SUKAKTYS

"NAUJAJAM ŠVYTURIUI - 100"

Už poros metų "Mūsų žodžiui" bus 60, o jo pirmtakui - žurnalui "Mūsų aklieji" - 90 metų. Pasirodė du šio žurnalo numeriai. 1959 metais išleistas pirmasis mėnesinio žurnalo "Mūsų žodis" numeris. Žurnalas be didelių sutrikimų leidžiamas iki šių dienų. Tokios yra labai apibendrintos lietuviškos neregių spaudos istorijos datos. Svarbu pažymėti, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vos dešimtmečiui praėjus, šalyje pasirodė pirmasis leidinys apie neregių gyvenimą, o ilgą savarankišką istoriją pragyvenusioje šalyje - Didžiojoje Britanijoje - neregių spauda yra vyresnė vos dešimčia metų. Jai atstovauja britų neregių žurnalas "The new Beacon" ("Naujasis švyturys"). Sveikiname kolegas su šimtmečiu. Svajojame ir patys tokio jubiliejaus sulaukti. Siūlome susipažinti su dabartinės redaktorės Hanos Adams (Hannah Adams) mintimis žurnalo jubiliejaus proga. Įdomiausias mintis atrinko ir išvertė į lietuvių kalbą Audronė Gendvilienė. 

Britanijos Karališkojo nacionalinio aklųjų instituto (RNIB) žurnalas "The Beacon", dabartinio "New beacon" pirmtakas, spausdinamas popieriniu pavidalu padidintu šriftu iki šių dienų. Neseniai jis pradėtas leisti elektroniniu pavidalu "NB Online". 2017 m. sausio mėnesį "The new Beacon" paminėjo šimtmetį. Įdomu, su kokiomis problemomis Anglijoje aklieji susidurdavo 1917 m. ir kas jiems rūpi po šimto metų. 

RNIB archyvo, kuris veikia Karališkojo nacionalinio aklųjų instituto būstinėje Londone, lentynose kruopščiai saugomi "The Beacon" egzemplioriai - nuo pirmojo iki paskutinio numerio. Metiniai komplektai dailiai įrišti į odinius viršelius. Kantrus skaitytojas, juos vartydamas, gali rasti informacijos apie akių ligų gydymo metodus, taikytus prieš šimtą metų, statistikos apie akluosius ir jų gyvenimo sąlygas. 

Pirmasis "The Beacon" numeris pasirodė 1917 m., kai pasaulyje buvo neramu: vyko Pirmasis pasaulinis karas - Britanija ir Prancūzija kovojo su Vokietija, Rusijoje prasidėjo revoliucija, o Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai Niujorko gatvėse rengė protestus prieš linčo teismus juodaodžiams. Kare ir neramiu ne karo laiku žūdavo žmonės. Dalis likusių gyvų kovų dalyvių susižeidę netekdavo regėjimo. Pirmaisiais žurnalo leidybos metais daug straipsnių buvo skirta kariams, mūšiuose netekusiems regėjimo, motyvuoti. 

1917 m. pirmajame sausio numeryje redaktoriai rašė: "Mes manome, kad pasirodžius pirmajam žurnalo "The Beacon" numeriui, prasidėjo naujas etapas aklųjų organizacijos The National Institute (dabar jis vadinamas RNIB) istorijoje. Rengiant žurnalą spaudai, baisūs debesys, uždengę pasaulio veidą nuo pat baisiojo karo pradžios 1914 metais, nerodė ženklų, kad išsisklaidys, todėl mums reikia būti drąsiems ir gyventi toliau, bet ne už kalnų diena, kai išauš taikos aušra ir prasidės naujas gyvenimas naujomis sąlygomis." 

Toks optimizmas ir raginimas susitelkti siekiant bendro gėrio buvo tarytum žurnalo stuburas - tokia nuostata išliko nepakitusi visus 100 metų. Antrajame žurnalo numeryje redaktorius savo pastabose rašė, kad norėtų, jog žurnalas "The Beacon" turėtų "realią galią reginčiųjų pasaulyje", kad neleistų "regintiesiems užmiršti paprastos pareigos palengvinti gyvenimą tų, kurie buvo pasmerkti gyventi amžinoje tamsoje". 

"The Beacon" žurnale nagrinėti to meto akliesiems rūpimi klausimai. Mėnesiniame leidinyje buvo galima perskaityti rimtų straipsnių apie viso pasaulio aklųjų socialinę padėtį, sužinoti apie apakimo priežastis ir aklumo prevencijos atvejus. Taip pat buvo galima paskaityti aklųjų autorių prozos kūrinių, eilėraščių, laiškų. Nemažai straipsnių ir tada buvo skirta, ir šiomis dienomis skiriama specialistams - žmonėms, kurie rūpinasi aklais suaugusiais ir vaikais. Todėl žurnalo skaitytojų gana daug. 

1917 m. "The Beacon" išspausdino ataskaitą apie Nacionalinio aklųjų instituto nuveiktą darbą siekiant, kad profesinės sąjungos finansiškai remtų darbe regėjimo netekusius darbininkus. Ataskaitoje teigta: "Turbūt mažai kas žino, jog per metus apanka daugiau kaip 200 žmonių, dirbančių pramonės įmonėse." 

Nacionalinio instituto rūpinimusi kelios profesinės sąjungos, tarp jų - kalnakasių, tekstilės darbuotojų ir geležinkelininkų - sutiko mokėti mokestį, lygų 2 šilingams ir 6 pensams per metus vienam darbuotojui - finansinę paramą, skiriamą įvykus nelaimingam atsitikimui. Tai pavadinama "žingsniu teisinga kryptimi". 

Dažnai pasitaikanti tema ne tik karo laikotarpiu, bet ir per visą žurnalo gyvavimo istoriją buvo aklųjų profesinis mokymas ir jų išsilavinimas. Kad aklieji nebūtų "palikti tamsoje", buvo pabrėžiama, jog būtina užtikrinti apakusiųjų visišką integraciją į visuomenę, siekta, kad aklieji suprastų - ir jų indėlis siekiant visuomenės gerovės yra vertingas. 

Per 100 metų išspausdinta daugybė straipsnių, skirtų aklųjų ir silpnaregių įsidarbinimo galimybėms pristatyti. Rašyta, kur galima išmokti tam tikrų profesijų, dėti darbo skelbimai, skelbta statistika, kiek aklųjų ir kokias specialybes yra įvaldę. Pavyzdžiui, 1967 m. Didžiojoje Britanijoje iš 100 fizioterapeutų keturi buvo neregiai. 

Po Pirmojo pasaulinio karo buvo įsteigti Šv. Danstano sveikstančių kareivių globos namai. Ten "drąsiems akliesiems" teiktos paslaugos, kurias šiandien vadintume reabilitacija. Globos namuose buvo mokoma dailidės, batsiuvio amato, daržininkystės. "Vyrams, turintiems ypatingų protinių sugebėjimų", buvo galima mokytis masažo, po kursų jiems buvo garantuojamas darbas karo ligoninėse. Pirmajame "The Beacon" numeryje buvo išspausdinta žinutė apie lėšų telkimo akciją Šv. Danstano kareivių globos namams. Londone penkių žvaigždučių "Savojos" viešbutyje buvo surengta kalėdinė mugė. Susirinko daugybė žmonių, kurie dosniai atvėrė pinigines. 

"The Beacon" žurnalas rašė ne vien apie kare apakusius karius, bet ir apie vaikus. Viename 1939 m. numeryje išspausdintas izraelitų Hohe Warte aklųjų instituto direktoriaus pavaduotojo dr. Leo Fuchso vedamasis. Autorius rašė: "Aklus vaikus reikia mokyti, kad jie užimtų deramą vietą normaliame pasaulyje, kad suaugę atlaikytų gyvenimo išbandymus ir įrodytų, kad turi įvairių talentų. Mokykla jiems turi įskiepyti pasitikėjimą savimi, žinojimą, kad jų veikla vertinga ne tik pati savaime, bet gali prilygti to paties amžiaus reginčių vaikų veiklai." 

Žurnalas ne visada spausdindavo tokius sudėtingus straipsnius. Dažnai ir tonas, ir turinys būdavo gana žaismingi. 1927 m. balandžio numeryje "The Beacon" perspausdino straipsnį iš amerikiečių analogo "Outlook for the Blind", kuriame buvo aprašyta dar negirdėta neregės moters profesija. Emma Mast, kuri regėjimo neteko, kai buvo keturiolikos metų, dirbo San Franciske kavos ragautoja. Bendrovės savininkas manė, kad jos skonio pojūtis buvo daug jautresnis už reginčiųjų. Straipsnyje minėta, kad kavos ragautoja ji dirba jau dvidešimt metų ir kad pasaulyje ji vienintelė šios profesijos atstovė. Per darbo dieną ji paragaudavo daugybės rūšių kavos, išvirtos iš Pietų Afrikoje, Centrinėje Amerikoje, Meksikoje, Havajuose, Javoje ir Arabų šalyse užaugintų kavos pupelių. 

2001 m. žurnalo pavadinimas pakeistas - jis tapo "New Beacon" ("Naujasis švyturys"). Tais metais išleistas 1000-sis jo numeris. Tuometinė redaktorė Ann Lee parašė probleminį straipsnį apie tai, kad aklieji, negalėdami perskaityti vaistų etikečių ir informacinių lapelių, apsinuodija medikamentais arba rizikuoja jais apsinuodyti. Ji rašė: "Net aklųjų ligoninės neaprūpina pacientų jiems prieinama informacija. Atlikus apklausą, nustatyta, kad 86 procentai akių ligoninių pacientų gauna laiškus, nurodančius atvykimo pas gydytoją laiką, išspausdintus standartinio dydžio reginčiųjų šriftu. Jų aklieji negali perskaityti. Tik 17 procentų pacientų gavo informaciją apie gydymą tinkamu formatu." Praėjo dar 15 metų, ir 2016 m. Jungtinėje Karalystėje, nors ir ne visuose jos regionuose, įsigaliojo Informacijos prieinamumo įstatymas, įpareigojantis sveikatos paslaugų teikėjus pateikti informaciją paciento pageidaujamu formatu. 

Pastaraisiais metais žurnalas pakeitė kryptį, tematika susiaurėjo. Dabar jame daugiausia dėmesio skiriama akių sveikatai, apakimo priežastims ir gydymo būdams, nes RNIB pradėjo leisti kitus leidinius, skirtus konkrečioms skaitytojų grupėms.