LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vincas BAUBLYS

TIKROVĖ – AIKŠTINGA KUMELAITĖ

Vincas Baublys – dažnas žurnalo literatūrinio puslapio bendrakeleivis. Neseniai ... skaitėme tragikomiškus jo ir jo bičiulių nutikimus iš sovietinės armijos laikų. Dabar siūlome porą ištraukų iš autoriaus rašomo autobiografinio romano "Vaikystės duona". Istorija pasakojama vaiko akimis, autorius grumiasi su gyvenimo faktų gausa siekdamas ją, lyg kokią aikštingą kumelaitę, pažaboti meninio žodžio kamanomis. Ne visada toji "kumelaitė" paklūsta autoriaus minčiai ir rankai, ne visada eina ten, kur šeimininkas nori. Sutramdyti mintį, sakinį, žodį nelengva, dažnai net sunkiau nei per žiemą nusistovėjusį žirgą, bet autorius grumiasi, stengiasi – šito jam ir palinkėkime. 

Vaikystės skanėstai 

Po vakarinių televizoriaus pasižiūrėjimų jų laukė močiutės paruoštas nepakartojamas skanėstas. Tos vakarienės labiausiai laukė Vincukas, nes mama tupinėti prie tokio skanėsto gaminimo neturėjo laiko. O ir gyveno jis kuris metas jau ne su ja. Iki jie sėdėdavo prie "veizolos", močiutė vakarais kūrendavo krosnį. Pakuroje sudegus malkoms pasilikdavo nemažai žarijų, o pats pečius įkaisdavo taip, kad pirštu neprisiliesi. Vakare namuose viena pasilikusi senutė nulupdavo kelias gražesnes bulves. Jas perpjaudavo pusiau ir plokščia puse sudėdavo į keistą skardinę keturkampę keptuvę, lyg ji būtų specialiai skirta tam reikalui. Tarp sudėliotų bulvių eilučių palikdavo tarpus, į juos įsprausdavo raumeningesnės kiaulienos šoninės riekes ir pašaudavo ant žarijų. Žvilgčiodama, kaip kepa, laiku įdėdavo svogūnėlio, džiovinto malto baravykėlio. Iki sugrįždavo "veizolininkai", patiekalas būdavo pačiame skanume. Aukso spalvos traškančia plutele bulvės pačios slydo į burną, o girgždanti tarp dantų šoninukė turėjo tokį skonį, kurio aprašyti neįmanoma. Ant natūralios ugnies ar žarijų gamintas maistas jam visada buvo daug skanesnis. Pabaigoje – dar karvutės pienelio, ir pilvukas būdavo toks sotus ir viskuo patenkintas, kad atrodė, jog daugiau nieko nereikia. Tas skonis dar ir dabar stovi burnoje. Vaikystės skanėstai nepasimiršta niekada. Dabar pamirštame, ką valgėme pusryčių, nes neįdomu. Senas dzūkas nuo Mardasavo pafilosofuotų: "Ot, čėsai atajo, kad tuoj neatcimysim, su kuom nakciu gulėjom." 

Praėjus porai savaičių nuo atvykimo, senukas Vincuką nusivedė į kluoną. Čia palubėje, ant šiaudų, laukė trys kapos miežių kūlimui. Kapa – tai šešiolika surištų pėdų. Prieš tai viskas jau buvo iškulta, tik šios trys pasiliko žiemai pramankštinti seniems kauleliams. Senukas, kaip ir aplinkiniai, visus javus – nesvarbu, tai būtų vasarojus ar žiemkenčiai, – kuldavo spragilu, nes iki šio kaimo negalėjo privažiuoti nė vienas kombainas. Miškuose keliukas tai technikai siauras. O ir prie Pamerkyje esančių javų laukų buvo labai blogas privažiavimas. Kombainininkai bijojo šaltiniuotų vietų. Siūlyk didžiausius pinigus – nevažiuoja, nors nusišauk! Visi sakė, jeigu į šią vietą įvažiuos kombainas, tai jis čia pasiliks amžiams. Aukštumėlėse, kur augo javai, žemė kiek sausesnė, bet privažiuok, kad gudrus. Gretimam kaime dūzgė kombainai, o beveik visi šio kaimo gyventojai kūlė spragilais arba pėdus krovė į vežimus ir vežė prie kombainų patys. Iš ten parsiveždavo iškultus grūdus. Šiuos pėdus senukas specialiai paliko žiemai, kad nereikėtų sėdėti troboje ir tinginiauti, – negi akis badydamas žiūrėsi, kaip žmona verpia vilnas ar mezga. 

Tą žiemą Vincukas pamatė sunkų gaspadoriaus gyvenimą ir šiek tiek jo paragavęs pramoko kulti spragilu. Oi, skani, kokia skani duonelė nudirbus darbą prakaitą liejant. Prisėdi prie stalo – rankos dega, o burnoje duonelė saldumu tirpsta. Skaniau nebūna už savu prakaitu aplaistytą duonos riekę. Kai buvo sutvarkytas kūlimui kietai grįstas grendinys, Antanas pasidėjo pėdą ant jo ir pradėjo mojuoti spragilu. Bam bum, bam bum. Kaukšt pakaukšt. Šiaudai tik čeža, grūdai tik šokinėja. Vaikas įdėmiai stebėjo visus judesius. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl kirtęs vieną smūgį diedukas, pakėlęs neaukštai spragilą, jį truputėlį suktelna į šoną ir dar kartą silpniau kerta buože. Jam paaiškino, taip grūdai atmetami nuo šiaudų į šalį, kad nebūtų trinami spragilo. Kūlėjui atsisėdus pailsėti, vaikas pabandė šitaip padaryti pats, tačiau spragilas jam buvo sunkus. Kaip ant delno matėsi Vincuko noras išmokti kulti grūdus senoviškai. O metelių, kiek tau metelių, vaikeli? Bandyk. Vakare Antanas jam sumeistravo nedidelį spragiliuką. Kitą dieną kluone kaukšėjo du spragilai. Žinoma, koks ten vaiko kūlimas, bet vienas kitas grūdelis gulėjo ir jo pėdelių pusėje. Džiaugėsi galintis iškulti nors saują grūdų. Džiaugėsi ir diedukas, kad turi ne tik pagalbininką, bet ir gerą draugą. Spragiliukas buvo pritaikytas pagal vaiko ūgį ir jėgas – ir jo rankutėse sukosi gana greitai. Praėjus porai dienų po dieduko pamokų, kaip reikia valdyti šį įrankį, vaikas kūlė gerai vaikiškai! Tai ne jo metų darbas, tačiau jeigu proga yra, reikia ja naudotis ir paragauti senųjų "smetoninių" kūlėjų sūraus prakaito skonio. Antraip šito ateityje gali daugiau netekti išbandyti. Tada jis taip negalvojo, bet ėjo kartu su gyvenimu stengdamasis imti iš jo ir išmokti tai, kas pasiekiama. Norinčiam į gyvenimą greičiau įsilieti Vincukui knietėjo viską išbandyti ir suprasti tas kaimiškas gudrybes pačiam. Močiutė, sijodama grūdus, kas kartą pasižiūrėjusi juokėsi iš abiejų kūlėjų. Kaip čia nesijuoksi? Toks didelis vyras kulia. Jos švariai išsijoti grūdai buvo vežami į malūną. Iš čia parsivežami švarūs švarutėliai miltai. Dar kartą senutės rankomis grūstuvėje piestele išpūkinti, kad pirkia kvepėjo. O ta duona, savom rankom uždirbta duonelė, kokia ji gardi. Skanus vaizdas iš praeities stovi akyse. Neišbrauksi, neišbrauksi, likime, mano vaikystės skanėstų jokia ateitimi! 

Šienpjovys 

Dievulis žemelėn nuleido gaivias vasaros naktis su rūkais ir rasotais rytais. Antanas ruošėsi plakti dalgį, kad rytoj nuo pat aušros galėtų pradėti šienapjūtę. Juk šienauti maloniausia ir lengviausia tik su rasa. Sutvarkius dalginį reikalą jo galvoje sukirbėjo viena gera mintis. Sutiks ar ne? Bandyti verta. Suleido leistuve išplaktą dalgį ir žvilgtelėjo į smėlynuose lakstantį augintinį. Senukas žinojo: prie to darbo ankstyvais rytais reikės eiti vienam, bet mokyti reikia. Jo galvoje sukosi graži mintis. Smagūs viskuo tie ankstyvi šienapjūtės rytai. Ateis laikas ir jis jų skonio paragaus. Gražu, ten gražu aušromis rytais! Pasižiūrėk prisėdęs atodūsio minutę į lankas: žolelė, pasisotinusi vasaros nakties vėsos ir ryto rasos, minkšta minkštutėlė, pati atsiduoda žmogaus rankai, o išplaktas dalgis per ją slysta kaip per sviestą, nupjautą žolę ir lygiai lygiai guldydamas į pradalgį. Rankomis net ir prie geriausių norų po vieną jos stiebelį taip nesudėliotum. 

Antanas paslaptingai šypsodamasis ir žiūrėdamas į Vincuką prabilo: 

– Buvau metais kitais jaunesnis už tave ir kai ką prisiminiau. Gal norėtum išmokti šienauti? Juk vien žuvies visą gyvenimą nevalgysi. Nuo senų laikų pastogėje kirmija vienas daikčiukas ir laukia, kada jį paims jauna ranka. Jis tau turėtų tikti. 

Veržliam, norinčiam viską išmokti vaikui šis senuko pasiūlymas patiko ir nieko nelaukęs linktelėjo maža galvele. Klausiančiojo akys nušvito. 

– Labai gerai, vaikeli, kad darbo nebijai. 

Mokytojas akimirksniu suskubęs kišo ranką po kluonelio pastoge. Iš ten ištraukė kažkokia tiršta smarve apteptą mažą dalgelį. Panašiai visuomet smirdėjo Alpuko neplautos tepaluotos rankos, drabužiai. Vaikas nemėgo to kvapo. Prie jų pasmirdo storu dulkių sluoksniu aplipęs solidolas. Senukas jį ilgai ir kruopščiai valė sena drapana. Kai darbas buvo baigtas, prieš saulę sublizgėjo smetoniško dalgelio metalas. Šiam daikčiukui trūko dalgiakočio ir rankenos. Pašiūrėje jam atsirado tinkamos medienos. Su ja senukas dirbo kruopščiai, kad tik daiktelis tiktų naudoti. Pagal vaiko metus ir ūgį šis šienavimo įnagis buvo kiek didokas. Nenuostabu, kad mažylis, prie sunkių ūkio darbų jau spėjęs užsigrūdinti, lengvai galėjo juo mojuoti, bet vien tik mojuoti per maža. Viens, du, trys – ir vaiko traukiamas dalgio galas sulindo žemėn. Senukas pamokė tai daryti pataisęs rankeną, tačiau Vincuko nušienauta vieta pasiliko kuokštuota. Dar kartelis ir dar kartelis – ir nušienautame plotelyje kuokštų neliko. 

– Kaip pirmą kartą, tikrai visai neblogai išėjo, – mokytojas pagyrė. 

Užvirė, užsiliepsnojo ugnis vaiko krūtinėje vis daugiau ir daugiau nušienauti. Neritmingai būtų mojavęs, iki senukas neužgesino tos ugnies. 

– Vincuk, Vincuk, tiek nereikia. Sudžius be reikalo. Moki, jau moki, – šypsojosi jo akys. 

Vincukas suprato, kad jam ne pagal jėgas mojuoti su dieduku didelėje aukštoje pievoje. Dienelei kitai prabėgus lengvai galėjo pašienauti triušiams, kiaulėms ar veršiukui jaunų baltų dobiliukų kieme prie namų, bet ne daugiau. Viskam ateina savas laikas ir jis tai suprato, bet labai jau norėjo išaugti iš to amžiaus, kai dar daug ko neįstengiama padaryti. Vaikas džiaugėsi galėdamas prie namų padėti: diedukui jau nereikia su savo didele dalge sukinėtis prie išaugusių už kluonelio dilgėlių, kurios vešėjo tarp tyčia paliktų akmenų. Šioje vietoje jis, o ne kas kitas, apsisuko savo dalgele išpjaudamas piktžoles. Maža kada šių akmenėlių gali prireikti. Jie turi būti švarūs ir matyti saulę. Dažnai jis paimdavo vieną ar kitą akmenį ir atidžiai apžiūrinėdavo, lyg ketindamas įlįsti į jo vidų. Kartais net palaižydavo tarsi norėdamas jį patikrinti, ar skanus. Kam to reikėjo, pats nesuprato. Gal laikomą savo širdyje akmenį norėjo surasti žemėje ir jį paglostyti, kad gyvenimas taptų lengvesnis? Mardasavo kaime tų akmenėlių reikėjo paieškoti su žiburiu. Tai ne Burokaraistis, kur nuo laukų prirenkamos didžiausios krūvos guli palaukėse. Ir vieni, ir kiti senukai vaiką mokė, kad nuo mažų metų reikia pratintis pačiam uždirbti duonos kasnį. Tuo keliu jis ėjo skubėdamas, lyg norėtų pavyti suaugusius. Neapskaičiavo vaikiškų galimybių ir antrą kartą gyvenime pamatė savo kraujo klaną. Pirmą kartą pamokė ant Šiurpynės kalno nutikęs įvykis. Tuomet dar gerai neišlaikydamas pakelto kirvio virš galvos, užsimanė pakapoti malkų – prisižiūrėjo, kaip tėvas tai daro. Daugiau jėgos būtų turėjęs – dabar be kojų vaikščiotų. Antrą kartą per vaikišką neapdairumą vos nenusipjovė sau piršto galąsdamas dalgį Mardasavo kaime. Per silpnai įbedė dalgiakotį į žemę ir šis, iš jos iššokęs, dalgiu džirgžtelėjo iki kaulo tarp smiliaus ir nykščio. Šie kadaise palikti randai matyti dar ir dabar. Antanas vaikui gyrėsi, kad vaikystėje pats šiuo dalgeliu šienavo. Taigi, Vincukas, laikydamas jį rankose, jautėsi per daug drąsiai. Štai tau, Martynai, ir devintinės. Žaizda tokioje lanksčioje vietoje ilgai gijo, tačiau savo šienavimo nenutraukė. Nors ranka buvo apmuturiuota storu binto sluoksniu, jis šienavo piktžoles sodybos užkaboriuose.