NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

ITALIJOS KRONIKA


Ant vėžlio skulptūros ItalijojeEdukacinės, meno prieinamumo klausimams skirtos kelionės Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai - ne naujiena! Daugiau nei prieš dešimtmetį keliauta į Berlyną, bene pora kartų į Briuselį. Kuriam laikui šio pobūdžio kelionės buvo sustojusios, tačiau praėjusį rudenį vėl imta ruoštis jas atgaivinti. Į kur? Pasirinkta Šiaurės Italija. 

"Žinojome, kad Italijos aklųjų sąjunga daug dėmesio skiria meno vertybių ir muziejų prieinamumui, galimybei neregiams suprasti pačius meno kūrinius, - pasakoja viena iš kelionės organizatorių, LASS respublikinio centro darbuotoja Audronė Jozėnaitė, - todėl šią šalį ir pasirinkome. Taip pat žinojome ir apie Italijoje veikiantį Homero muziejų". Tai irgi buvo vienas iš argumentų, kodėl Italija, o ne, sakysime, Prancūzija ar kuri kita Europos šalis." 

Kelionė įvyko pirmoje gegužės pusėje ir, užbėgant įvykiams už akių, visų jos dalyvių nuomone, buvo itin sėkminga. Tačiau prieš pradedant nuosekliai pasakoti, ką joje matėme, lietėme, patyrėme, leiskite aptarti pora organizacinių dalykų. Kelionę nedidele dalimi (beveik 20 proc.) parėmė LASS iš respublikinio socialinio fondo - už tai jai nuoširdi padėka, - tačiau didžiąją reikalingos sumos dalį keliauninkai susimokėjo patys. Kelionėje dalyvavo visų penkių LASS regionų atstovai: dirbantys tiek LASS, tiek atviroje visuomenėje, organizacijos senbuviai ir į ją atėję iš universiteto suolo. Grupės sudėtis dėl įvairių, dažniausiai - asmeninių priežasčių, ne kartą keitėsi, galutinį vykstančiųjų sąrašą sudarė masažuotojai, mokytojai, Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojos, dvi garsiojo choro "Feniksas" dainininkės, muziejininkė, menininkas, teisininkas, žurnalistas, kelių LASS filialų vadovai. Taigi grupė buvo marga, linksma ir nuotaikinga, bet ji nebuvo nei privilegijuota LASS "grietinėlė", nei mistinis jos "elitas". Tiesa, tam tikra prasme tai buvo grietinėlė! Anot grupę lydėjusios gidės: "Kitų grupių negalima ištraukti iš parduotuvių, o jūsų - iš bažnyčių..." Žinoma, buvo ir parduotuvių, suvenyrų ieškojimo, itališko vyno, bet keliavome ne dėl šių dalykų. 

Kelionė prasidėjo gegužės 6-osios naktį, tos pačios dienos vakare nakvojome Čekijoje, o kitą dieną, gegužės 7-ąją, jau riedėjome Austrijos keliais. 

Pakeliui į Italiją aplankėme Vienos meno istorijos muziejų. Tai vienas iš didžiųjų Europos muziejų, besiskelbiančių, kad savo ekspozicijas pritaiko taip pat ir akliesiems. Pats muziejus puošnus, ištaigingas, regintiesiems ir net silpnaregiams tikrai yra kur akis paganyti. Dėl ekspozicijų pritaikymo akliesiems - kaip čia pasakius. Gidė papasakoja apie paveikslą, kas jame vaizduojama, duoda paliesti šilko skiautę, nes iš jo siūtais drabužiais dėvi paveikslo personažai ar kokią kitą paveiksle vaizduojamo interjero detalę. Tiesa, čia pat yra galimybė susipažinti ir su reljefinėmis paveikslo kopijomis, yra išleisti net atskirų autorių, pvz., Rembrandto paveikslų reljefiniai albumai. Taigi viską kartu sudėjus, tam tikra edukacija tikrai vyksta. Muziejaus darbuotojai neslepia, kad apie akliesiems skirtas edukacines programas čia pradėta galvoti maždaug prieš pora metų ir kol kas dar tik ieškoma geriausio varianto. 

Pati Viena daugeliui keliauninkų paliko šviesų, malonų įspūdį. Ne tik dėl miestą puošiančių karališkųjų rūmų, puošnių pastatų, gausybės architektūros paminklų, bet ir savo aikštėmis, nuolat atsiveriančiomis, besikeičiančiomis gražiai sutvarkytomis miesto erdvėmis, kurias galima pajusti net visiškai nematant. Mums atvykus, sekmadienio rytą, pačiame Vienos viduryje vyko bėgimo šventė, gal koks maratonas. Bėgo, kas norėjo: įgalūs, neįgalūs, jauni ir jau pagyvenę. Vienoje gausu ne tik turistų, automobilių, bet ir arkliukų. Senamiestyje užuosti taip gerai pažįstamą arklio kvapą - anokia naujiena! Mieste iki šiol veikia garsioji Vienos jojimo mokykla, kurios žirgai džiugina ne tik Austrijos sostinės turistus, bet ir jos gyventojus. 

 

Venecijoje ir Bolonijoje 

Iš vienos per Alpes (į jas dar grįšime) kelias vedė jau tiesiai į Italiją, o lietuvių pažintis su šia šalimi prasidėjo nuo Venecijos. Retas į ją vaizduotėje nebuvome nukeliavę su Marku Polu, Kazanova ar E. M. Remarko personažais. Mūsų grupėje irgi buvo žmonių, kurie sakė, kad į Italiją keliavo vien dėl Venecijos. Nusivylusių nebuvo, nors pats miestas patiko ne visiems. Venecija įspūdinga, daug aukso, puošnių pastatų, bet miestą pamažu apleidžia gyvybė - daug negyvenamų namų. Turistų, turtingų amerikiečių rojus, tik nelabai mėgstamas pačių vietos gyventojų. 

Regėjimo negalią turinčiam žmogui Venecija - ne pats patogiausias miestas. Ne dėl savo kanalų ir per juos nutiestų daugybės tiltų - ant jų užlipti ir nulipti galima laiptais arba specialiais nuožulniais pakilimais, - o dėl gausybės turistų ir jų srautų. Laimei, niekas nepasimetė, nepasiklydo, neatsiliko! Venecijoje nutiko ir vienas netikėtas įvykis, kurį visa grupė vėliau labai linksmai prisiminė. Retas žmogus, atsidūręs Venecijoje, nepanorės paplaukioti gondolomis. Panorome jomis paplaukioti ir mes. Bėda tik ta, kad ponai gondolieriai tikriausiai niekada vienu metu ir vienoje vietoje nebuvo matę tiek daug aklųjų, o jeigu ir buvo matę, tai nesumojo, kad šie panorės įlipti į jų mažus plokščiadugnius laivelius. Pradėjus laipinti į gondolas grupės akluosius, pasigirdo garsūs temperamentingi itališki susišūkavimai, kažkas su kažkuo kažin ką pradėjo aiškintis. Greitai supratome, kad ponus Venecijos valtininkus ne juokais išgąsdinome: kaip mes į tas jų valtis įlipsime, kaip išlipsime? Įlipti į gondolas iš tikrųjų šiek tiek sudėtinga, reikia keletą metrų žengti siauru liepteliu, bet, pasiėmus į rankas lazdelę ar kad ir be jos, viskas įmanoma. Pagaliau į gondolas buvome susodinti iš patogesnės "prieplaukos", užtat praradome beveik pusę mums skirtojo laiko. Tačiau linksmos nuotaikos nesugadino net tai, o Venecijos kanaluose suskambusi Jūratės Vizbaraitės dainuojama "Santa Lučija" buvo tarsi atpildas už visus nesklandumus. Tokių akimirkų gyvenime nesurežisuosi ir nepatirsi antrą kartą. 

Iš Venecijos kelias vedė į Boloniją. Mieste daug įžymių vietų, garsiausias Italijos gimines menančių rūmų, tačiau bene labiausiai Europos kultūrai šis miestas nusipelnė tuo, kad jame 1088 m. buvo įkurtas pirmasis senajame žemyne universitetas. Aplankėme šio universiteto biblioteką: daugybė skulptūrų, freskų ir... keistas jausmas, tarytum nukeliantis į jaunystę, į pirmuosius Vilniaus universitete praleistus metus. Tarytum vis dar lauktų susitikimas su paslaptimi... 

Bolonijoje jau daugiau nei 130 metų veikia Francesco Cavazza aklųjų institutas. Italijoje keli dešimtmečiai, kaip regėjimo negalią turintys vaikai mokosi drauge su reginčiais bendraamžiais, tačiau aklųjų institutai - išlikę. Jie yra tapę reabilitacijos, metodinės paramos centrais. Ne išimtis ir F. Cavazza institutas. Institute buvome maloniai priimti, supažindinti su jo veikla. Tačiau į instituto vadovui užduotą klausimą, kuri, jo nuomone, mokymo forma, integruota ar tradicinė, besiremianti specialiosiomis mokyklomis - yra pranašesnė, vienareikšmiško atsakymo taip ir neišgirdome. 

Apžiūrimas reljefinis maketas. L. Puodžiūnienės nuotraukosF. Cavazza institute yra keletas muziejų, kuriuos buvome pakviesti apžiūrėti. Pirmasis muziejus - aklųjų naudojamų ar naudotų radijo prietaisų ir informacinių technologijų. Lyg ir nieko labai įspūdinga: seni, dar praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį siekiantys radijo imtuvai, diktofonai, specialiai akliesiems kurti skaitymo įrenginiai, tačiau surinkti į vieną vietą, jie gali papasakoti labai daug. Kas beprisimena, kaip, pavyzdžiui, atrodė pirmieji prieš 20 ir daugiau metų naudoti kompiuteriai, lankstūs diskeliai ar brailio eilutės? Italai visa tai surinko ir padarė informatyvią ekspoziciją. Pasistengę kai ką rastume dar ir mes. Juo labiau, kad pradžia jau padaryta - Lietuvos aklųjų bibliotekos tiflotyros padalinys surinko didelę aklųjų naudotų magnetofonų kolekciją. Daugelio jų viešojoje erdvėje dabar nerastum ir su žiburiu! 

F. Cavazza institutas turi sukūręs labai įdomią metodiką, kaip akluosius supažindinti su vaizduojamojo meno pasauliu - instituto dirbtuvėse iš gipso ir marmuro dulkių gaminamos liečiamosios, reljefinės paveikslų kopijos. Kopijos tvirtos, gerai apčiuopiamos, labiau primena iš akmens iškaltus bareljefus nei pačius paveikslus. Užtat neregys nesunkiai gali apčiuopti atskiras tokio paveikslo dalis ar jo visumą, tyrinėti smulkiausias detales, žmonių veido bruožus. 

"Nesistengiame perteikti originalo spalvų, nes tai akliesiems sukeltų papildomų sunkumų, - pasakojo ekspozicijos šeimininkai, - tačiau paveikslų kompoziciją, stilistiką, atskiras detales perteikiame kruopšiai. Taip kruopščiai, kad liečiant mūsų kopijas, būtų galima studijuoti meno istoriją." 

Salėje, kurioje eksponuojamos šios kopijos, vyksta meno istorijos paskaitos, rengiamos įvairios edukacinės programos. Lietuvos aklieji susidomėję tyrinėjo daugybės Italijos meno šedevrų, tarp jų ir L. da Vinci "Paskutinės vakarienės" kopijas, apžiūrėjo dirbtuves, kuriose jos gaminamos. 

 

Tarp skulptūrų ir katedrų 

Bene svarbiausias visos lietuvių kelionės tikslas buvo Ankonoje veikiantis Homero muziejus. Muziejų 1993 m. įkūrė neregys italas Aldo Grasini ir skirtas jis visų pirma akliesiems. Visus muziejaus eksponatus galima liesti rankomis, tyrinėti tiek, kiek neregys mano esant reikalinga. Muziejuje kaupiamos garsiausių skulptūros ir architektūros paminklų kopijos nuo antikos iki šių dienų meno. Tik čia neregys gali patirti, kaip atrodo Milo Venera, Kapitolijaus vilkė ar Mikelandželo "Dovydas". Tik čia galima suprasti, kaip atrodė deivės Atėnės šventykla Partenonas Atėnuose, romėnų inžinerijos stebuklas Koliziejus, koks yra Florencijos Santa Maria del Fiore katedros kupolas ir kokia neaprėpiamai didinga, beveik jau nesuvokiama žmogišku protu, yra svarbiausia krikščionių šventovė - Šv. Petro bazilika Romoje. Tačiau daugiau įspūdžių iš Homero muziejaus papasakos kita grupės dalyvė jau kitame žurnalo numeryje. 

Iš Ankonos lietuvių grupę kelias vedė į netoliese įsikūrusį piligrimų traukos centrą - Loretą, kiek vėliau - į vieną iš Europos nykštukinių valstybių - San Mariną. 

Prieš daugiau nei 10 metų, lankantis Italijoje, buvo pateikta informacija, kad Loretas yra akliesiems nepatogioje vietoje, ant kalno, kad gali būti labai sunku užlipti ir pan. Taip, tikrai, ant kalvos, bet jeigu žmogus turi sveikas kojas, nei užlipti, nei nulipti nėra labai sunku: didelė įspūdinga katedra, fontanai, skulptūros ir sunkiai žodžiais nusakoma nuotaika. 

"Labiausiai Italijoje man patiko katedros, - sako klaipėdietė Daina Vitkauskienė, - eini eini ir nematyti pabaigos. Altoriai, navos, koplyčios. Stengiausi, kiek buvo įmanoma, katedras apžiūrinėti kruopščiai. Visos skirtingos, visos labai gražios". 

San Marinas įsikūręs aukštai ant kalno. Akliesiems, išskyrus tvirtovės sienų akmenis ir keletą patrankų, paliesti daugiau lyg ir nelabai yra ką. Regintiesiems ir silpnaregiams, jų pačių teigimu, atsiveria nuostabūs vaizdai į kalnus! Pasigrožėję San Marino vaizdais, pasukome Lietuvos žemės link. 

Vėl Alpės. Šįsyk neskubame jų pervažiuoti, bet sustojame ir lynų keliu nedideliu vagonėliu pakylame į maždaug pusantro kilometro aukštį. 

Per valandą, praleistą net ne kalno viršūnėje, o turbūt jo viduryje, pajusti ypatingą kalnų trauką kažin ar įmanoma. Vis dėlto įdomu, smagu ir oras tikrai gaivesnis. Turint daugiau laiko, galima atstumą nuo kalno apačios iki lynų kelio viršaus ir atgal įveikti savo kojomis. Galima kopti ir dar aukščiau. Jeigu aplinkui nėra stačių uolų, skardžių ir kitų panašių reljefo iššūkių, nematančiam žmogui kalnuose su lazdele visiškai patogu. Po kojomis aiškus takas, juo ir eini - jokių automobilių, stulpų. LASS respublikinio centro darbuotoja A. Jozėnaitė seniai audžia mintį surengti edukacinę kelionę į kalnus. Ar pavyks, parodys laikas, bet norinčių tikrai atsirastų. 

Nusileidę nuo kalno į civilizuotą pasaulį, vėl sėdome į autobusą ir riedėjome Čekijos link. Naktį praleidome nedideliame Čekijos pasienio mieste Olomouce. Prieš ketvirtį amžiaus ten vykome į draugiškas plaukimo varžybas. Tuomet vienas aštrialiežuvis komandos narys Olomouco vardą sulietuvino: "Alų mauks!". Alaus nemaukėme, o ankstyvą sekmadienio rytą išėjome į apžvalginę ekskursiją. Ramus ir labai tvarkingas Čekijos miestas su nuostabiu parku ir tarsi specialiai akliesiems padarytu liečiamuoju miesto maketu. Apžiūrinėk kiek tinkamas, tyrinėk, nei sulaužysi, nei sugadinsi! Norintys dar galėjo pasėdėti ir nusifotografuoti ant didelio jūrinio vėžlio nugaros. Teisybė, pats vėžlys iškaltas iš akmens, bet vis tiek labai simpatiškas gyvūnas. Iš Olomouco pilni įspūdžių jau keliavome namo. 

Štai tokia buvo edukacinė kelionė į Italiją. Ne pirmoji, bet, tikėkimės, ne paskutinė. Grupės organizatoriai, dalyviai parsivežė ne tik daugybę įspūdžių, šiltų prisiminimų, bet ir patirties, kaip plėtoti neregių ir meno pasaulio dialogą Lietuvoje. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]