MINTYS

Ugnė ŽILYTĖ

NEĮPRASTOS REAKCIJOS

Esu Vilniaus universiteto studentė, turinti regos negalią. Nematau visą gyvenimą, kuris jau dvidešimt antrą kartą apkeliauja saulę. Nutariau papasakoti įvairius susitikimus su sveikaisiais nuliūdindavusius arba leisdavusius išspausti šypsnį. 

Dažnai sveikieji mano, kad mes tiesiog miegame. Pirmą kartą tai supratau, kai buvau trejų metukų. Mama mane supo sūpynėse, prie jos priėjo kita moteris su vaiku ir tarė: 

- Žiūrėkit, jūsų dukra jau miega. 

Mano mamai beliko tik patylėti. 

Septynerių metų pradėjau viena vaikščioti kieme. Nors rega nebuvo geresnė, dar neturėjau savisaugos instinkto, todėl nenaudojau baltosios lazdelės. Viena koja eidavau per pievą, o kita šaligatviu, taip žinodavau, kur yra posūkis. Mažesni vaikai mane pravardžiuodavo miegančia mergaite, bet negalima ant jų pykti, juk maži, dar nesuprato, iš kur jiems žinoti, jei vaikštau net be baltosios lazdelės. Trečią kartą apie savo "miegojimą" išgirdau, kai buvau devynerių metų. "Norfoje" su močiute pirkome keptą vištą ir kol močiutė rinkosi, kokios norime, pardavėja jai tarė: 

- Jūsų anūkė tuoj užmigs. 

Mes nekreipėme dėmesio, išsirinkome vištą ir nuėjome toliau apsipirkinėti. Tokie sveikųjų komentarai nei žeidžia, nei linksmina, tiesiog tada pagalvoji, kad visuomenei trūksta žinių apie įvairias negalias. 

Vargšė ligonė. Tuomet buvau dešimties. Artėjo Velykos, todėl nutariau nueiti išpažinties. Kadangi buvo Verbų sekmadienis, prie klausyklos susidarė gan ilga eilė norinčių išpažinti savo nuodėmes. Staiga mane pamatė viena pagyvenusi moteris ir pradėjo visų prašyti, kad praleistų į priekį, nes esu silpna, vargšė ligonė. Na, tuo metu aš taip pat buvau be baltosios lazdelės, tikriausiai jai pasirodė, kad blogai jaučiuosi, jeigu prisimerkusi stoviu. Praleido mane prie klausyklos visi be eilės, tik labai jau nesmagiai jaučiausi, nes nesu nei ligonė, nei vargšė. Panašių replikų esu girdėjusi ir vėliau, tačiau tokias galima išgirsti iš pagyvenusių žmonių, iš jaunų ir vidutinio amžiaus niekad nesu to išgirdusi. 

Įvairūs nutikimai viešajame transporte. Būdama penkiolikos metų pradėjau viena važinėti viešuoju transportu. Tuo metu dar neturėjau išmanaus telefono, kuriame yra "Trafi" programėlė, todėl visada klausdavau žmonių, kelintas autobusas ar troleibusas atvažiavo. Niekada nebuvo tokio atvejo, kad niekas neatsakytų, o jei stotelėje nebūdavo žmonių, tai užlipdavau ant pirmo laiptelio ir paklausdavau keleivių, esančių viduje. Taip, visi geri, atsako. Juokingiausia būdavo tada, kai kas nors pradėdavo mane tempti arba nešti į transporto priemonę. Kartais instinktyviai imdavau trauktis, bet ne visuomet, nes dėl nuovargio ar kitokių priežasčių nebesinorėdavo ginčytis ir mokyti, kaip reikėtų elgtis. Kartais įvykdavo dar vienas keistas dalykas: paklausdavau, kelintas autobusas, o atsakydavo, kad jau atvažiavo, lipam ir imdavo už rankos. Tuomet tekdavo paklausti, ar čia, pavyzdžiui, 55 autobusas, ir jei atsakymas būdavo teigiamas, įlipdavau. Tais pačiais metais pirmą kartą viena skridau užsienin, todėl užsisakiau palydovą oro uoste. Skrendant į Vokietiją, pasitaikė labai malonūs ir supratingi darbuotojai, tačiau kai grįžau į Vilnių, mane prie lėktuvo pasitiko labai nerami ir susijaudinusi palydovė, jai drebėjo rankos ir balsas, viską darė labai skubiai, man buvo nemalonu, kad kai kurie žmonės tiesiog bijo mūsų negalios. Aš stengiausi ją nuraminti, pradėjau kalbėti apie orą, apie skrydį norėdama jai parodyti, kad neregiai yra tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti. Jau buvau abiturientė, kai vieną rudens vakarą važiavau iš mokyklos, išlipau iš autobuso ir pradėjau eiti. Staiga viena moteris užkliuvo už mano baltosios lazdelės ir ėmė aiškinti, kad aš žiūrėčiau, kur vaikštau. Iš pradžių išsišokau, pradėjau aiškinti, kad nematau, o vėliau labai juokiausi, kad dar yra Lietuvoje tokių žmonių, kurie nesupranta, ką reiškia baltoji lazdelė. 

Nemalonūs vizitai pas gydytojus. Jei nematantis eina pas gydytoją ne vienas, o su palydovu, tai labai dažnai pasitaikanti situacija yra tokia, kad gydytojai visko klausinėja to palydovo, o ne mūsų, nors atėjome pas gydytoją mes. Tokiais atvejais aš stengiuosi iškart atsakinėti pirma, kad gydytojai suprastų, jog kalbėti ir už save atsakyti galiu pati. Kiek esu pastebėjusi, šitas mums nemalonus bruožas būdingas vyresnio amžiaus gydytojams, jaunesni gydytojai jau žino, kaip tokiose situacijose reikia bendrauti. 

Nemalonus vizitas pas notarę. Būdama septyniolikos metų turėjau vykti pas notarą, kad susitvarkyčiau tam tikrus paveldėjimo reikalus. Notarė, pamačiusi mane ėmė aiškinti, kad aš negaliu pasirašyti dokumentų, nes negaliu jų perskaityti. Aš turinti pasiimti nesuinteresuotą asmenį, t. y. ne giminaitį, kuris turįs už mane pasirašyti. Tuomet aš susinervinau ir priverčiau ją pasiskambinti į Notarų rūmus. Pasiskambinusi ji sužinojo, kad pati turinti man garsiai perskaityti visus dokumentus ir aš galinti juos pasirašyti. Po tokio įvykio supratau, kad elektroninis parašas yra labai geras dalykas nematantiems žmonėms, nors dar ne visur galima juo pasirašinėti. 

Dviračio išradinėjimas fotoateljė. Dažnai mums prireikia įvairių nuotraukų dokumentams. Tik aš nelabai suprantu, kam reikia nematančiam atsimerkti, jei vis tiek rodydamas pasą oro uoste jis bus užsimerkęs. Kai kurie fotoateljė darbuotojai to nesupranta ir bando išradinėti dviratį. Prašo atsimerkti, o turint nistagmą yra dar sunkiau išlaikyti žvilgsnį ir nuotraukos tuomet išeina su užverstom akim. 

Na, o dabar laikas papasakoti linksmesnių nutikimų. Dauguma neregių žino, kad "Rimi" parduotuvės mums pačios draugiškiausios. Čia visada sulauksime pagalbos. "Rimi" draugiškiausia ir kitas negalias turintiems žmonėms, nes čia dirba daug darbuotojų su klausos ir psichikos negaliom. Užėjau vieną karštą vasaros dieną į "Rimi" ir kaip visada paprašiau palydovo. Šį kartą man paskyrė vieną vaikiną su psichikos negalia. Tol, kol mes vaikščiojom po parduotuvę, girdėjau perspėjimus: "Romai, atsargiai vesk mergaitę", "Romai, ar tikrai viską radai?" (vardas pakeistas). Kai priėjome prie kasos, kasininkė dar du kartus paklausė, ar tikrai viskas gerai? Po tokio apsipirkimo pagalvojau: "Na, jei taip Romu nepasitikite, neduokite jam tokių pareigų". 

"Uber" - viena iš patogiausių ir geriausių pavėžėjimo paslaugas teikiančių įmonių. Taip, ji geriausia, nes: gryni pinigai necirkuliuoja, mašinos naujos ir švarios, vairuotojai labai korektiški, be to "Uber" daro daug įvairių smagių akcijų. Ypač smagu pabendrauti su vairuotojais, nes jų juokeliai dėl mano negalios man labai patinka. Kol dar nebuvau sugalvojusi, kad prie savo vardo galiu prisirašyti: "Turinti regėjimo negalią", vairuotojai, priėmę mano užsakymą, nežinodavo, kad veš neįgalią keleivę. Ir, jei nerasdavo kelio, dažnai man skambindavo, bet aš pasiruošusi visada paaiškinti, kaip iki manęs reikia atvažiuoti, todėl kalbant telefonu nekildavo jokių įtarimų. Na ir štai vieną rudens rytą pakalbėjusi su vairuotoju išėjau į kiemą, nes programėlė telefone parodė, kad mašina jau vietoje. Savo kieme nenaudoju lazdelės, nes ten visa teritorija pažįstama. Taip ir nukrypavau iki mašinos. Kai atsisėdau į mašiną, vairuotojas suprato, kad aš nematau, pradėjo atsiprašinėti, kad nepadėjo man įlipti ir dar prisipažino, kad iš pradžių pagalvojo, jog esu išgėrusi. Tuomet aš pradėjau juoktis, o vairuotojas suprato, kad dar ir neblogą humoro jausmą turiu. Tęsiant pasakojimą apie pavėžėjimus prisiminiau dar vieną smagų nutikimą. Stovėjau prie Vilniaus universiteto ir ieškojau taksi. Dispečerė surado mašiną ir ėmiau jos laukti. Išgirdau, kad atvažiavo kažkoks automobilis, pamaniau, kad čia pas mane ir atidariau jo duris. Staiga kažkoks užsienietis, sėdintis automobilyje, pradėjo šaukti: "No! no!". Supratau, kad ten ne mano mašina, tik paskui klausiau savęs, kodėl žmogelis negalėjo gražiai pasakyti, kad ne prie tos mašinos priėjau. Na, tikriausiai toks tų pietiečių temperamentas! 

Šviesą įsijunkit. Kai baigiau vidurinę, dauguma mokinių turėjo galimybę pasirinkti kokią nors ekskursiją. Mes pasirinkome dviejų dienų ekskursiją po Klaipėdą. Kelionė buvo labai smagi. Pirmąją dieną aplankėme Rietavą ir vakare, pabuvę prie jūros, apsistojome Klaipėdoje. Apsigyvenome viename bendrabutyje. Ryte kaip visada nuėjau praustis ir neužsidegiau šviesos, nes ji man paprasčiausiai nepadeda, nors ją ir truputį įžiūriu. Bendrabučio šeimininkė pagalvojo, kad nieko nėra, atidarė duris ir labai nustebusiu balsu pasakė: "Jūs šviesą įsijunkit". Ir nieko nelaukusi ją uždegė. Na, aš net nespėjau nieko pasakyti, nes ji greit išbėgo. 

Tiek istorijų pamenu. Manau, kad kiekvienas neregys galėtų ką nors panašaus papasakoti. Tai parodo, kad dar ne visi regintieji supranta, kaip bendrauti su neregiu, o, kita vertus, jei visi suprastų, tai nebūtų tokių smagių pasakojimų.