NEREGYS IR VISUOMENĖ

Andrius VAINORAS

TAMSOS "SCENARIJAI"

Galimi trys, gal net keturi, šio pasakojimo scenarijai. Kiekvienas jų turi pradžią, bet neturi vidurio ir pabaigos. Kodėl, netrukus suprasite patys. Parašyti ar papasakoti vidurį ir pabaigą paliekama patiems scenarijų dalyviams. Gal jums, gal jūsų pažįstamiems ar nepažįstamiems. 

Pirmasis scenarijus. Vienas paskutinių praėjusių metų savaitgalių. Senasis Vilniaus geležinkelio stoties pastatas. Nedidelė jauki salė, skamba rami fortepijono muzika. Vėliau paaiškės, kad tai skambina ką tik Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių aukso medaliu pasipuošęs Lietuvos golbolo rinktinės žaidėjas Justas Pažarauskas. Bet šįsyk – ne apie parolimpines žaidynes ir ne apie golbolą. Patalpoje šurmuliuoja žmonės, kas geria egzotiško skonio sultis, kas šiaip šnekučiuojasi. Muzika nutyla ir žmonės paprašomi žengti į... visišką tamsą. Šitaip prasideda "Mūsų žodžio" puslapiuose jau aprašytas projektas "Dialogas tamsoje". Tamsoje dalyviai susėda prie penkių ar šešių staliukų. Kiekvienas staliukas – atskira komanda. Greitai komandos gaus užduotis, kurias turės tamsoje atlikti. Kas vyksta ar gali vykti toliau, nepasakosiu, nes kartą jau gavau iš projekto organizatorių pastabą (reikia manyti, visiškai pagrįstą), kad detaliai aprašinėdamas patį "Dialogą tamsoje" atskleidžiu jų profesines paslaptis. O kokia gi paslaptis, jei ji atskleidžiama? Pasakysiu tik viena: jokių "siaubo filmų", iš sienų išlendančių rankų ar ko nors panašaus. Tiesiog pusantros valandos tikro dialogo tamsoje. 

Antrasis scenarijus. Vienas iš šių metų vasario penktadienių. Vėl Vilnius. Nedidelė patalpa priešais Naujojo teatro repeticijų salę. Teatro aktoriai ir dvylika būsimo spektaklio žiūrovų, tiksliau – dalyvių. Visiems pasiūlomi medžiaginiai nepermatomi akiniai. Visi kviečiami žengti į salę. Šitaip prasideda garsų ir pojūčių spektaklis "Kodėl tu čia?" Spektaklis siūlo žiūrovams išgyventi laikotarpį nuo kūdikystės iki jaunystės. Per rankas keliauja įvairūs žaislai, po salę laksto pagalvės. Vaikystėje juk šėlstame visi! Prisimenama garsioji Breigelio alegorija "Aklieji". Į tikrovę vis bando sugrąžinti (o gal, priešingai, suklaidinti) dirbtinis akliesiems gerai pažįstamas "Reginos" balsas. Tik neapsigaukite – "Regina" čia ne aklųjų pagalbininkė, balsu skaitanti ekrane rodomą tekstą. "Regina" – burtininkė, kompiuterinė ledi be širdies ir be emocijų. 

Trečiasis scenarijus. Dar kartą Vilnius. Kovo pradžia. Valstybinis dramos teatras. Tuojau prasidės "Pojūčių teatro" spektaklis "Pirmapradis", pastatytas pagal C. G. Jungo biografiją ir idėjas. Spektaklio režisierė – daugeliui aklųjų iš "Bitinėlio pasakų šešiems pojūčiams" pažįstama Karolina Žernytė. Aštuoniems savanoriams uždedami tamsūs akiniai ir visi būsimo spektaklio dalyviai leidžiasi į kelionę nesibaigiančiais dramos teatro ir savo pačių pasąmonės labirintais. Šie aštuoni savanoriai spektaklyje dalyvauja kartu su aktoriais, leidžiasi provokuojami ir patys provokuoja. Misterija prasideda. Keičiasi situacijos, erdvės, garsai, potyriai. Persikūnijama į šokėjus, kareivius, keliaujama į teatro požemį ir savo pačių tamsą. Smulkiau aprašinėti spektaklį – reikštų kaip ir "Dialogo tamsoje" atveju atskleisti kūrybinę paslaptį ir atimti atradimo džiaugsmą jo dar nemačiusiems. 

Ketvirtasis scenarijus. Vieta ir laikas – nepastovūs. Pagal galimybes ir poreikį. Tai LASS rengiamos pojūčių dirbtuvės įvairių seminarų, LASS dienų "Susitikimai" dalyviams. Vienos paskutinių tokių dirbtuvių surengtos kovo pradžioje Vilniaus rajono savivaldybėje jutiminio seminaro "Mano pasaulis – galiu matyti, girdėti ir eiti" dalyviams. Tamsūs akiniai, judėjimas patalpoje kliaujantis kitais potyriais, įvairios užduotys ir reikalavimas jas atlikti nežiūrint. Galimas dar ir penktas scenarijus – Lietuvoje (kol kas žinome tik apie Vilnių ir apie Kauną) rengiamos vakarienės tamsoje. Gerai paieškoję panašių scenarijų gal rastume ir daugiau, tačiau šio rašinio tikslas nėra juos suregistruoti ir detaliai aprašyti. 

* * * 

Iš viso, kas pasakyta, galėtų susidaryti įspūdis, kad pabūti valandą kitą "aklojo kailyje" tampa lyg ir mados ar gero tono reikalu. Kai kam taip gal ir pasirodys. Šių eilučių autoriui – nepasirodė. Kiekvienas šių "scenarijų", tamsą pasitelkiančių kaip priemonę ar būdą tam tikrai patirčiai atskleisti ar įgyti, turi savo logiką, savo "žaidimo taisykles" ir tikrai nesivaiko "pigių" emocijų ar lėkšto sentimentalumo. Štai mes matome, o jie nemato – ai ai ai! "Dialogu tamsoje" stengiamasi parodyti kūrybines žmogaus galimybes, bendravimo ir bendradarbiavimo svarbą. Anot šio projekto organizatorių, "Dialogo tamsoje" seansai – geros profesinės dirbtuvės organizacijų, įvairių padalinių vadovams. Komanda tiek visiškai užtemdytoje salėje, tiek šviesiame savo biure greitai ir teisingai atliks užduotį tik tada, jeigu ji bus tiksliai ir teisingai suformuluota, aiškiai paskirstyta, jeigu bus visų komandos narių abipusiškas supratimas ir jie bendraus vieni su kitais. "Naujojo teatro" spektaklis – amžinasis klausimas, kurį bent kartą kiekvienas sau esame uždavę (žinoma, jeigu galvoje netvyro visiška sumaištis ir jos nėra apkrėtęs susireikšminimo ir pasipūtėliškumo virusas): kodėl mes čia, šioje žemėje, ką mes čia veikiame? Ar dar sugebame justi esančius šalia? Tariamas "aklumas" šiuos klausimus padaro svarbesnius, na, ir, žinoma, suteikia patirties, apie kurią matant šio pasaulio pavidalus ir viliones dažniausiai tiesiog nesusimąstoma. 

K. Žernytės režisuotas "Pirmapradis" kviečia keliauti mūsų sąmonės ir pasąmonės koridoriais, pasinerti į sapnų, vizijų ir asociacijų pasaulį. Ar tai reiškia, kad mūsų sąmonė ir pasąmonė, mūsų sapnai skendi neperregimoje tamsoje? Turbūt ne ar bent ne visada. Tačiau su intensyvia operacinės lempų šviesa, vidurdienio skaidrumu jie sunkiai asocijuojasi. Kuo giliau keliauji į save, į istoriją, tuo daugiau neaiškumo, netikrumo, neapibrėžtumo, tuo tirštesnės sutemos keliautoją gaubia. Kaip viename iš savo aforizmų pastebi Friedrichas Nietshe, kuo giliau kasamasi į žemę, tuo aukščiau dangus, tuo daugiau tamsos. "Pirmapradis" baigiasi mandalos kūrimu, o ji, kaip žinome, yra laikinumo, netvarumo, bet, kita vertus, ir harmonijos su pasauliu ženklas. 

LASS siūlomos kūrybinės dirbtuvės, užsidėjus tamsius akinius, taip pat turi savo tikslą. Reikia tik pamatyti, kaip žmonės sutrinka išgirdę neaiškiai sakomą informaciją: "Ne ten eini. Blogai. Ne čia." ir pan. Vėliau, pasibaigus dirbtuvėms, dalyviai dažnai sakosi nesupratę, ar čia jiems buvo sakoma, ar ne jiems. Kiekvienas bent kiek ilgiau su akluoju bendravęs žmogus žino, kad tokie sušukimai, kaip antai: "ne ten eini, ne čia, ne taip" neregiui nieko ar beveik nieko nereiškia. Jam sakoma informacija turi būti aiški ir tiksli. Viskas taip paprasta, bet ne visiems ir ne visada. Štai čia ir prireikia tamsių akinių, kad regintis žmogus suprastų, kodėl nematančiam žmogui taip svarbu kalbėti aiškiai ir konkrečiai, paduodamą ar perduodamą daiktą ar kavos puodelį paduoti tiesiai į rankas, o ne pastatyti jam priešais nosį ir manyti, kad pajus kokiu nors šeštuoju ar septintuoju pojūčiu, kur tai yra. Kavą ar alaus bokalą tikriausiai pajus, o vandens stiklinės gali ir nepajusti. 

Tiek "Dialogas tamsoje", tiek "Naujojo teatro" ir "Pojūčių teatro" spektakliai skirti ne akliesiems. Visų pirma – ne akliesiems! Vis dėlto net ir mes, tie, kurie su tamsa "dialoguojame" dvidešimt keturias valandas per parą, septynias paras per savaitę ir nežinia jau kiek mėnesių ar metų, neturėtume į juos lengvabūdiškai numoti ranka. Kasdienis mūsų aklumas yra buitinis aklumas, nors tokios sąvokos oficialiai niekas ir niekada turbūt nevartoja. Gyvename kasdienybėje, į ją pernelyg nesigilindami, pernelyg nuo jos neatitoldami. Teatras nori nenori mus nukelia į kitokią erdvę ir į kitokį laiką. Tikrovėje niekada neisime būriu įsikibę vienos virvės, vedami vieno vedlio, jausdami nuolat besikeičiantį jos įtempimą, nebandysime judėdami užrištomis akimis "atsikratyti" savo šešėlio, nejusime pro mus tarsi ant konvejerio slenkančių kūnų. Nesusimąstysime apie patirtį, kurią manome turį įgiję, kurią įgyja žmonės, esantys šalia mūsų. Beje, apie patirtį. Tiek po "Dialogo tamsoje" seansų, tiek po abiejų teatrų parodytų spektaklių būna trumpi aptarimai, žmonės prašomi pasidalinti mintimis, įspūdžiais, emocijomis. O tie įspūdžiai dažnai būna ir įdomūs, ir nelaukti, nusipelnantys atskiro rašinio, gal net mokslinio darbo. Štai "Dialogo tamsoje" vadovė pasakoja, kad prieš pat Naujuosius metus buvo surengtas specialus "Dialogo" seansas žinomoms scenos žvaigždėms ir kitiems publikos numylėtiniams. Ne vienas vėliau sakė, kad seanso metu pasijutęs tikruoju savimi, nereikėję vaidinti įprastų ar publikos primestų vaidmenų. Žmonės nuoširdžiai džiaugęsi pačiais paprasčiausiais dalykais, pajutę, kaip staiga labai sumažėjo jų poreikiai. Vietoje pasiūlytos kavos ar arbatos užtekę karšto vandens gurkšnio. Mintimis dalijęsi aprašytų spektaklių dalyviai ir žiūrovai neslėpė, kad norėję nusiimti akinius, vėl išvysti šviesą, bet ne vienas atkreipė dėmesį ir į kitą dalyką: dėvėdami nepermatomus akinius jie pajutę tam tikrą komfortą – tu nematai kitų, kiti nemato tavęs, gali būti pačiu savimi. Netenka prasmės kitų žvilgsniai, vertinimai, nuomonės. Buvo ir tokių, kuriuos tamsa slėgė, lengvai sukosi galva, šiek tiek net pykindavo, arba tamsa tęsdavosi pernelyg ilgai, bet, apskritai paėmus, pasinėrimas į tamsą daugeliui nebuvo kažin kas labai gniuždančio, baisaus ar depresyvaus. Taigi, kaip Beatričė Grincevičiūtė mėgdavo kartoti Laimonui Noreikai: "Nei aš čia labai akla, nei tu labai regintis..." Daugelis žmonių kalba apie tuo metu įgytą kitokią patirtį, paaštrėjusius kitus pojūčius, poreikį justi šalia esančio žmogaus palaikymą, dėmesį ir artumą. Visa labai žmogiška, būdinga visiems, kas siekia dialogo – su tamsa, su šviesa, kitais ir pačiu savimi, ir, priešingai, nebūdinga ar mažiausiai būdinga tiems, kuriems buvimo šiame pasaulyje būdas yra monologas.