GYVENIMO AKTUALIJOS

Alvydas VALENTA

METAI NUO REKOMENDACIJŲ

Prieš metus, balandžio mėn., Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių komitetas Ženevoje (Šveicarija) svarstė, kaip Lietuvoje įgyvendinama JT Neįgaliųjų teisių konvencija ir pateikė savo rekomendacijas. Daugelis jų mūsų šaliai nebuvo palankios, tiksliau – visiškai palankių buvo tik keletas. Šių metų kovo 7 dieną LR Seime surengta konferencija "Neįgaliųjų teisių konvencija: kas nauja praėjus metams po Neįgaliųjų teisių komiteto pateiktų rekomendacijų Lietuvai?" Rengėjai – LR Seimo Žmogaus teisių komitetas ir Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF). Konferencijoje dalyvavo LR Seimo nariai, LR Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, socialinės apsaugos ir darbo bei kultūros ministrai, įvairių ministerijų ir kitų valstybės institucijų atsakingi darbuotojai, darbdavių, neįgaliųjų organizacijų atstovai. JT Neįgaliųjų teisių konvenciją įgyvendinant asmens orumą ir socialinę įtrauktį apžvelgė JT Neįgaliųjų teisių komiteto narys, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Ruškus. Jis priminė, kad konvencijos įgyvendinimas yra Lietuvos įsipareigojimas ir negali būti diskutuotinas. Jis priminė, kad konvencija negalią aiškina kaip žmogaus turimų sutrikimų ir jo aplinkoje esančių kliūčių sąveiką. Kuo mažiau aplinkoje bus kliūčių, tuo mažesnė bus mūsų turima negalia, tuo mažiau visuomenėje bus pačių neįgaliųjų. Valstybės atliktus ir neatliktus darbus įgyvendinant konvenciją aptarė Seimo Žmogaus teisių komiteto narys Justas Džiugelis. Akivaizdu, kad neatliktų darbų bent kol kas daugiau negu atliktų. Po J. Ruškaus ir J. Džiugelio pranešimų vyko diskusijos neįgaliųjų įdarbinimo, įtraukiojo švietimo, psichikos negalią turinčių žmonių veiksnumo, priverstinio gydymo, aplinkos ir informacijos prieinamumo temomis. 

Ne vienas skeptiškiau nusiteikęs žmogus skaitydamas apie tai, kas, kur ir kada vyko, kas dalyvavo ir ką pasakė ar palinkėjo, turbūt tyliai sau pamanys: "Kokios realios naudos gali duoti visos tos konferencijos man ir mano artimui – jokios!". Iškart reikia pasakyti, kad kokiais devyniais ar aštuoniais atvejais iš dešimties jis bus teisus: realią naudą duoda ne konferencijos, ne jose gvildenamos temos ar sakomos kalbos, o konkretūs veiksmai. Tačiau reikia suprasti ir kitą dalyką – LR Seimas yra vieta, kur dirbama galva ir liežuviu: daromi pareiškimai, rengiamos spaudos ir kitokios konferencijos, generuojamos idėjos, kaunamasi dėl formuluočių, prioritetų ir panašių dalykų, o kas visa tai įgyvendina ar neįgyvendina, tai jau kiek kitoks klausimas. Taigi, net ir skeptiškiausiai nusiteikęs žmogus į Seimo diskusijas, pasakytas ar nutylėtas kalbas neturėtų lengvabūdiškai numoti ranka: greitai gali paaiškėti, kad jos net labai svarbios kiekvienam iš mūsų. 

Išeitis – atvira rinka 

Viena iš svarbiausių konferencijos temų – neįgaliųjų užimtumas, jų įdarbinimas atviroje rinkoje. Beje, kad Lietuva turėtų orientuotis į atvirą rinką, o ne į uždaras neįgaliųjų įmones, savo rekomendacijose siūlo ir JT Neįgaliųjų teisių komitetas. Tiek LR Seimo nariai, tiek darbdavių atstovai labai kritiškai vertino dabartinę Lietuvos socialinių įmonių situaciją, reikalavo stabdyti naujų socialinių įmonių steigimą, siūlė ieškoti kitų neįgaliųjų įdarbinimo ir paramos norintiems dirbti formų. LNF duomenimis, iš maždaug 170 šalyje veikiančių socialinių įmonių savo paskirtį atitinka tik apie dešimtadalis. Priminsime, kad šiuo metu rengiamas naujas Socialinių įmonių įstatymas. Visiškai įmanoma, kad tuomet, kai laikysite šį žurnalo numerį savo rankose, jau bus galima matyti pirmuosius įstatymo rengėjų darbo rezultatus. Tiek Seimo ir Vyriausybės nariams, tiek darbdavių organizacijų atstovams akivaizdu, kad dabartinis įstatymas yra visiškai netikęs, kad turi daug landų ir spragų, pro kurias galima siurbti valstybės pinigus, neįgaliaisiais naudotis, prisidengti, bet ne juos realiai įdarbinti. Konferencijoje svarstytos alternatyvios galimybės socialinėms įmonėms: neįgalaus darbuotojo krepšelis, kurį jis atsineštų ateidamas į naują darbo vietą, asistento pareigybės įteisinimas. Darbdavių atstovai neslėpė: verslas yra pragmatiškas, tik dėl gražių akių žmogaus neįdarbina – reikalingi tam tikri įgūdžiai, kvalifikacija, rezultatai. Kita vertus, išeitį visada galima rasti. Taigi neabejotina viena: kaip bus ir kokią paramą valstybė teiks neįgaliesiems darbo rinkoje, kol kas neaišku, bet taip, kaip buvo iki šiol, tikrai nebus.  

Konferencijos dalyviai ypač kritiškai kalbėjo apie valstybės mokamas įvairias pašalpas ir išmokas – jos skatinančios tinginystę, apsileidimą ir visiškai neskatinančios noro dirbti. Šiuo atveju galvoje turėti ne tik neįgalieji. Ar tai reiškia, kad turimų išmokų neteksime ir mes? Tokios mintys nebuvo net svarstytos. Bet tendencijas žinoti reikėtų: jeigu įvairių rūšių pašalpų ir išmokų mokėjimą valstybė pristabdys, naivu būtų manyti, kad mūsų jis nepalies, ypač tų, kuriems neįgalumas bus pripažintas ateityje. Apie pašalpų ir išmokų politiką kritiškai kalba ir JT Neįgaliųjų teisių komiteto ekspertai. Tai esąs vienas iš veiksnių, stabdančių pačių neįgaliųjų norą dalyvauti visuomenės gyvenime, likti išlaikytinio vaidmenyje. 

Daug diskusijų Lietuvoje sukėlė ir kelia įtraukiojo ugdymo idėja ir ypač jos įgyvendinimo formos. JT Neįgaliųjų teisių komitetas vienareikšmiškai kalba apie tai, kad specialiosios mokyklos turėtų išnykti, kad negalią turintys vaikai turi mokytis drauge su sveikais savo bendraamžiais tose pačiose mokyklose ir tose pačiose klasėse. Mintys kilnios! Tik visa bėda, kad jas įgyvendinti sekasi ne taip sklandžiai, kaip šis komitetas norėtų manyti ir matyti. Net senas demokratijos tradicijas turinčių Skandinavijos šalių švietimo praktika, specialiai atlikti tyrimai rodo, kad kartu su savo bendraamžiais besimokantys neįgalūs (mūsų aptariamu atveju – aklieji) vaikai nebūtinai gauna tokį pat gerą išsilavinimą kaip besimokantys specialiosiose mokyklose, nebūtinai nepatiria socialinės ar kitokios atskirties. LASS pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė atkreipė dėmesį, kad svarbu yra ne tik mokymo turinys, bet ir jo kokybė. Deja, turima patirtis sako, kad bendrojo lavinimo mokyklose besimokančių nematančių ir silpnai matančių vaikų žinios neprilygsta gaunamoms specialiosiose mokyklose. "Žinome ne vieną atvejį, – sakė ji, – kai integruotai mokęsi jaunuoliai vidurinės mokyklos pabaigti atvyksta į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Taip yra todėl, kad tik čia jie gali tinkamai pasirengti studijoms. Įstatymai numato mokytojo asistento pareigybę, bet Lietuvoje mokytojų asistentėmis dažnai įdarbinamos neįgalių vaikų mamos. Mamai ramiau, kai nuolat yra šalia savo vaiko, bet šitaip neugdomi jo savarankiškumo ir socialiniai įgūdžiai, atsiranda naujo tipo socialinė atskirtis. Negalią turintis mokinys yra lyg ir kartu su visais, bet iš tikrųjų – atskirai." 

LASS nėra nusistačiusi nei prieš JT Neįgaliųjų reikalų komiteto rekomendacijas, nei prieš patį įtraukųjį ugdymą, ji tik kelia klausimą, ar turėtume į visas siūlomas naujoves pulti strimgalviais, nepasvėrę nei valstybės finansinių, nei žmogiškųjų išteklių. Išeitis galėtų būti kad ir tokia: moksleivis pagrindinę mokyklą baigia aklųjų ugdymo centre, gauna gerus brailio rašto, mobilumo, darbo su kompiuteriu įgūdžius ir tik juos turėdamas galėtų ateiti į bendrojo lavinimo mokyklą. 

Susitikimas su ministru 

Kovo 9 dieną Lietuvos neįgaliųjų forumo iniciatyva Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje (SADM) neįgaliųjų organizacijų atstovai susitiko su socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu ir kitais atsakingais ministerijos darbuotojais. LNF vadovė Dovilė Juodkaitė šį susitikimą įvardijo kaip prieš porą dienų LR Seime vykusios konferencijos tęsinį. Pirmojoje susitikimo dalyje iš tikrųjų vyravo klausimai, susiję su JT Neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijų įgyvendinimu. Dvi rekomendacijas – užtikrinti neįgaliesiems lygias galimybes balsuoti ir sukurti nepriklausomą konvencijos stebėsenos mechanizmą – Lietuvos valstybė turi įgyvendinti per vienus metus, tai yra iki šių metų balandžio. Kol kas nei LNF atstovams, nei patiems ministerijos valdininkams dar visiškai neaišku, kaip šios rekomendacijos bus įgyvendintos. Tiksliau, visiems yra aišku, kad per JT Neįgaliųjų teisių komiteto rekomenduotą laikotarpį jos nebus įgyvendintos. 

Vėliau susitikime pradėti kelti aktualiausi neįgaliųjų organizacijoms skauduliai, susiję su projektų finansavimu, jų rengimu, nuolatiniu lėšų vėlavimu. Daugelio didžiausių neįgaliųjų organizacijų netenkina nei dabartinis jų finansavimas, nei tai, kaip įgyvendinama Nacionalinė neįgaliųjų socialinės integracijos programa. Ypač daug klausimų ir neaiškumų kyla paslaugų bendruomenėse projektus perdavus savivaldybėms: neaiškūs projektų vertinimo kriterijai, daug subjektyvumo. Pavyzdžių kiekviena susitikime dalyvavusi organizacija galėjo pateikti nors vežimu vežk. Ar bent kiek rūpi visa tai ministerijos valdininkams – tikėkimės, kad taip! Pats ministras L. Kukuraitis pripažino, kad dabartinė projektų finansavimo, konkursų skelbimo tvarka – "didelis balaganas". Taip yra todėl, kad konkursai neįgaliųjų integracijos projektams finansuoti negali būti skelbiami metų pabaigoje, nes, kol patvirtinamas valstybės biudžetas, kol gaunamas ekspertų įvertinimas, ateina ir kitų metų pavasaris. Kiek ministro pažadas rimtas, greitai galėsime įsitikinti patys, tačiau susitikime dalyvavę LNF ir kitų nevyriausybinių organizacijų atstovai buvo patikinti, kad vėliausiai gegužės mėnesį turės būti paskelbti visi ateinančių metų konkursai. 

LASS pirmininkas Sigitas Armonas atkreipė ministerijos valdininkų dėmesį, kad 2019 m. minėta programa, gyvavusi ketvirtį amžiaus, baigiasi, todėl ministerija turėtų apsispręsti ir aiškiai pasakyti, ar ji mato nevyriausybines neįgaliųjų organizacijas kaip valstybės partnerius ar ne. Jeigu atsakymas bus teigiamas, tada reikalingas ir atitinkamas dėmesys bei finansavimas. Kad tokio dėmesio stinga, rodo vienas paskutinių Neįgaliųjų reikalų departamento sprendimų: leidybinei programai, per kurią finansuojama neįgaliųjų spauda, skirti finansavimą dešimčiai su puse mėnesio. Šis nesuprantamas ir daugelį šokiravęs Neįgaliųjų reikalų departamento sprendimas sulaukė itin griežtos reakcijos ir kritikos. Ar bus padarytos iš šios kritikos kokios nors išvados, kol kas niekas pasakyti negali – ministerijos valdininkai atsakomybę peradresuoja savo pačių teisininkams, o šių atstovai susitikime nedalyvavo, taigi ir atsakomybės estafetės nebuvo kam tęsti. Tad šį pasakojimą galėtume baigti visai pesimistiškai: žaidimas "mes geri, blogi – kiti" sėkmingai žaidžiamas toliau. Bet galima ir optimistinė pabaiga: netiesa, kad valdininkai, priimantys absurdiškus sprendimus, yra visagaliai, kad patys nieko negalime, išskyrus nuolankiai išklausyti ir vykdyti jų sprendimus. Biurokratinio pasaulio dėsnių nepakeisime ir nepatobulinsime, bet už savo tiesą pakovoti galime. Už valdininkų nugarų stovi politikai, už politikų – rinkėjai, visuomeninė nuomonė. Tai sakydami nesiūlome tapti nei profesionaliais rėksniais ir "ramybės drumstėjais", tačiau, nedarydami nieko, tik dar kartą parodysime savo silpnumą.