ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Aušra JONKUTĖ

POZITYVUMO IR PASITIKĖJIMO SAVIMI PUOSELĖJIMAS

Visuomenėje vis dar pastebimas prieštaringas požiūris į negalią turinčius žmones. Esama neteisingų įsitikinimų, nuostatų, kurios ne tik neleidžia į negalią pažvelgti plačiau, bet ir apriboja neįgalaus žmogaus integraciją į visuomenę, suvokimą, kad ir jis, nematantis, yra vertingas, gali pasiekti savo tikslų. Profesorius J. Ruškus įžvelgia požiūrio problemą ir teigia, kad individualus ir visuomenės požiūris vis dar mažai reflektuojamas ir priimamas kaip objektyvi ir nekintanti tiesa. Požiūris turi lemiamą vaidmenį priimant sprendimus, bendraujant su kitais žmonėmis. Nuo to, kaip vertiname vieną ar kitą reiškinį, priklauso, kaip elgiamės. 

Toliau pateikiama Holly Scott Gardner viename interneto tinklalapyje aprašyta patirtis. Autorė pasakoja, kaip tėvų palaikymas ir jų požiūris į negalią, aplinkinių švietimas padeda aklam vaikui užaugti gerai save vertinančia, savimi pasitikinčia, oria asmenybe. 

* * * 

Užaugau žaisdama futbolą, pešdamasi su sese ir skaitydama visas knygas, kurias tik galėjau paimti į rankas. Mano vaikystė nebuvo tobula, nes daugeliu atvejų buvo skausmingos patirties. Į aklumą mano tėvai niekada nežiūrėjo kaip į tragediją ar į kažką, dėl ko reikėtų nerimauti, - tai buvo tik dar vienas mano ypatumas. 

Kiek žinojau, akli suaugę žmonės studijavo universitete, gavo darbus ir sukūrė šeimas. Nesuvokiau, kad visuomenė nesitiki to ir iš mūsų, aklųjų. Mano tėvai ugdė atsakomybę už savo elgesį, tikėjosi, kad aš pasieksiu tų pačių tikslų kaip mano sesuo. Mudviejų stiprieji būdo bruožai skyrėsi, bet mudvi buvome vienodai auginamos ir ugdomos. Požiūris į save pasikeitė tada, kai sutikau kitus aklus žmones. Tada supratau, kad jie buvo auklėjami kitaip nei aš. Man nebuvo ribojama laisvė - jos jie net negalėjo įsivaizduoti. Mat mano tėvai tikėjo, kad galiu pasiekti viską, ko noriu. 

Tėvai pasirūpino, kad galėčiau skaityti brailio knygas, penkerių metų pradėti savarankiškai naudotis kompiuteriu. Niekada nebuvau nuo kažko priklausoma. Jei reikėdavo surasti kokios informacijos, ką nors sužinoti, dariau tai pati. Tai buvo labai naudinga - turėjau galimybę daug sužinoti apie platų pasaulį. Mano žinios nebuvo "perfiltruotos", tai yra jos nebuvo tai, ką, kitų nuomone, aklas vaikas turi žinoti. Aš pati naudojausi savo gebėjimais, pati siekiau surasti atsakymus į visus man kilusius klausimus. Tokią nuostatą palaikė ir mano tėvai - jie visada skatino mane būti smalsia ir savarankiška. Nebijojau tyrinėti - žinojau, kad vis vien ką nors atrasiu. 

Jei turėčiau galimybę ką nors pakeisti savo gyvenime, būtų labai mažai, ką norėčiau keisti. Vienas iš tokių dalykų - naudojimasis baltąja lazdele. Nors turėjau orientacijos ir mobilumo užsiėmimų nuo ankstyvo amžiaus, niekada nesivarginau, tai yra išeidavau iš namų be baltosios lazdelės. Laikiau ją gera priemone, bet buvau įsitikinusi, kad niekas neprivers manęs ja naudotis. Dabar suvokiu: baltoji lazdelė, vaikui paduota nuo mažens, gali suteikti kur kas daugiau laisvės. Vaikas, kuris auga naudodamasis lazdele, supras naudą, kurią ji teikia. Būtent lazdelė gali padėti tapti nepriklausomam gerokai anksčiau. Be to, ji gali padėti užmegzti lygiaverčius santykius su bendraamžiais - o ne vien priklausyti nuo jų. 

Aplinkinių žmonių reakcija man darė neigiamą įtaką - privertė jaustis nepatogiai dėl savo aklumo. Pradėjau suprasti, kad mano gebėjimai dalyvauti vienoje ar kitoje veikloje priklauso nuo to, kaip kiti žiūri į mane, o ne nuo to, ką iš tikrųjų galiu. Kai kurie mokytojai paskatino mane išmokti naujų įgūdžių, siekti sėkmės. Kiti mane privertė jausti gėdą, išskyrė mane, kaip turinčią mažiau gebėjimų, - netgi sužinoję, ką galėčiau padaryti. Kovojau su savimi gana ilgai - norėjau įveikti neapykantą ne tik sau, bet ir manęs nesuprantančiam pasauliui. Maniau, kad nenusipelniau gyventi, - ne todėl, kad tuo tikėjau, bet todėl, kad norėjau būti lygi su kitais bendraamžiais. Žinojau - to niekada nebus. Tokios mintys kenkė man pačiai. 

Iš manęs dažnai buvo atimama galimybė rinktis - taip nutikdavo dėl mano aklumo. Ne aš pati nuspręsdavau, su kuo sėdėti, - suaugusieji paimdavo mano ranką ir priversdavo sėsti ten, kur jie norėdavo. Jiems nebuvo svarbu, kad protestuodavau. Buvau neįgalus vaikas - tai reiškė, kad negalėjau rinktis kaip sveikasis. Laimei, tėvai sakė - taip neturi būti. Jie teigė, kad galiu priimti sprendimus, turiu tokią pat teisę daryti tai, ką daro mano matantys bendraamžiai. Toks tėvų požiūris padėjo man jaustis drąsiai, atvirai pasakyti kitiems, kaip jaučiuosi, kai su manimi būdavo elgiamasi netinkamai. 

Vaikai visada stebi savo tėvų veiksmus - patys elgiasi taip pat. Jei tėvai žvelgs į aklą vaiką pozityviai, pasitikės jo gebėjimais, vaikas irgi save vertins teigiamai. Pasaulis neabejotinai mažina ir aklo vaiko, ir tėvų lūkesčius, bet tėvai gali laikytis visai kitokio požiūrio ir įrodyti, kad jų vaikai, netgi turėdami negalią, yra pajėgūs daug ką padaryti. Jei neįgalūs vaikai turi brolių ir seserų, padalinkite namų ruošos darbus. Tikėkite, kad jūsų aklas vaikas prisidės prie šeimos gerovės, taip pat daug ko išmokys jus. 

Nepaisydama to, kaip su manimi elgėsi aplinkiniai, niekada neabejojau savo gebėjimais. Užaugau tikėdama, kad akli žmonės sėkmingi, - tėvai niekada neleido galvoti kitaip. Aklumas buvo gana nereikšmingas mano gyvenimo faktas, o ne šešėlis, kybąs virš mūsų, nulemiantis bet kokį pasirinkimą. Tokia nuostata padėdavo man įveikti gėdą, kurią išgyvendavau ne kaip savo, o kitų diegiamą jausmą. Galop supratau: tai visuomenės problema - ne mano, man viskas gerai. Jei būčiau neturėjusi gebėjimų rūpintis savimi, keliauti ir gyventi gyvenimą taip, kaip norėjau, būtų buvę daug sunkiau. 

Holly Scott Gardner teigia, kad geriausias dalykas, kurį gali tėvai padaryti rūpindamiesi savo vaikais, - tai tikėti jais, tikėti jų sėkme. Reikia vertinti vaikų nuomonę, suteikti galimybę priimti sprendimus, išmokyti reikiamų įgūdžių, po to džiaugtis savo vaikų sėkme. O sėkmė tikrai aplankys. 

Negalią turintis žmogus, tiek pats būdamas aktyvus, tiek visuomenės įjungiamas į įvairias sferas, nepraranda savo orumo ir tapatumo. Geranoriškai priimdama akląjį, visuomenė daro didelę įtaką neįgalaus žmogaus pasitikėjimui savimi, geram savęs vertinimui, saugumui. Viena iš pagrindinių kiekvienos bendruomenės užduočių yra suteikti kiekvienam asmeniui galimybę išreikšti stiprybes ir užgniaužti silpnybes. Svarbu padėti ne tik neįgaliajam, bet ir jo šeimai. Turėtų būti siekiama padėti ne tik neįgaliajam būti aktyviam, bet ir jo aplinkos žmonėms (specialistams, tėvams, draugams). Reikia padėti tokiems žmonėms įsilieti į bendruomenę, organizaciją, reikia pažinti jų poreikius, lūkesčius. Turi būti visokeriopa parama neįgaliajam. Profesorius J. Ruškus teigia, kad negalia dažniausiai tėra tik gretutinis asmens aspektas. Tai neretai jokia kliūtis žmogaus gyvenime. Priešingai, tai yra šeimos ar bendruomenės džiaugsmo, unikalaus asmens savarankiškumo, saviraiškos ir orumo prielaida.