LASS LITERATŲ KŪRYBA

Alvydas VALENTA

 


* * * 

 

Štai ir viskas, visa tiesa: 

Vieną dieną imi ir supranti - 

Gyvenimas praeina! 

Abejojate, netrukus įsitikinsite patys: 

Prasideda, kažin kur vis eina eina, 

Kol pagaliau praeina. 

Didžioji paslaptis įspėta, 

Mįslė įminta, 

O šitiek filosofų ir mokslo vyrų 

Džiovino dėl jos smegenis, 

Laužė plunksnas ir sausino rašalines, 

Pergamentams išskerdė tiek jaunų veršelių, 

Popieriumi pavertė šitiek gražiausių miškų... 

Gyvenimas praeina 

Ir, atrodo, jam visai nesvarbu, 

Kiek vaikystėje perskaitei knygų 

Apie Amerikos prerijų indėnus 

Ar tolimų salų laukinius, 

Kiek kartų mintyse pats buvai ten nuplaukęs, 

Kiek žalioje jaunystėje praleidai naktų 

Deginamas anksčiau nepažinto karščio, 

Kokias mylėjai moteris, 

O kokias tik maneisi mylėjęs. 

Paslaptis įspėta, 

Mįslė įminta, 

Galima taip ir nesiplėšyti, neskubėti, 

Retsykiais jau ir atsigręžti atgal, 

Nemėginti dar kartą pergudrauti 

Nei savęs, nei savo artimo, 

Viskas pernelyg akivaizdu ir paprasta, 

Tiesą pasakius, niekada nė nebuvo 

Labai giliai paslėpta ar užtamsinta, 

Reikėjo tik įsižiūrėti, įsiklausyti, 

Ženklų buvo gausiai ir įvairių, 

Reikėjo tik norėti juos suprasti 

Ir mažiau apgaudinėti patį save. 

 

Baladė apie Higso bozoną 

 

Tie Higso bozonai, ar kaip jie ten vadinasi, 

Lakstantys tamsiais greitintuvų koridoriais, 

Lyg patys tikriausi bizonai - 

Prisikėlę iš senų vaikiškų knygų 

Apie indėnus ir tomahaukus, 

Šuoliuoja per išdegusią preriją, 

Grėsmingi bozonai pramaišiui su genties vyrais, 

Ir aš tarp jų, su lanku ant peties, 

Strėline prie šono,  

Ant mustango nugaros, 

Baisoka, bet baimės čia niekas nepažįsta 

Ir iš bailių visi juokiasi! 

Lekiame, leidžiame strėlę po strėlės, 

Krinta baisieji bozonai-bizonai, 

Retėja ragų miškas, 

Skystėja banguojanti nugarų upė. 

Mėsos primedžiota ligi valiai, 

Ir odų naujoms palapinėms - 

Maldos išklausytos, gentis išgelbėta! 

Vakare, aplink uždegtą laužą, 

Pasiklydę visatos platybėse 

Šoksime bozonų šokį, 

Dėkosime bizonams, kad leidosi pavejami ir nušaunami... 

Žiūrėsime į žvaigždėtą dangų, 

Tik burtininkai ir žiniuoniai 

Moka skaityti didžiąsias jo paslaptis. 

Prieš akis ilgų ilgiausias gyvenimas 

Perskaitysiu visas knygas 

Apie bizonus ir jų giminaičius 

Nematomus bozonus, 

Įspėsiu ir sužinosiu 

Žmogaus ir visatos slėpinį, 

Kiekvieną naują dieną 

Vis dar priimu kaip dovaną ir kaip atradimą. 

 

Valentino AJAUSKO piešinys

Apie giedančius poetus 

 

Gieda. Gieda. Kur gieda tie paukščiai, kurie gieda? 

Ramon Gimenez 

 

Gieda, gieda, gieda 

Poetai kaip padangių sparnuočiai, - 

Nei sėja, nei pjauna, nei mala, o gieda, 

Sveikina išaušusį pavasarį 

Ir paukščių karalienę - vasarą, 

Nykųjį rudenį ir baltąją žiemą... 

Gieda nepailsdami, nesustodami, 

Nuo ryto iki vakaro, 

Saulei tekant ir leidžiantis, 

Lyjant ir sningant. 

Gieda, gieda, gieda 

Apie save ir pasaulį, 

Praeinantį laiką, 

Prakalbintus jo pavidalus, 

Sužydėjusias metaforas, 

Naktinio dangaus grožį, 

Minčių ir kosmoso darną, 

Liūdesį, meilę, melancholiją... 

Gieda, gieda, gieda poetai, 

Lyg tie padangių sparnuočiai, 

Kol gieda, kol pamiršta, ką jau giedoję 

Ir pradeda savo giesmę iš naujo. 

 

Apie skaitymo malonumą 

(autoportretas) 

 

Ir jis skaitė, skaitė, skaitė, 

Visą gyvenimą skaitė, 

Pirmiausia uoliai perskaitė gimtuosius klasikus, 

Tada kibo į jų biografijas, 

Amžininkų prisiminimus, 

Kritikų darbus ir įžvalgas 

Apie svarbiausius jų kūrinius 

Lentynose lyg kareiviai prieš mylimą generolą, 

Dailiai rikiavosi tikrųjų klasikų tomai: 

Graikų tragedijos ir romėnų komedijos, 

Viduramžių herojinis epas, riterių romanai, 

Renesanso madrigalai, sonetai, tercinos, 

O jis vis skaitė, skaitė, skaitė: 

Traktatus apie klasicizmo estetiką, 

Alegorijas, utopijas, 

Apšvietos filosofų veikalus 

Apie protingesnę ir teisingesnę visuomenę, 

Romantikus, realistus, dekadentus, 

Grynojo meno šauklius - 

Simbolistus, impresionistus, futuristus - 

Fragmento poetikos meistrus, 

Neįmintas senųjų civilizacijų mįsles 

Ir fantastikos aukso fondą. 

Ilgai ir kantriai savyje ieškojo 

Edipo ir kitų pasislėpusių kompleksų, 

Pasąmonės gelmėse tūnančių archetipų, 

O juos suradęs, pasinėrė į dekonstrukciją, 

Galios pavidalų ir postkolonializmo studijas, 

Sąmokslo teorijas, pasaulio pabaigos pranašystes, 

Slaptuosius majų ir actekų mokymus 

Ir šiuolaikines komunikacijos teorijas... 

Jo žinių troškimas buvo nepasotinamas, 

Naujovių alkis - begalinis, 

Jo kūno kalba buvo skurdi ir neišlavinta,, 

Emocinis ir socialinis intelektas neatitiko vidurkio 

(Bent pats apie save šitaip manė), 

Jis vis daugiau skaitė 

Ir vis labiau graužėsi ir nyko, 

Kad neperskaitytų knygų skaičius 

Auga geometrine progresija, 

Kol susigraužęs ir sunykęs, 

Kartą pagaliau pasimirė. 

Pasimirė kamuojamas liūdesio ir sielvarto, 

Persekiojamas rūsčių keršto deivių - 

Negailestingų abejonių, 

Kad šitame trumpame gyvenime 

Nieko nesuprato ir neišmoko. 

 

Modemo pagarbinimas 

 

Modemas - namų altorius, 

Čia gyvena dievai: 

Senieji - romėnų 

Ir dabartiniai - interneto! 

Plastmasinis, su dviem antenom, "Pireli" gamybos, 

Kiekvienąkart, kai įjungi, 

Pražystantis žaliomis lemputėmis, 

Neužsimerkiantis, neužmiegantis - budintis dieną ir naktį - 

Tobulai saugojantis nuo paties savęs. 

Gerosios interneto dvasios 

Teikia prieglobstį, saugumą, ramybę, 

Vargas joms užsirūstinus: 

Užgesus žalioms lemputėms 

Ir įsižiebus raudonoms, 

Pasaulis nustoja bylojęs tau, 

Tu tampi niekas pasauliui - 

Gerosios interneto dvasios rūstauja, 

Raudonos lemputės tebedega, 

Modemas tyli - 

Artinasi katastrofa! 

Modemas - namų altorius, 

Čia gyvena dievai, 

Dešimtis kartų galingesni, rūstesni 

Nei senieji romėnų griausmasvaidžiai 

Ar žemės kratytojai. 

Jų galioje - tave patį padaryti dievu, 

Po kojomis pakloti pasaulį 

Arba akimirksniu iš tavęs jį atimti. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]