NEREGYS DARBO RINKOJE

KNYGŲ APSUPTYJE

Kad ir kaip būtų keista, bet šiais laikais paprastas žmogus be modernių technologijų negali nė žingsnio žengti. Kiekvieną dieną nuo jų tampame vis labiau ir labiau priklausomi. Lyg ir atrodytų, kad kai kur jos nėra būtinos, bet iš tikrųjų taip nėra. Vienas iš pavyzdžių - viešosios bibliotekos. Dar prieš dvidešimt metų, atėjęs į biblioteką, norėdamas gauti reikiamą knygą, privalėjai eiti į katalogų skyrių. Ten didelėse spintose būdavo gausu stalčiukų. Jie pažymėti raidėmis. Išsitraukęs jį, ieškodavai tau reikiamos knygos kortelės. Tuomet ranka užpildydavai specialų užsakymo lapelį, kuriame buvo būtina nurodyti knygos šifrą. Kitaip bibliotekininkė užsakytos knygos nerasdavo. Užsakymo tekdavo laukti nuo pusvalandžio iki valandos. Gavęs knygą keliaudavai į skaityklą ir ten skaitydavai. Prireikus ką nors išsirašyti, tekdavo rašyti ranka ant popieriaus lapo. Tada švietimo aparatai buvo tikra retenybė. O apie nešiojamus kompiuterius, skenerius, skaitmeninius fotoaparatus ar mobiliuosius telefonus su ypač jautriais fotoaparatais galėjai perskaityti nebent fantastinėje literatūroje. 

Dabar ne tik modernios didžiųjų miestų, bet ir mažų miestelių, kaimo bibliotekos neįsivaizduojamos be kompiuterių, skaitmeninių katalogų. Bibliotekininkė reikiamą knygą suranda per kelias akimirkas. O jeigu norimos knygos bibliotekoje nėra, tuomet jos darbuotoja tiksliai gali pasakyti, kur jos ieškoti. Šiuolaikinė bibliotekos sąvoka gerokai prasiplėtusi. Ji ne tik knygų saugykla bei skaitytojų aptarnavimo vieta, bet ir kompiuterinio raštingumo, interneto, mokesčių mokėjimo vieta. 

Apie šiuolaikinę biblioteką, skaitytojus, knygas ir dar daug ką kalbamės su Naujosios Akmenės patyrusia bibliotekininke silpnarege Regina Rulinskiene. 

"M. Ž." Manoma, kad bibliotekininkės darbas nėra dinamiškas ir patrauklus. Ypač seniau, kai bibliotekininkė tik aptarnaudavo skaitytojus. Kodėl jūs pasirinkote šią profesiją? 

R. R. Nuo pat gimimo mano regėjimas yra silpnas, todėl mokiausi Kauno aklųjų vidurinėje mokykloje. Mokydamasi vyresnėse klasėse norėjau grįžti į miestą, kuriame gimiau ir kur gyveno mano tėvai. Sukau galvą, kokią profesiją pasirinkti, kad būčiau naudinga savo miestui. Silpnas regėjimas ribojo pasirinkimo galimybes. 

Pramokusi skaityti pamėgau knygas. Pradėjau nuo vaikiškų knygelių, o vėliau man augant keitėsi ir lektūra. Skaičiau ne tik laisvalaikiui skirtą literatūrą, bet ir rimtus klasikos veikalus. Kartą man į galvą šovė netikėta mintis - o kodėl nepamėginus mokytis bibliotekininkystės? Skaityti mėgstu. Darbe taip pat galėsiu skaityti. Maniau, grįžusi po studijų namo, tikrai surasiu bibliotekininkės vietą. Taigi po mokyklos baigimo atsidūriau Telšiuose. Ten baigiau bibliotekininkystę. Grįžau į Naująją Akmenę ir įsidarbinau bibliotekininke. Čia dirbu jau kelis dešimtmečius. Nesigailiu pasirinkusi šią profesiją. Esu knygų žmogus. Todėl bibliotekininkės darbas man ne tik pareiga, bet ir malonumas, galimybė nuolat skaityti. Dažnas atėjęs klausia patarimo, kokią knygą rinktis. Jeigu pati neskaitysi, tai skaitytojui tikrai negalėsi patarti. 

"M. Ž." Pradėjote dirbti senoje bibliotekoje, klasikinėje, kur ritmas neskubrus, katalogai korteliniai, o bibliotekininkė - tikras autoritetas. Kaip per tuos darbo metus pasikeitė jūsų darbovietė? 

R. R. Iš tiesų skirtumas yra milžiniškas. Kai tik pradėjau dirbti, bibliotekininkės darbas nebuvo toks intensyvus kaip dabar. Atėjęs į biblioteką skaitytojas niekur neskubėjo. Jis galėdavo knygų korteliniuose kataloguose pats panaršyti ir paieškoti norimos knygos. Neradęs, ko norėdavo, pagalbos kreipdavosi į bibliotekininkę. Aš patardavau, papasakodavau apie naujas knygas ir atnešdavau išrinktą skaitytojo tomą. Seniau knygų srautai buvo ne tokie intensyvūs kaip dabar. Biblioteka, gavusi naujų knygų, siuntą turėdavo užregistruoti. Tekdavo viską rašyti ranka. Katalogines korteles rašydavome ranka arba rašomąja mašinėle. Tiesa, anksčiau skaitytojų buvo daugiau, nes biblioteka būdavo vienas iš pagrindinių ir svarbiausių informacijos šaltinių. 

Dabar bibliotekininkės darbas labai pasikeitė. Be kompiuterio nežengsi nė žingsnio. Visa informacija yra kompiuteryje. Jame įdiegtos pagrindinės bibliotekininkystės programos. Popierinės katalogavimo sistemos neliko. Aišku, kompiuteris palengvino darbą, bet, kita vertus, spartesnis gyvenimo ritmas. Skaitytojus vien tik aptarnauti nepakanka. Bibliotekininkės darbų sąrašas kur kas ilgesnis. 

"M. Ž." Aptarkime tą bibliotekininkei priskiriamą darbų sąrašą. Ar silpnas regėjimas - ne kliuvinys žengti koja kojon su techniniu progresu? 

R. R. Mano darbovietė yra miesto nuošalyje. Jau daug metų statoma nauja biblioteka. Deja, metai po metų įkurtuvės vis atidedamos ir atidedamos. Dabar žadama, kad į naujas patalpas pereisime kitais metais. Dabartinės bibliotekos patalpos per ankštos. Visi dirbame susispaudę. Esu atsakinga už skaitytojų aptarnavimą arba, kitais žodžiais tariant, dirbu skaitytojų aptarnavimo abonementiniame skyriuje. Skaitytoją aptarnauti yra nepalyginamai lengviau negu anksčiau. Seniau informacija būdavo tik rašytinė. Ieškant norimos knygos, reikėdavo raustis kortelių kataloguose. Dabar tereikia žvilgtelėti į kompiuterį. Ten surandi ne tik reikiamą informaciją apie knygą, bet ir daug papildomos. Suradusi knygos duomenis keliauji į fondus. Ten be didesnio vargo randi tai, ko reikia. Dirbant daug metų vienoje vietoje knygų saugyklas žinau atmintinai. Žinoma, kartais knyga padedama ne į jai skirtą vietą. Tada paieška užtrunka arba tampa šiek tiek sudėtingesnė. Laimei, tai nutinka labai retai. 

Kitas darbelis - knygų dėjimas į fondus. Tai kruopštumo reikalaujantis procesas. Jeigu knygą padėsi ne į jai skirtą vietą, tai kitą kartą nei pati, nei kita bibliotekininkė jos nesuras. Naujas knygas reikia aprašyti ir paruošti jų elektroninį aprašą. Sąlyginai nauja bibliotekininkei priskiriama užduotis - informacijos rinkimas. Tai tapo mūsų kasdienybe. Informacijos ieškome įvairiausios, kartais net nesusijusios su knygomis. Renkant naują informaciją reikia daug skaityti. Nors mano akys ne per stipriausios, bet, gelbstint dabartinėms technologijoms, puikiai susitvarkau. 

"M. Ž." Smalsu, kokias paslaugas, be skaitytojų aptarnavimo, teikia jūsų biblioteka? 

R. R. Dabar biblioteka - ne tik kultūros židinys. Pirmiausia čia vyksta daug kultūrinių renginių: susitikimai su rašytojais, keliautojais, kitais žymiais žmonėmis. Negaliu nepaminėti Poezijos pavasario skaitymų. Taip pat bibliotekos erdvė yra išnaudojama įvairiausioms parodoms eksponuoti. Norintys gali ateiti ir naudotis internetu. Nemokantys gali mokytis naudotis kompiuteriu. Dažniausiai su juo dirbti mokosi vyresnio amžiaus skaitytojai. 

"M. Ž." Ar šiais informacijos laikais daug skaitytojų aptarnaujate? Kas ateina rinktis knygų? 

R. R. Smagu, kad dar vis sulaukiame skaitytojų. Jokia paslaptis - knygų mylėtojų skaičius mažėja. Senoji karta, kuri yra pratusi prie spausdinto žodžio, po truputį išeina. Jaunimas turi kitokius informacijos šaltinius. Jų pasaulis - mobilusis telefonas ir juo gaunama informacija. Norintys skaityti gali rinktis ne tik spausdintą, bet ir elektroninę knygą. Ne vienas jaunuolis taip ir daro. Tiesa, norėjome aptarnauti ir žmones su regos negalia. Deja, garsinė knyga reginčiųjų bibliotekoje nebuvo paklausi, todėl jos atsisakėme. Mūsų skaitytojai yra tradicinės knygos mylėtojai. Per dieną vidutiniškai sulaukiame apie dvidešimt skaitytojų. 

"M. Ž." Ką patartumėte norintiems rinktis bibliotekininkės profesiją? Koks turėtų būti naujos kartos šios profesijos atstovas? 

R. R. Sunkiausia yra patarti. Laikas nestovi vietoje. Dabar bibliotekininkams yra keliami vieni reikalavimai, o po metų ar kelerių - gal bus visai kiti. Manyčiau, prieš renkantis šią profesiją derėtų sau užduoti kelis klausimus. Svarbu į juos sąžiningai atsakyti. Pirmiausia - ar mėgsti knygas? Ar jos neslegia ir nenusibosta? Kokios tavo bendravimo galimybės? Ar esi veiklus ir nebijai iniciatyvos? Šis bruožas dabartiniam bibliotekininkui ypač svarbus. Teigiamai atsakius į šiuos klausimus bibliotekininko profesija bus ne našta, o malonumas. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS