RENGINIAI

Arvydas MARKEVIČIUS

KAŽIN AR BENORĖSIU KITAIP?

„Olga paima pistoletą. Atsigula ant lovos. Ginklą nutaiko į smilkinį. Gęsta šviesos. Ir...„ – tai spektaklio „Vyšnia šokolade„ pabaiga. Netikėta atomazga. O į realybę grąžina prasidėję plojimai. Ir visa tai pasakoju aš, kuris tegaliu atskirti dieną nuo nakties. Užvaldo neįtikėtinas džiaugsmas, kad pamačiau visą spektaklį. Su šalia sėdinčiu bičiuliu skubu dalytis įspūdžiais, kuriuos sukėlė ką tik matyto spektaklio turinys ir puiki aktorių vaidyba. Kad rankoje pultelis, o ausį spaudžia ausinukas, – užmirštu. 

Gruodžio 1 dieną Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą pasiekė nuostabi dovana neregiams – scenoje aktorių kuriamą vaidinimą papildė garsinis vaizdavimas. Labai gaila, bet kol kas tokia pagalba mūsų šalyje turintiems regėjimo negalią žmonėms vis dar tėra egzotika. Tiesa, Kauno dramos teatras jau parodė tokį spektaklį, todėl nieko nuostabaus, kad į Panevėžį atvyko kauniečiai dramos mylėtojai. Jie jau žinojo, ko tikėtis. Tą žiemos vakarą tarp L. Ruohoneno tragikomedijos „Vyšnia šokolade„ (rež. Linas Marijus Zaikauskas) žiūrovų buvo beveik 100 aklųjų ir silpnaregių – ne tik iš Panevėžio ir Kauno, bet ir iš Šiaulių bei Vilniaus. Nors spektaklio pradžia buvo tik 18 valandą, tačiau mes susirinkome prieš valandą. Prisipažinsiu, ne tik aš, bet ir daugelis šiek tiek jaudinosi, nes viskas taip nauja, netikėta. Jau buvau girdėjęs, kad bus kažkokia technika, ausinės. Taigi, ar sugebėsiu ją greitai perprasti? Techniniai dalykai buvo vėliau, pirmiausia labai greitai susipažinome su šio specialaus vakaro organizatoriais. LASS darbuotoja Lina Puodžiūnienė, pasidžiaugusi Panevėžį pasiekusiu garsinį vaizdavimą pristatančiu projektu, pakvietė kol kas tik būsimus tokio vaizdavimo specialistus – visų pirma dėstytoją Laurą Niedzviegienę iš Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto. Dėstytoja kalbėjo taip pat labai trumpai. Ji pasidalijo svajone, kad kuo greičiau garsinis vaizdavimas ateitų į televizijos ekranus, kino ir dramos teatrus. O kol kas labiausiai pačią džiugina jos studentų darbai. Su vienu iš tokių netrukus turėjome susipažinti. Palinkėjusi gero vakaro, L. Niedzviegienė pristatė savo trečio kurso studentę Raimondą Girnytę. Mergina iš karto ėmėsi darbo. Supažindinusi su būsimo spektaklio veikėjais, aktorius, kurie jau buvo čia pat, pakvietė prieiti prie žiūrovų ir susipažinti. Sužavėjo aktorių laisvumas. Jie ėjo prie kiekvieno ir leido pačiupinėti ypatingas savo aprangos detales. Aš netgi suglumau, kai prie manęs priėjo „įspūdingų kūno linijų Olgos dukra„, čiupo mano rankas ir aprodė tas linijas! Taip susipažinome ir su antikvariato savininku, vagišiumi Rundžiu, paštininku ir kitais. Netrukus artistai išskubėjo ruoštis spektakliui, o mums buvo leista susipažinti su scenos dekoracijomis. Tuo metu gyvai akompanavo spektaklio dalyviai, orkestrėlis. Likus penkiolikai minučių iki spektaklio pradžios, visi gavome po aparatėlį ir ausinukes. Viktoras ir Mantas paaiškino, kaip visa tai, ką gavome, veikia. Beliko laukti. Žinoma, buvo šiek tiek nerimo. Kažin, ar viską gerai girdėsime? Ar netrukdys susikaupti tos papildomos priemonės? Deja, kai kam tas jaudulys šiek tiek sutrukdė pamatyti spektaklio pradžią. 

Veiksmas scenoje prasidėjo. Labai greitai – po keliolikos minučių – pamiršau, kad rankoje pultelis. Ausyje išgirstu Raimondos komentarus. Jie visai netrukdo! Atvirkščiai: merginai aiškinant pradingo klausimas, dažniausiai kankindavęs tylos scenose. Žinoma, kažkaip sukdavomės iš padėties: jeigu šalia sėdintis bičiulis galėdavo, šiek tiek pakomentuodavo. Bet visi puikiai žinome, kaip tokiose vietose aplinkiniai vertina šitokius pasišnabždėjimus. Dabar gi visas dėmesys buvo sukoncentruotas į veiksmą. Manau, kad kartais matėme daugiau netgi už tuos, kurie gaudė vaizdus akimis. Mes tikrai matėme, kada herojus šyptelėjo ar kitaip pakeitė veido išraišką, supratome, kada jis sudvejojo ar išsigando, mostelėjo ranka ar pakreipė koją... 

Po spektaklio daugelis kartojo vieną žodį: „Patiko.„ Prie jo pridėdavo vieną ar net kelis sykius pakartojamą „labai„. Po spektaklio norėjosi surasti tuos, kurie sukūrė šią šventę, ir pasakyti dėkingumo žodžius. Aišku, ir pasidomėti, kur ir kada vėl bus galima pamatyti įgarsintą spektaklį. Kaip nesidomėti, kai galvoje noromis nenoromis lygini ką tik matytą spektaklį su ankstesniais, dabar juos pavadinčiau „tyliais vaidinimais„? Po spektaklio ne vienas sakė, kad į kitokius, tai yra spektaklius be komentaro, daugiau neis. Kaip būtų nuostabu, kad visus savo spektaklius bent po vieną kartą teatras galėtų parodyti įgarsintus. Manau, ne aš vienas – daugelis teatro gerbėjų nepraleistų nė vieno iš jų. Mielai vykčiau ir į kitų miestų teatrus – taip dabar padarė kauniečiai. 

Apie kažkokius trūkumus ar kritinius pastebėjimus net nesinori kalbėti. Jų paprasčiausiai neturiu. Raimonda savo darbą atliko puikiai. Ramus, aiškus balsas labai gerai perteikė tai, kas vyko scenoje, juo labiau, kai supranti, kad jai taip pat buvo sunku. Pasiruošimas buvo įmanomas tik neakivaizdinis, tai yra namuose. Galima vien pasvajoti, kad toks specialistas dirbtų teatre, dalyvautų generalinėse repeticijose, „susidėliotų„ visus akcentus. Naudota technika tikrai nesudėtinga. Nebent reikėtų kitokio ausinuko: vienoje pusėje – garsiakalbis, kita ausimi klausaisi scenos garsų. Dar kartą noriu padėkoti tiems, kurie mums padovanojo teatro šventę: nuostabiesiems J. Miltinio dramos teatro aktoriams, mielai Raimondai, jos mokytojai, LASS respublikinio centro darbuotojai Linai Puodžiūnienei. O nemačiusius spektaklių, kuriuose garsu perteikiamas vaizdas, kviečiu, progai pasitaikius, būtinai visa tai pamatyti.