vampyrus jau net nekalbu. Mano šeima turėjo drąsos ir dar kokios! Nors ir visaip stengiausi juos permaldauti, kad nerizikuotų savo gyvybėmis - kas žino, gal tai tik sumauti gandai, - bet jie manęs neklausė. Tėvas paprasčiausiai pasakė: "Timai, nenori, nesikišk. Manai, mes nesuprantam, kad galime išnykti? Bet pabandyti sunaikinti Haneivelius verta. Tuomet visi nustos bijoti dėl savo ateities - demonai, vilkolakiai, raganiai, vampyrai. Jie visi bus laisvi nuo baimės, kad gali išnykti nuo žemės paviršiaus. Be to, mūsų pareiga pasauliui - jį gelbėti, taigi žūsime ar išliksime, nesvarbu, bet pabandysime. Geriau bandyti negu laukti, kol tie gandai pasitvirtins." 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]