MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

APIE EMPATIJĄ, TIRONIŠKĄ CHRONOMETRĄ IR SIELĄ

Dažnai, skaitydama ar klausydamasi filosofų, rašytojų, psichiatrų samprotavimų apie visuomenės ligas, pamąstau: o kaipgi tai, kuo dvasiškai serga visuomenė, veikia neįgalų žmogų? Ar jo našta netampa keleriopai sunkesnė? Ar gali dvasiškai apakę ar apankantys palaukti savo kelyje šlubčiojančio, klumpančio, su baltąja lazdele pamato po kojomis ieškančio neregio? Ar silpnesnis empatijos stokojančioje visuomenėje neišgyvena „epideminės vienatvės„, tai yra jausmo, kai niekas nenori girdėti, nei dėl ko nuogąstauji, nei ko esi slegiamas, nei kodėl nepajėgi eiti į priekį? Ta vienatvė plinta kaip infekcija tada, kai žmogus žmogui tampa tik naudos objektu, ženklą turinčia arba jos neturinčia preke. 

Vieną vasarą atostogaudama kaime išgirdau tokią istoriją. Iki šiaudelio plonumo sulysusiai vienišai senutei, parvežtai po operacijos namo, apleistai artimų žmonių, kaimynė, apyjaunė moteris, virė sultinį ir kasdien nešė, kad ligonė kuo greičiau pasveiktų. Senikė verkė ir sakėsi norinti gyventi vien dėl šitokio kito žmogaus gerumo: „Vaikeliuk, man net akyse pašviesėja, kai tu ateini.„ Ta šviesa – tai poelgis, paskatintas kito, silpnesniojo, negalios suvokimo, užuojautos ir gailesčio apleistajam, kai geradarys neša į kaimyno trobą ne vien sriubą – ir visiškai tyrą savo meilę, kurioje nė krislo savanaudiškumo. Tiesiog stipriam gaila silpno, ir tas stiprusis kilniai dalijasi savo dar neprarastu gebėjimu padėti. Šitas epizodas ne atsitiktinis, bet bendruomenėje visada yra ir kitokių žmonių – tų, kurie skleidžia šaltį. 

Vienas iš akivaizdžiausios visuomenės dvasinės nekrozės požymių – empatijos stoka. Apie tai rašo ir ne viename interviu kalba Berlyne gimęs ir Šveicarijoje, Ciuriche, gyvenantis psichiatras, rašytojas Arno Gruen. Psichiatras teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje stengiamasi ignoruoti skausmą, o jis – būtent jis – padeda ugdyti ir išsiugdyti empatiją. Deja, kito žmogaus ir savo skausmo išgyvenimas laikomas silpnybe, elgiamasi taip, lyg tos kančios visiškai nebūtų. Psichologų tyrimai rodo, kad esama šiuolaikinių verslių žmonių, kurių empatijos jausmas kur kas menkesnis negu kalėjimo psichopatų, kad kalėjime sėdėję psichiatrų apklausti naciai teigė vaikystėje nesulaukę jokio atsako į savo kančią, nepatyrę jokio švelnumo. Akivaizdus empatijos stygius. Kodėl taip nutinka? Smegenyse esama „veidrodinių„ neuronų – jie lyg veidrodyje padeda matyti kito žmogaus išgyvenamus jausmus. Jei empatijos jausmas nuolat slopinamas, žmogus tampa nejautrus kito individo emocijoms. Empatija slopinama kad ir mokykloje, kur svarbiausiu dalyku dažnai tapę mokymosi rezultatai, lenktyniavimas. Jei ankstyvoje vaikystėje išgyvenamą skausmą, paniką ar neviltį tėvai laiko vaiko silpnumo apraiška, jei nekreipia dėmesio į tai, ką jis jaučia, jei visa jo bręstanti asmenybė prilyginama tik gerai įvertintiems dalykams ar laimėtoms prizinėms vietoms, išgyvenama neadekvataus tėvų ir savęs vertinimo baimė, emocinis diskomfortas, nes kitos individo dvasinei brandai svarbios charakterio savybės tarsi „nurašomos„, o tai nedaro žmogaus empatiško. 

Empatija – jausmas, labai svarbus bendraujant, ypač – su silpnesniaisiais. Viena iš mėgstamiausių perskaitytų A. Grueno citatų skamba taip: „Žmogus gimsta kaip originalas, miršta kaip kopija.„ „Žmogus – originalas„ turi įgimtą empatijos jausmą, nori primygtinai išsaugoti sugebėjimą priešintis smurtui, neteisybei. Arno Gruen pats yra norėto suniveliuoti, bet tvirtai pasipriešinusio nehumaniškam mokytojos elgesiui mokinio pavyzdys. Arno mokymosi laikais klasėje buvo vien berniukai ir jų buvo 29. Mokytoja, išsitraukusi piniginę, paprašė vaikinukų nubėgti į kitoje gatvės pusėje esančią parduotuvę nupirkti lazdos. Visi pakėlė rankas, vienintelis Arno atsisakė eiti pirkti smurto įrankio – mat lazda turėjo būti mušami mokiniai. 28 jau „nulenktos nendrės„, paklusnūs žmogeliukai – ar ne tokie vėliau vykdo baisesnius įsakymus, tokius kaip žudyti? – ir vienas maištininkas, labai anksti apsisprendęs pasipriešinti smurtui. Smurto auka neintegruotoje mokykloje, netgi ir integruotoje, gali tapti ir silpnaregis bei neregys. Ir šiandien be galo svarbu, kad mokinių – ir ne tik jų – bendruomenėje būtų kuo mažiau paklusniai einančių pirkti muštro lazdos, kuo daugiau empatiškų, gana anksti suvokiančių: vien nulenkta galva vykdant kito žmogaus valią, neprotaujant, kokios bus vienokio ar kitokio elgesio pasekmės, patenkama į akligatvį. Arno laikų neprotaujančių klusnuolių ir nemerdinčio proto bei jausmų maištininkų santykis buvo 28 ir 1. O šiandien? Kodėl motina, auginanti prastai regintį vaiką, kuriam greitai reikės lankyti mokyklą, nuogąstauja? Matyt, irgi jaučia: ir šiuolaikinėje mokykloje neisiančių pirkti lazdos gali būti vienetai. 

Esama ne tik mąžtančios empatijos grėsmės. Apie šiuolaikinį žmogų slegiančias baimes, laiko stoką kalba vokiečių sociologas Hartmut Rosa. Visuomenėje, kuri gyvena vis didesnių galimybių laiku (daugiau ir greičiau užmezgamų kontaktų, daugiau ir įvairesnių prekių, greitai tobulėjančios technikos) viršum žmogaus galvos pats įsijungia tironiškas chronometras. Žmogus dažnai jaučiasi nieko ir niekur nespėjantis: modernėjančias technologijas reikia spėti perprasti, elektroniniam paštui pampstant nuo laiškų, reikia laiko jį sutvarkyti, alinant prekių įvairovei prekybos centruose, reikia atsirinkti tai, kas būtina. Dvidešimt keturios paros valandos tirpte ištirpsta. Visuomenėje, kurioje kiekvieni metai turi būti vis didesnės pažangos metai, nes kitaip ta visuomenė netobulėja, ir individui, tos bendruomenės nariui, norinčiam, kad negrėstų kompiuterinis neraštingumas ir visoks kitoks neišprusimas, tobulėjimo kančios neišvengiamos. Dažnai žmogus išgyvena kaltės jausmą, susijusį su baime, kad jis nėra toks greitas, toks pažangus, toks techniškas. Kita baimė esant daugybei galimybių, tobulėjant technikai – nepadaryti klaidos ką nors renkantis (telefoną, kompiuterį, mašiną), darant kitus, rimtesnius sprendimus. 

Nesunku įsivaizduoti ne vieno silpnaregio ar aklojo situaciją šiuolaikinėje modernėjančioje, savo tempu bei iššūkiais bauginančioje visuomenėje – tokiems žmonėms virš galvos tiksintis chronometras yra kur kas grėsmingesnis, kaltės jausmas išgyvenant baimę nespėti, atsilikti nuo pažangiųjų dar didesnis, galimybės, palyginti su reginčiaisiais, atrodo kur kas menkesnės, nevykėlio būsena dėl nelengvai įveikiamų kliūčių išgyvenama dar stipriau. Toks žmogus turi dar blaiviau įvertinti visų pirma savo galimybes ir tikslus, suvokti, kad laiko niekada nepadaugės (bus tik dvidešimt keturios valandos), kad, derinant limituotą paros laiką su neribotomis šių dienų galimybėmis, turi būti nubrėžta ir įsisąmoninta ir savo galimybių riba. Tik tada bus įmanoma, anot vieno rašytojo, „išsikinkyti iš kasdienybės vežimo„ ir išgirsti krentančias žvaigždes. 

Skaitydama Milano Kunderos romaną „Tapatumas„, kurio 21 skyriuje veikėjas samprotauja, kad akis – „tai sielos langas, veido grožio centras, taškas, kuriame sutelktas individo tapatumas„, paskui ima abejoti („Kaip patikėti, kad tasai, kuris stovi priešais mus, yra nepriklausoma esybė, savo paties šeimininkas? Kaip patikėti, kad jo kūnas yra tiksli jame įsikūnijusios sielos išraiška?)„, susimąsčiau ir aš. O kaipgi su nematančiuoju, kultūroje esant „akies – sielos veidrodžio„ kultui, – su užvertu sielos langu, su užtemusiu veidrodžiu? Kas šviečia dvasingo neregio veide? Kas jo išorėje yra sielos tapatumas? Įdomu tai, kad to, kuris gyvena intensyvų dvasinį gyvenimą, nors yra visiškai aklas, pats veidas tampa sielos atspindžiu. Intelektas, rimtis, kilnumas persmelkia visą žmogų – visa tai nėra išskaidoma atomais. Asmenybė – visuma. 

Taigi tai, apie ką šneka psichiatrai, sociologai, rašytojai, yra neatsietina ir nuo regėjimo negalią turinčių žmonių. Ar ne jiems visų pirma reikia mūsų empatijos? Ar ne daugumai jų šiuolaikinių technologijų pasaulis kur kas klaidesnis, nes įeinama pro baltąja lazdele susirandamus vartus? Ar ne jiems itin sunku užplūdus baimės, kaltės, vienatvės jausmams? Ar ne jiems reikia kur kas didesnių pastangų siekiant įprasminti savo būtį? Ar ne jų sielos langui atsiverti reikia mūsų širdžių šviesos?