DRAUGE SU BENDRUOMENE

Alvydas VALENTA

APLINK VILNIŲ IR TOLIAU

Kas yra Vilniaus rajonas? Vietovės - miesteliai, kaimai, esantys aplink Vilnių ir netoli jo, - atsakymas paprastas ir visiems suprantamas! Tačiau tasai tariamas paprastumas išnyksta, kai imame kalbėti ne apie teritorijas, bet apie jose gyvenančius žmones. Iki 2017 metų Vilniuje veikė du - Vilniaus miesto 1-asis ir 2-asis - filialai. 1-asis filialas vienijo sostinėje gyvenančius darbingo amžiaus organizacijos narius, 2-asis - nedarbingo amžiaus ir gyvenančius Vilniaus rajone. 2017 metais vilniečiai turės vieną filialą, veikiantį buvusio LASS 1-ojo filialo pagrindu. Buvęs 2-asis filialas tampa LASS Vilniaus rajono filialu. Vilniaus ir Alytaus regionų aklųjų centro darbuotojai neslepia, kad tokie "reorganizaciniai žaidimai" atliekami ne todėl, kad kažkam norėtųsi "pažaisti". Juos diktuoja gyvenimas: LASS filialų veikla tiesiogiai susijusi su gaunamu per savivaldybes finansavimu. Nesusipratimai dažniausiai prasideda tada, kai savivaldybės teritorija nesutampa su LASS filialo teritorija: Vilniaus rajono savivaldybė ne visai supranta, kodėl turėtų finansuoti paslaugas, teikiamas Vilniaus mieste gyvenantiems akliesiems, Varėnos - kodėl turėtų rūpintis Druskininkuose gyvenančiais žmonėmis. Apie Druskininkus - šiek tiek vėliau, o dabar pasižvalgykime po Vilniaus rajoną. 

"Rajone gyvena 89 LASS nariai, - pasakoja regionų centro vyresnioji specialistė Likumida Orlova, - palyginti su tuo, kaip šis rajonas atrodė prieš 15-20 metų, yra labai daug pasikeitimų. Rajonas atjaunėjęs, jame daug darbingo amžiaus LASS narių. Šiuos pokyčius iš esmės sąlygojo tai, kad į Vilniaus rajoną iš miesto persikėlė nemažai darbingo amžiaus aklųjų ir silpnaregių, tačiau į organizaciją įstoja ir vietos gyventojų. Džiugina tai, kad apie LASS jie sužino patys, mus susiranda ir pareiškia norą tapti LASS nariais." 

Filialo nariai gyvena išsibarstę po visą rajoną: arčiausiai - 4 km, toliausiai nutolusios seniūnijos - daugiau nei 30 km. Maišiagala, Nemenčinė, Sudervė - tai tik keletas didesnių Vilniaus rajono miestelių, kuriuose nuolat lankosi regionų centro socialiniai darbuotojai. Apie ryšius su rajono savivaldybe jie kalba itin šiltai. "Pats rajonas neįtikėtinai pasikeitęs, - sako L. Orlova, - daug gražiai sutvarkytų miestelių, kaimų, jaučiama šeimininko ranka. Savivaldybė skiria lėšų, bet, kita vertus, ir reikalauja, kad žmonėmis būtų rūpinamasi." 

Tai, kad rajone gyvena daug darbingo amžiaus žmonių, lemia ir socialinio darbo specifiką, socialinio darbuotojo teikiamų paslaugų pobūdį. Aktuali tampa įsidarbinimo problema. Tarpininkaujant regionų centrui, 2016 m. UAB "Liregus" įdarbinti trys rajone gyvenantys LASS nariai. Tarp būsimo filialo narių yra masažuotojų, socialinių darbuotojų, keletas sėkmingai tvarkosi ūkyje. Yra ir visai "egzotiškų" istorijų: štai vienas rajono gyventojas dirba Londone, įstojo į leiboristų partiją, pats atveža rajono žmonėms labdaros, kitas darbo ieškoti išvyko į Olandiją. Rajone gyvena keletas studijuojančių LASS narių. Turint visa tai galvoje, socialiniams darbuotojams viena aktualiausių problemų tampa pagalba žmonėms ieškant darbo ir įsidarbinant. Rajone gyvenantys aklieji ir silpnaregiai iš LASS norėtų daugiau ir įvairesnių sociokultūrinių paslaugų. Tiksliau, tų paslaugų gal ir užtektų, bet vis dar trūksta informacijos apie organizacijoje vykstančius renginius, galimybę dalyvauti vienokio ar kitokio pobūdžio veikloje. 

Paskutiniajame praėjusių metų LASS centro tarybos posėdyje priimtas sprendimas įsteigti LASS Druskininkų miesto filialą. Priežastys tokios pat ar labai panašios, kaip ir kalbant apie Vilniaus rajoną: kiekviena savivaldybė rūpinasi tik jos teritorijoje gyvenančiais žmonėmis, o tais atvejais, kai LASS filialas apima dviejų savivaldybių teritorijas, prasideda painiava. Priešingai nei naujajame Vilniaus rajono filiale, Druskininkų savivaldybėje gyvena daugiausia vyresnio amžiaus aklieji. "Filialas vienija 40 LASS narių, - pasakoja jo pirmininkė Lilija Sereikienė, - socialinės reabilitacijos projekte dalyvauja 25. Tai nereiškia, kad kitus filialo narius paliekame be dėmesio, tačiau kalbėti apie tokiems žmonėms teikiamas paslaugas, jų įtraukimą į LASS veiklą, yra sudėtinga. Daugelis žmonių - vyresnio amžiaus, nesinaudoja ir jau nesinaudos nei kompiuteriu, nei internetu. Vienintelė reali pagalba, kurią filialo pirmininkas gali suteikti, - informuoti žmones apie LASS veiklą ar technines pagalbos priemones, padėti sutvarkyti dokumentus joms gauti." 

Pati L. Sereikienė, nuo šių metų pradėjusi vadovauti LASS filialui, jau turi sukaupusi organizacinės patirties: ji įkūrė sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos skyrių "Druskininkų viltis", iki šiol vadovauja Druskininkų šeimos paramos centrui. Anot jos, reikia, kad filialo vadovas būtų visada pasiekiamas visiems organizacijos nariams, galėtų laiku nuvykti pas žmogų, nuolat bendrautų su savivaldybės atstovais ir dalyvautų rajono socialiniame gyvenime. Jeigu filialas yra viename rajone, o jo nariai gyvena kitame, tai padaryti nėra lengva. O anksčiau su Druskininkuose gyvenančiais aklaisiais taip ir buvo: jie priklausė Varėnos filialui. L. Sereikienė pasiryžusi aktyvinti naujojo filialo tarybą, o per ją ir visus narius. Ieškoma glaudesnių ryšių su savivaldybe. Kol kas apie bendradarbiavimą su savivaldybe pirmininkė gali kalbėti tik gerai: kviečiasi, įsiklauso, stengiasi suprasti ir padėti. Štai ir praėjusių metų pabaigoje buvo Druskininkuose veikiančių nevyriausybinių organizacijų apvalusis stalas. L. Sereikienė: "Kiekviena organizacija turi savo specifiką, savo darbo stilių, kiekviena stengiasi išsilaikyti tam tikroje konkurencinėje kovoje, tačiau yra ir bendrų veiklos barų ir juos ateityje ketiname išnaudoti, pavyzdžiui, aklieji ir silpnaregiai, sergantys diabetu, galėtų sėkmingai įsijungti ne tik į LASS, bet ir į Druskininkų diabeto klubo veiklą." 

LASS Druskininkų filiale vyrauja pensinio amžiaus žmonės, bet yra ir dirbančių LASS narių. Štai vienas vaikinas dirba masažuotoju "Eglės" sanatorijoje, dvi moterys baigė darbo biržos rengiamus dviejų mėnesių masažuotojų kursus, dar dvi - mokosi. Filialo vadovė sutinka, kad per du mėnesius geru masažuotoju netampama, tačiau tokių kursų nelinkusi visiškai nurašyti. "Žmogus gauna masažo, kaip specialybės, pagrindus, o svarbiausia - gali praktiškai pasitikrinti, ar ši specialybė jam tinka, ar norėtų ir galėtų dirbti masažuotoju." Būsimosioms masažuotojoms ketinama siūlyti savanoriauti, filialo nariams rengti nedidelius savimasažo kursus. Kalbėdama apie negalią turinčių žmonių įdarbinimą, perkvalifikavimą ir panašius dalykus, L. Sereikienė neslepia savo nusivylimo egzistuojančia sistema: nors gerų norų, nuolatinių kalbų, kad reikia mažinti biurokratiją, iš žmogaus vis dar reikalaujama įvairiausių pažymų, jis siunčiamas iš vienos tarnybos į kitą. Tokiais atvejais neįgaliam žmogui tiesiog būtina tampa asistento pagalba: "Be tokios pagalbos ne vienas žmogus sutriktų, paklystų popieriuose ar valstybės tarnybų koridoriuose. Arba tiesiog žmogui paprasčiausiai trūktų kantrybės."