MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

ATSĖLINUSIOS TAMSOS ŠVIESA

Šis esė apie matymą ir nematymą, fizinį ir dvasinį, atsirado dėl sąmonėje kartais neįprastai susikryžiuojančių jungčių, kurios vėliau įgijo ir prasmę. Reginčiojo ir nematančio arba silpnai matančio susidūrimas, realus ir vaizduojamas kūrinyje, dažniausiai nevienareikšmis. 

Yra puikus lenkų poetės Vladislavos Šimborskos eilėraštis "Katinas tuščiame bute". Ne kartą esu jį skaičiusi. Visada žavėjausi jo daugiaprasmiškumu, nors tekstas - itin konkretus. Kuo čia dėtas V. Šimborskos eilėraštis? Paaiškinsiu asociacijų seka. Su ilgamečiu "Mūsų žodžio" redaktoriumi Adolfu Venckevičiumi, dirbdami viename kabinete, esame kalbėjęsi ne viena tema. Keista ar ne, bet dažniausiai mūsų pokalbiai "atsiplėšdavo" nuo kasdienybės ir kildavo į egzistencinę erdvę. Atmintyje iš pašnekesių su Venckevičiumi likusi mano pačios jam aiškinta vienatvės samprata. Vienatvė - akligatvis, tuščias begarsis butas. Tai būdavo ir savotiškas aklo žmogaus provokavimas: o kaip toje vienatvėje gyvena jis - juk jam daugsyk sunkiau. Šimborskos eilėraštyje vaizduojamas po šeimininko mirties bute likęs vienas katinas. Eilėraštis parašytas mirus poetės širdies draugui K. Filipovičiui - autorė ateidavo į tuščią butą pamaitinti vienišos katės. Visas eilėraštis - skausmingos netekties liudijimas: "Numirti - šitaip nesielgiama su katinu." Tekste tai, ką išgyvena katinas, tampa žmogaus jausmų atitikmenimis: "ant laiptų girdėti žingsniai, bet ne tie", "kažkas čia neprasideda įprastu laiku" . Ir itin graudžios eilutės: "Tegul jisai tik sugrįžta,/ Tegu pasirodo,/ Iškart sužinos,/Kad negalima šitaip su katinu." Taigi vienatvė - tuščias butas, kuriame esi paliekamas, kai vienaip ar kitaip pradingsta tie, kurie buvo tavo atramos. Ko gero, vienatvė arti ir tada, kai nematai: tampi tuščiame bute šeimininko - savo prarasto regėjimo? - niekada nesulauksiančiu katinu. Matyt, man, šnekantis su redaktoriumi, buvo įdomu sužinoti, kada ir kaip pradedamas įveikti nematymas. Ir kad aš gana greitai supratau, kad fizinis nematymas gali prilygti šimteriopai didesniam dvasiniam matymui, turiu būti dėkinga A. Venckevičiui. Tyliame bute gimdavo daugelis jo apsakymų, esė asociacijų, perskaitytų knygų interpretacijų, kuriomis jis noriai dalindavosi. Akligatvis nušvisdavo. Tapytojas Polis Gogenas yra pasakęs: "Kad matyčiau geriau, užsimerkiu." Vienatvė irgi yra tokia būsena, kuri turi mažiausiai du išėjimus: vienas - laiptai žemyn, kitas - durys į naujai kuriamą savo erdvę, kurioje užsimerkus regima geriau: vis daugiau ima matyti siela, vis šviesesnis tampa protas. Be to, daiktus galima matyti ne tokius, kokie jie yra, o tokius, kokius norime matyti. Tuščio buto tyloje pasigirsta ir laiptais kylančio šeimininko žingsniai. Su A. Venckevičiumi kalbėdavomės ir apie juos. 

Apytamsiame kambaryje - ir Šatrijos Raganos, XX a. pradžios lietuvių neoromantikės, apysakoje "Sename dvare" vaizduojama pana Verusia. Tai tekstas apie gresiančią neregystę (nematymą) ir matymą - jau savo siela, širdimi. Apie pusaklę moterį apysakoje samprotauja Irutė - jautri ir protinga mergaitė. Mat mamatė nuolat ugdo dukros estetinį skonį (dvare skaitoma, muzikuojama), formuoja moralinius principus (mergaitę moko būti gerą, atsakingą, gailestingą), kalba apie egzistencinius dalykus (būties prasmę, sielą, amžinybę, laimę), stengiasi, kad nenutrūktų ryšys su giminėmis, skiepija meilę lietuvių kalbai ir kultūrai, moko mylėti ir suprasti gamtą. Irutė lengvai įsijaučia į kito žmogaus, ypač likimo nuskriausto, gyvenimą. Kalnėnuose - tai viena iš Irutės maloniausių svečiavimosi vietų - mergaitė pamato paną Verusią. Moteris prastai mato, nelabai ką gali dirbti: telikęs vienas užsiėmimas - mezgimas, nėrimas. Mergaitei gaila ankančios moters ("baisi aklumo šmėkla stovi šalia jos"), melsdamasi ji prašo Aukščiausiąjį šios moters pasigailėti ("Dieve, duok, kad pana Verusia neapaktų"), vaikiškai samprotauja apie Viešpaties teisingumą ("bausti Dievas jos neturi už ką"), tiki, kad moteris vis dėlto neapaks ("ne, nepadarys to Dievulis"). Kita vertus, "pustamsį, liūdną" Verusios kambarį Irutė regi kaip moterį ateityje visiškai įkalinsiančią vietą. Kambario prieblanda ir prie ankančios moters sėlinanti tamsa - tai gūdžios nakties, būsimos neregystės, metafora: "Tose tyliose pavakario valandose mano maža galvelė ima kartais mąstyti, kokia vargšė yra pana Verusia, kaip baisu jai bus visiškai apakus." Bet yra šiame tekste ir šviesos - tai panos Verusios dosnumas. Moteris prideda komodą įvairiausių mažmožių ir, atvažiavus vaikams, visa tai dalija. Irutei pana Verusia irgi be galo dosni: "Man duodavo kažkokias sageles, kaspinus, karolėlius, kartais gražias skiautes lėlių drabužiams." Neturinti pinigų moteris ištuština savo seną komodą ir "tas dalinimas teikia jai didžiausio džiaugsmo". Pritemęs kambarys, "amžinai mirgantys virbalai" pusaklės moters rankose - tokią paną Verusią regi mažoji Irutė. Mergaitė jaučia ne tik dėl fizinės negalios apkarsiantį Verusios gyvenimą, tai yra pamažu nusileisiančią tamsą, ji regi ir akliną erdvę nutvieskiantį gerumą. Negalios galia, tamsos šviesa, nematymą įveikiantis matymas širdimi, siela. 

O baigti norėtųsi jungiant visas teksto gijas į vieną. Visi kambariai vieną dieną aptemsta visiškai. Baisiausia tam, kuris tokiame kambaryje lieka vienas. Baisu aklam. Baisu ir tam, kuris mato. Žmogus ar katinas - nedidelis skirtumas: baisu, kai niekas nepareina. Dar baisiau - kad jau niekada. Šviesą tamsoje reikės susigrąžinti pačiam. Galbūt prisiminti žaibuojančius virbalus. Galbūt - seną komodą su paslėptomis dovanėlėmis. Galbūt tuščiame kambaryje išgirdus pirmą pirmosios novelės eilutę. O galbūt tai bus laiptais kylančio šeimininko žingsniai. Ir tada jau visai nesvarbu, ar jis pareina iš tikrųjų. Juk užsimerkiama, kad būtų matoma geriau.