DRAUGE SU BENDRUOMENE |
Martynas VIDUGIRIS PALIESTI, PAJUSTI, SUPRASTI |
Drabužių dizainas, mados pasaulio normos, įvairenybės ir keistenybės - ar gali jomis neregys domėtis ir jas suprasti? Domėtis gal ir gali, suprasti ar perprasti - turbūt nelabai. Tačiau neskubėkime: pasaulis keičiasi, supratimas, ką ir kiek galime, taip pat. Balandžio pabaigoje Lietuvos aklųjų biblioteka savo lankytojus vilniečius pakvietė į projekto "Nevizualios kostiumo dizaino vertės" pristatymą ir nedidelę drabužių eskizų parodą. Apie galimybę nematančiam žmogui suprasti drabužių dizainą, orientuotis mados pasaulyje, mados kūrėjų bendruomenės pastangas megzti dialogą su aklųjų bendruomene pasakojo Vilniaus dailės akademijos magistrantė Rugilė Gumuliauskaitė ir Naujojo teatro aktorė Irma Jokštytė. Viešnių mintis papildė ir pratęsė iškabinti ant sienų, išdėlioti ant stalų reljefiniai drabužių eskizai, kuriuos buvo galima liesti, lyginti su čia pat esančiais aprengtais manekenais. "Mokausi Vilniaus dailės akademijoje, tekstilės katedroje, šiais metais ginsiuosi magistro darbą, - pasakojo R. Gumuliauskaitė. Viskas prasidėjo nuo to, kad įstojus į akademiją, reikėjo ieškoti sau srities, kurioje galėčiau dirbti. Norėjau rasti sritį, kuri būtų svarbi tiek man, tiek aplinkiniams. Kalbant apie regėjimo negalią, turiu asmeninės patirties, todėl pradėjau ieškoti medžiagos, domėtis, ar gali žmogus modeliuoti drabužius nematydamas? Ar gali nematantis klientas suprasti dizainerio darbą, ar galimas jųdviejų dialogas? Reikėjo atrasti nevizualines drabužio dizaino vertes. Intensyvesnis darbas prasidėjo 2015 metų pabaigoje. Iš pradžių maniau, jog reikia atrasti kelią, kaip žmogus galėtų atpažinti medžiagas jų nematydamas. Mąsčiau apie spalvas, apie jų siejimą su tekstile: tam tikra spalva tarsi užkoduojama atitinkama tekstūra. Deja, greitai paaiškėjo, kad toks žingsnis per ankstyvas - didelė spraga yra pats drabužio dizaino supratimas. Bendraudama su regėjimo negalią turinčiom merginom pastebėjau, kad praleidžiama pirmoji bendravimo su klientu kuriant drabužį dalis - eskizas. Aklieji nėra lietę drabužio eskizo, nežino, kokią informaciją jis gali suteikti. Taigi reikėjo pradėti nuo paprasčiausių dalykų, nuo dizaino "abėcėlės". Į susitikimą R. Gumuliauskaitė atsinešė pluoštą sijonų, megztinių, paltų reljefinių eskizų. Mažesni ir didesni, išbadyti adata ant specialaus popieriaus, pagaminti naudojant vakuuminę reljefo gamybos technologiją - liečiant pirmą kartą gyvenime apie tikrąjį drabužį jie nedaug ką galėjo papasakoti, tačiau merginoms paaiškinus, ką reiškia vienos ar kitos brėžinio linijos, palyginus pačius eskizus tarpusavyje, tapo gerokai iškalbingesni. Tradiciškai madomis, drabužiais, jų sukirpimu, linijų grakštumu labiau domisi moterys, bet tik tradiciškai. Manyčiau, ne vienam neregiui vyrui būtų įdomu paliesti, kaip ant popieriaus lapo atrodo jo išeiginio kostiumo ar mylimos moters puošnios suknelės eskizas, kuo skiriasi klasikinis drabužis nuo naujausių mados ieškojimų ir atradimų. Susitikime keltos mintys apie akliesiems prieinamus madų katalogus. Žiūrint į R. Gumuliauskaitės darbus, tai jau neatrodo kažin kas nerealaus. "Šioje vartotojiškoje visuomenėje nori nenori įvaizdžio reikšmė yra labai didelė, - sako R. Gumuliauskaitė. - Tačiau drabužių dizainas, skonis, madų virsmai nėra vien tik įvaizdis pačia paviršutiniškiausia šio žodžio prasme. Tai ir sąmoningas arba gal net nesąmoningas poreikis atsinaujinti, noras būti kartu su visais, tokiam kaip visi arba, priešingai, išsiskirti iš minios." Kuriant reljefinius eskizus talkinusi I. Jokštytė atkreipia dėmesį, kad mūsų dėvimi drabužiai gali ne tik daug papasakoti apie mūsų norą pabrėžti ar priešingai - paslėpti savąjį "aš", bet ir turėti tiesioginės įtakos mūsų pačių saugumui: žmogus žino, kokią informaciją apie save transliuoja aplinkiniams, jaučiasi labiau užtikrintas, tuo pačiu ir saugesnis. "Visada mėgau puoštis, - pasakojo I. Jokštytė, - bet niekada nesusimąstydavau, kodėl nešioju tą, o ne kitą drabužį, kas lemia mano pasirinkimą? Mes, aklieji, neturime galimybės žinoti ir suprasti, kas yra mada, kas užkoduota drabužio etiketėje. Drabužis, kurį pasirenkame, sudarytas iš daugelio mažų detalių, apie kurias dažnai neturime supratimo, bet apie tai mes dažniausiai nieko ar beveik nieko nežinome." Ar galime žinoti? Greitai galbūt galėsime. Išmaniosios technologijos sugeba nustebinti kalbant ne tik apie kompiuterius, telefonus ar mediciną, bet ir apie tokias tradicines medžiagas kaip tekstilė. Išmanioji tekstilė, sauganti tam tikrą į ją įkrautą informaciją - visai ne utopija ar tema fantastikos mėgėjų konkursui. Į medžiagą įaudžiami elektroniniai siūlai leidžia perduoti elektroninius virpesius, jais užkoduoti norimą informaciją. Sijono ar palaidinės, kurią prilietus pasigirstų paukščių čiulbėjimas ar Mocarto muzika, gal greitai dar ir nesulauksime, bet informaciją apie drabužį, jo gamybos technologiją, dėvėjimo ir skalbimo rekomendacijas saugančios etiketės - visiškai įmanomos. Kaip pastebėjo I. Jokštytė, pradėjus svarstyti kokį nors aktualų klausimą, dažnai atsitinka, kad to klausimo imasi ir kiti. Skirtingos mintys tarsi susieina ir materializuojasi tam tikrame taške. Šitaip atsitiko ir su nevizualiomis dizaino vertėmis. Reikėjo lietuviams pradėti kažką daryti, kaip tokia pati ar labai panaši idėja atėjo į galvą ir švedams. 2016 m. Švedijoje, Boro universitete, inicijuotas projektas "Beyond seeing" (anapus matymo): į jį įsijungė Berlyno, Briuselio, Paryžiaus mados mokyklos, jau minėtasis Boro universitetas. "Nevizualiomis dizaino vertėmis pradeda domėtis dizaineriai, madų pasaulio atstovai, - sakė I. Jokštytė. - Visa tai rodo, kad šie dalykai rūpi ne vien akliesiems. Kol kas vyksta paieškos, bandymai, tačiau anksčiau ar vėliau sulauksime ir rezultatų." [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |