LASS SUVAŽIAVIMUI ARTĖJANT |
REIKIA SPRENDIMŲ |
Birželio 1 dieną įvyks Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos XXVIII suvažiavimas. Suvažiavimas kasmet rengiamas, nes to reikalauja LR asociacijų įstatymas. Juo vadovaujantis to paties reikalauja ir LASS įstatai. Suvažiavime privalu patvirtinti veiklos ataskaitą ir finansinių ataskaitų rinkinį. Mūsų suvažiavimuose taip pat išklausoma ir patvirtinama LASS revizijos komisijos ataskaita. Artėjant suvažiavimui apie mūsų organizacijos rūpesčius ir ateitį mintimis su žurnalo skaitytojais dalijasi LASS pirmininkas Sigitas Armonas. Vytautas Gendvilas. Kuo ypatingas šis eilinis suvažiavimas? Sigitas Armonas. Po metų vyks ataskaitinis-rinkiminis LASS suvažiavimas. Jis visada sukelia emocinį pakilimą. Įstatų keitimas - taip pat emocijų reikalaujantis procesas. Kad tų emocijų nebūtų per daug, nutarėme jas šiek tiek išskaidyti: apie LASS įstatus padiskutuosime šiame priešrinkiminiame suvažiavime. LASS įstatai nekeisti jau vienuolika metų. Buvo sudaryta įstatų rengimo grupė. Ji parengė projektą, kurį apsvarstę ir aptarę tikimės priimti. V. G. Kodėl reikėjo įstatus keisti? S. A. Yra dalykų, kuriuos keičia pats gyvenimas. Norime ar nenorime, turime juos įtvirtinti savo įstatuose. Yra dalykų, kuriuos norime išspręsti patys. Atsirado galimybė narius priimti į organizaciją pasinaudojant nuotolinio dalyvavimo priemonėmis. Taupant organizacijos lėšas tiek suvažiavimas, tiek ir tarybos darbas kartais galėtų vykti nuotoliniu būdu. Kilo diskusija dėl narystės Aklųjų ir silpnaregių sąjungoje. Į aklųjų mokyklas ateina vis mažiau moksleivių. Mažėja ir integruotai besimokančių neregių. Nedaugėja ir suaugusių blogai matančių žmonių, todėl mažėja narių ir mūsų organizacijoje. Giminingų organizacijų patirtis byloja, kad naujų fizinių ar juridinių asmenų atėjimas toms organizacijoms pavojaus nekelia. Suvažiavime turime nuspręsti, ar į organizaciją priimsime mums aktyviai talkinančius reginčiuosius. V. G. Jau praeityje yra taip buvę, kad mūsų organizacijos nariais galėjo būti matantys žmonės. S. A. Taip, mūsų organizacijoje yra buvę, kai joje buvo ir gerai matančių narių. Mes susibūrėme į organizaciją talkinant regintiems žmonėms. Norėdami juos įtraukti nariais, manau, nieko naujo neišradinėjame. Buvo laikas, kai manėme, kad organizacija yra aklųjų ir silpnaregių, todėl jos nariais ir turėtų būti aklieji bei silpnaregiai. Kaip dabar apsispręs suvažiavimas - matysime. V. G. Kuo ypatingas buvo laikotarpis nuo praėjusio suvažiavimo? S. A. Daug renginių skyrėme LASS 90-mečiui. Veiklos jubiliejų paminėjo vienas kitas LASS filialas. Vyko tradicinės LASS dienos "Susitikimai". Prieš pora metų visiems įsiminė mūsų organizacijos dalyvavimas "Chorų karuose". Praėjusiais metais visuomenei užsifiksavo misterija Gariūnų verslo centre. Sulaukėme daug malonių atsiliepimų. Šiais metais norėtųsi sumanymą tęsti jį perkeliant į vieną kitą savivaldybę. Jau tapo gražia tradicija mūsų organizacijos jubiliejui sukurti dokumentinį filmą. Dažnai tai būdavo mūsų pačių sumanymas už mūsų lėšas. Šį kartą sumanytojai atėjo patys. Sumanymą paremsime iš dalies finansuodami jų darbą. Prieš tai buvusį filmą "Kelias" režisavo Gemutė Padribonienė. Dabar darbo imasi dokumentalistikos profesionalai. V. G. Kaip sekasi bendrauti su valdžios institucijomis? S. A. Bendravimas su valdžia pasireikšdavo per Neįgaliųjų reikalų tarybą ir Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taryba dvejus metus praktiškai buvo neveiksni. Ji pirmą kartą vėl susirinko šių metų kovo mėnesį. Startavome aptarę naujas veiklos ir bendravimo taisykles. Belieka tikėtis, kad viskas pajudės į gerąją pusę. Pagrindinis bendravimas vyksta per Žmonių su negalia socialinės integracijos programą ir jos priemones. Mes LASS suvažiavime 2014 metais apsibrėžėme savo veiklos kryptis, dalį jų įgyvendinti sekasi taip, kaip tiems sprendimams pasiduoda valdiškos institucijos. Aklųjų ir silpnaregių socialinės reabilitacijos programa jau turėjo veikti nuo šių metų pradžios. Kol biurokratinė mašina apsisuks, tai jau ir ruduo ateis. Dabar daug diskutuojama dėl socialinių įmonių ateities. Paskleista žinia, kad sena tvarka bloga ir ją reikia keisti, tačiau, kaip keisti - dorai nežino niekas. Socialinių įmonių asociacijos ir Lietuvos neįgaliųjų forumo nuomonės išsiskyrė. Baigėsi europiniai pinigai. Valstybės biudžete įstatymui vykdyti pinigų nesurandama. Tada belieka siaurinti įstatyme numatytas lengvatas. Mes žinome, kaip sunku sukurti darbo vietą neregiui. Mūsų organizacijos steigtose socialinėse įmonėse dirba per 200 žmonių su regos negalia. Netekus valstybės paramos, pasekmes nesunku nuspėti. V. G. Ar yra vilties, kad ši problema bus išspręsta mums palankiausiu būdu? S. A. Manau, kad mūsų įmonėms ši situacija tragiškai nesibaigs, tik visų turėtų pozicijų išlaikyti, matyt, nepavyks. Manau, kad teks atleisti neregius pensininkus, nes jų darbo subsidijuoti valstybė nebesiruošia. Galima sakyti, kad taip žmogus diskriminuojamas dėl amžiaus, bet vargu ar šis argumentas padės. V. G. Kokia yra LASS ūkinė padėtis? Reikalai gerėja ar blogėja? S. A. Matyt, neatsitiktinai praėjusiais metais LASS centro taryboje diskutavome apie galimus LASS veiklos valdymo ir administravimo pokyčius. Narių skaičius mažėja, o administracinė struktūra kaip susiformavo praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, taip ir liko iki šių dienų. Pavadinimus keitėme, o struktūra tokia ir liko. Bėda yra ta, kad vis labiau išsiskiria mūsų regioninių padalinių ekonominė galia. Tai ne vien mūsų organizacijos bėda. Tai visos Lietuvos realijos. Svaresnį finansinį indėlį mūsų organizacijoje sukuria tik Kauno ir Vilniaus regionai. Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys iš savo ūkinės veiklos gauna menkas pajamas, kurios nedengia patiriamų išlaidų. Tuos ekonominius skirtumus ir bandome išlyginti kurdami fondus, rengdami programas, kofinansuodami projektinę veiklą. Nors pertvarkoms esame vangūs, bet, manau, jei ne šių metų pabaigoje, tai kitais metais prie administravimo kaštų mažinimo ir struktūros keitimo mums teks grįžti. Mūsų išgyvenimą finansuoja du šaltiniai: žmonių su negalia socialinės integracijos programa ir pačių uždirbtos ūkinės veiklos lėšos. Programa baigiasi 2019 metais. Ar bus nauja, koks bus jos finansavimas, kas bus įtraukta į programos priemonių planą - šiandien dorai nežino niekas. Yra tik kalbos, kad tokia programa bus. Su mūsų pačių turimomis lėšomis išlaikyti tokią struktūrą, kokia yra dabar, misija neįmanoma. Reikėtų prisiimti atsakomybę, kad pirmą kartą šia tema diskutuodami LASS centro taryboje ne viską detaliai sudėliojome. Bet prie šių reikalų teks grįžti. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kiekviena revoliucija turi savo kainą. Už kiekvieno sumanymo yra konkrečių žmonių likimai, to taip pat turime nepamiršti. V. G. Ar praeito šimtmečio viduryje sukurta sistema yra bloga, ar jos mes nebepajėgiame išlaikyti? S. A. Didžioji mūsų turimo turto dalis yra Vilniuje ir Kaune. Be to, iš to paties turto čia galima uždirbti gerokai daugiau. Turtą reikia prižiūrėti ir išlaikyti. Mes esame lyg maža valstybėlė valstybėje. Savo turtą labai neracionaliai išnaudoja valstybė. Mūsų valstybėlėje turtas taip pat galėtų būti racionaliau valdomas ir panaudojamas. Gal jau reikia pradėti galvoti apie vieną struktūrą, kuri valdytų visą mūsų turtą? Štai VšĮ LASS respublikinis centras per metus pasirašo apie šimtą nuomos sutarčių. Panevėžiečiai, šiauliečiai ir klaipėdiečiai, tarkime, jų pasirašo apie dvidešimt. Kyla klausimas, ar reikia trijų įstaigų tai dvidešimčiai sutarčių pasirašyti? Turime 49 filialus. Ar jų veiklos koordinavimas per penkis didžiuosius Lietuvos miestus yra racionalus? Ar tų filialų reikia tiek, kiek yra? O gal mažiau? Gal daugiau? Tai turime nuspręsti mes patys. Beje, ir didžiuosiuose miestuose reikėtų racionaliau pažvelgti į turimų struktūrinių padalinių kiekį. V. G. Ką reikėtų nuveikti iki ataskaitinio-rinkiminio suvažiavimo? S. A. Pirmiausia reikėtų pasiimti praėjusio ataskaitinio-rinkiminio suvažiavimo medžiagą ir prisiminti pačių pasirinktus veiklos prioritetus, pasitikrinti, kiek ėjome jų vedami ir kiek nuklaidžiojome į šalį. Pasitaisyti laiko dar yra. Taip pat turėtume į suvažiavimą ateiti pergalvoję savo organizacijos struktūrą ir finansines galimybes. Suvažiavime reikalingos diskusijos tam, kad su problemomis susipažintų naujai išrinkti delegatai. Intuityviai jaučiu, kad minėtus pertvarkymus reikia daryti. Tik juos reikia daryti apgalvotai. V. G. Pasikeitė Lietuvos valdžia. Ar ji teikia vilčių geresniam dialogui, nei buvo su sena valdžia? S. A. Žmonių su negalia organizacijų atstovų susitikimų su valdžia buvo vos keletas. Išvarytą vagą pataisyti nėra taip paprasta. V. G. Ar turime galimybių valdžią "paspausti"? S. A. Yra valstybės aprobuotos programos. Mes esame tik jų dalyviai. Anksčiau sprendžiant žmonių su negalia problemas buvo išklausomi ir patys neįgalieji, klausiama jų nuomonės. Dabar atsitiko taip: ko reikia neįgaliesiems, geriausiai žino valstybinės institucijos ir neįgaliųjų nuomonė čia tik patariamoji. O patarimų galima nepaisyti. Mes turime dvi galimybes. Viena jų - dalyvauti įvairių projektų bei programų vykdytojais ir gauti dalį lėšų. Kitas kelias, taip veikia kelios Vakarų Europos šalių neregių organizacijos, - patiems nedalyvauti, bet reikalauti iš valstybės pagalbos ir paramos. Susitikime su socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu sakiau, kad ministerija taip pat turi apsispręsti: ar ji per savo struktūras suteikia visas neįgaliesiems reikalingas paslaugas, ar pasitelkia į pagalbą neįgaliųjų organizacijas. Jei mes esame partneriai, tai ir ministerija turėtų su mumis elgtis kaip su partneriais. V. G. Ko palinkėtumėte LASS XXVIII suvažiavimo delegatams? S. A. Noriu palinkėti prasmingų diskusijų ir teisingų sprendimų. V. G. Ačiū už pokalbį. [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |