GYVENIMO AKTUALIJOS

Audronė JOZĖNAITĖ

RUOŠIAMĖS PERMAINOMS?


2016 m. lapkričio 7–9 dieną Vilniuje vyko seminaras LASS filialų pirmininkams ir socialiniams darbuotojams. Planuojant tokį seminarą buvo norima ne tik pateikti daug reikalingos informacijos, bet buvo tikimasi ir atviros diskusijos daugeliu visiems rūpimų klausimų, kaip antai: finansinė parama filialams, šios paramos efektyvumas, filialų pirmininkų ir socialinių darbuotojų bendravimas bei darbų pasidalijimas. 

Kad tokių atvirų diskusijų reikia – akivaizdi tiesa. Pernelyg daug užkulisinių kalbų ir komentarų – nesuprantama baimė kalbėti rūpimais klausimais viešai, elgiamasi taip, tarsi kas persekiotų už laisvą mintį. Į seminarą buvo kviečiami ir pirmininkai, ir socialiniai darbuotojai. Tai buvo daroma sąmoningai, kadangi niekam nėra paslaptis, kad apie 15 proc. LASS filialų pirmininkų yra regintys žmonės. O kaipgi tada su LASS įstatų 59 punktu, teigiančiu, kad pirmininkais gali būti renkami tik LASS nariai? Kodėl ignoruojamas šis svarbus punktas? Priežastis paprasta – dažnai filiale neatsiranda nė vieno, norinčio ar galinčio tapti pirmininku, nors paieškai skiriama tikrai daug dėmesio ir laiko. Žiūrint į reikalavimus, keliamus pirmininkui, akivaizdu, kad reikalinga nors minimali kompetencija. Juk nenueisi į valstybės ar savivaldos institucijas atstovauti regėjimo neįgaliesiems, jei neturi elementarių žinių. Ir neparengsi net paprasčiausio projekto, jei nedirbi su kompiuteriu. Akys dažnai krypsta į jaunimą, kuris yra imlesnis, geriau išmano naujas technologijas. Ne vienas jaunas žmogus jau studijuoja socialinius mokslus. Bet ar patrauklus LASS filialo pirmininko darbas jaunam žmogui nedideliame miestelyje, kur kartais su žiburiu nerasi kito jauno žmogaus? Taigi regionų aklųjų centrai verčiasi, kaip išmano, kai ieško žmogaus šiam etatui. Ką prikalbina, kas iš solidarumo sutinka būti pirmininku. 

Tai gal keisti filialo pirmininkui keliamus reikalavimus? Diskutuojant šiuo klausimu, buvo prieita prie vienos nuomonės, kad su reikalavimais, ypač išdėstytais popieriuje, – tvarka. Kitas klausimas – kaip nudirbti visus darbus negaunant atlygio? Skaudi tema jau ne vieni metai. LASS įstatų 59 straipsnyje aiškiai išdėstyta – filialo pirmininkas dirba visuomeniniais pagrindais. Dabar jau sunku ir prisiminti, kodėl pirmininko atlygio klausimas nekilo prieš dešimtmetį, kai buvo patvirtinti dabartiniai LASS įstatai. Kodėl šis klausimas tapo itin aktualus per pastaruosius keletą metų? Didelę įtaką greičiausiai turėjo faktas, kad finansavimas filialams buvo skiriamas per Neįgaliųjų reikalų departamentą, kai didžiąją paraišką teikdavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Ir atsiskaitymas buvo lengvesnis, nes visad geriau būti nepriklausomam nuo vienos ar kitos savivaldybės sprendimo ir pačiam tvarkytis savo kieme. Bet tai jau praeitis. Prisitaikę prie dabarties, sprendžiame kiek kitokias problemas, vis labiau esame priklausomi nuo savivaldybės ir po truputį tolstame nuo organizacijos. Ar neteko girdėti filialų vadovų sakant: mums pinigus moka savivaldybė, tai ko dar norite? Tikriausiai girdėjote. Pražūtingas požiūris organizacijai. 

Šiandien dauguma filialų pirmininkų vykdo socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektus ir šitaip užsidirba duonai. Žinoma, suvaržymų daug daugiau, bet dauguma visai neblogai tvarkosi. Turime būrį puikiai dirbančių neregių ir silpnaregių, kurie suderina ir projekto vykdytojo, ir pirmininko darbą. O ir kas belieka? Bet yra ir keletas dirbančių visuomeniniais pagrindais. Kai kur ranka rankon dirba regėjimo neįgalusis ir regintis socialinis darbuotojas. Tai ideali situacija, bet seminare teko išgirsti ir nuomonę, kad reginčiam darbuotojui, kuris vykdo socialinės reabilitacijos projektą, dera atlikti ir pirmininko darbus, nes pastarasis negauna atlyginimo. Problemiška ir tai, kad kai kurios savivaldybės nelabai supranta, kaip nematantis žmogus pats gali teikti paslaugas – pavyzdžiui, palydėjimo. O juk tiesos šioje baimėje yra. 

Problemų ir klausimų daug, o atsakymų? Ieškant išeičių seminare buvo aptariama galimybė pakeisti įstatus, įteisinti nuostatą, kad pirmininkais galėtų būti renkami ir regintys darbuotojai, – žinoma, tik tada, jei rajone nėra dirbti galinčio neregio ar silpnaregio. O jei filialų pirmininkai būtų skiriami, o ne renkami? Taip nepažeistume Asociacijų įstatymo, kuriuo privalo vadovautis visos nevyriausybinės organizacijos – aišku, ir LASS. Pagal šiandien galiojantį Asociacijų įstatymą filialų pirmininkus turėtume skirti – tiesa, interpretacijų šiuo klausimu tikrai nemažai. Šis klausimas tampa opus, jei filiale neatsiranda nė vieno regėjimo negalią turinčio žmogaus, kuris galėtų kokybiškai teikti paslaugas, – neregiui tai gyvybiškai svarbu. Taigi, ką rinktis? Ar kokybišką paslaugą galintį suteikti asmenį, regintį ar turintį regėjimo negalią, ar laikytis įsikibus senojo modelio, kad bet kuriuo atveju pirmininkas turi būti LASS narys, – vadinasi, turi turėti regėjimo negalią? Ar tikrai tik neregys gali suprasti neregį? Gal pernelyg mistifikuojame neregio problemas? Niekas nesiginčys, kad savitarpio pagalba yra neįkainojama. Bet ar to užtenka? Diskutuojant šiais klausimais visi seminaro dalyviai kalbėjo, kokia svarbi kokybė, ir pritarė, kad pirmininkai gali būti ir regintys žmonės, bet tik tada, jei filialo nariai juo pasitiki. Be abejonės, prioritetas visados turėtų būti skiriamas regos negalią turinčiam žmogui. 

Bet net jei šiuo klausimu ir būtų sutarta, atlygio klausimas vis tiek lieka aktualus daugeliui pirmininkų – ir apie tai seminare taip pat buvo diskutuojama. Šią problemą iš dalies bandyta spręsti dar 2015 metais, kai buvo pradėta vykdyti filialų rėmimo programa. 2016 metais iš LASS respublikinio fondo šiai programai buvo skirta 50 tūkst. eurų. Ar papildomi pinigai pagerino situaciją? Taip, šiek tiek. Bent taip jau sakė seminare dalyvavę pirmininkai ir socialiniai darbuotojai. Bet čia yra labai didelis „bet„. Didžioji dauguma pirmininkų tikėjosi (bent jau iš pradžių), kad šie pinigai bus padalinti lygiai ir visi gaus priedą prie atlyginimo dėl papildomo darbo einant pirmininko pareigas. Ir gal tai būtų įmanoma padaryti, jei situacija filialuose būtų absoliučiai vienoda. Bet taip nėra ir greičiausiai niekad nebus. Vienos savivaldybės atriekia gana sočią riekę, kitos nepagaili ir sviesto bei dešros, kai kurios – tik juodos duonos kampą su druska tepasiūlo. 

Deja, pirmininkai dažniausiai nežino, kiek ir kam pinigų gauna kiti filialai, nežino, kad kartais vienam filialui reikia padėti kur kas daugiau negu kitam (pridėti šiek tiek prie atlyginimo, skirti daugiau transportui, padengti nedidelio remonto kaštus, nupirkti kompiuterį ar kitą biuro įrangą). Ar gera valia pirmininkai sutiktų dalintis su mažiau gaunančiais? Juk kuo kaltas kur nors Lietuvos pakrašty gyvenantis neregys, kad ten nėra nekilnojamojo turto ir nėra iš kur gauti papildomų pinigų? 

Kai kuriose diskusijose dalyvavęs LASS pirmininkas Sigitas Armonas aiškino organizacijos solidarumo principą, kurį, beje, kaip teisingą, priėmė seminaro dalyviai. Taip pat pritarta, kad dabartinė filialų rėmimo tvarka yra gera ir niekas nepateikė jokių pasiūlymų ją keisti. Bet, sukus apsukus, vis buvo grįžtama prie pirmininkų užmokesčio klausimo. Atmosfera kaito ir vėso, vėl kaito ir vėl vėso. LASS pirmininkui reikėjo išklausyti „karčių„ pastabų dėl egzistuojančios nelygybės. Kodėl pirmininkams negalima mokėti nors už pusę etato? O kodėl galima mokėti visai neprastą atlyginimą LASS pirmininkui? Juk jis renkamas, kaip renkami ir filialų pirmininkai. Į pirmą klausimą Sigitui Armonui nebuvo sunku atsakyti. LASS pajamos yra per mažos, kad galima būtų leisti mokėti atlyginimą filialų pirmininkams. Kai dėl pirmininko atlyginimo, tai daug kas nežino, kad kaip LASS išrinktas pirmininkas, jis atlygio negauna. Pirmininkui mokamas atlyginimas už vadovavimą viešajai įstaigai „LASS respublikinis centras„, kuris taip pat vykdo nemažai projektų ir, be to, valdo nemažai nekilnojamojo turto, kurį reikia administruoti. Būtent LASS RC administruojamas nekilnojamasis turtas duoda daugiausia pajamų visai LASS struktūrai. 2016 metais įvairiems projektams vykdyti buvo atiduota 171 tūkst. eurų. Bet, galbūt, būtų tikslinga atskirti LASS pirmininko ir LASS respublikinio centro vadovo pareigybes. 

Diskutuojant apie galimybes LASS sutaupyti lėšų (šiandien madinga kalbėti apie veiklos optimizavimą), kurios gal atitektų filialams, buvo užduotas klausimas dėl galimybės atsisakyti regionų aklųjų centrų. Diskusijų beveik nebuvo. Regionų centrai pasiima dalį lėšų (kas 10, kas 20 procentų), bet jie yra būtini. Jie – saugumo garantas. Tokią nuomonę išreiškė visi dalyviai. Daugelyje filialų dirba tik po vieną žmogų, nelabai yra su kuo pasitarti, todėl labai svarbu žinoti, kad, esant reikalui, regiono aklųjų centro direktorius atskubės į pagalbą. Tiesa, buvo pastebėta, kad kai kurios savivaldybės piktinasi, kad regiono aklųjų centras administravimui pasiima pernelyg daug pinigų. 

Kad skaitytojai nepagalvotų, jog kalbėjomės tik apie pinigus, kad mūsų pirmininkai – tikri goduoliai, kuriems rūpi tik pinigai, reikia pasakyti, jog taip tikrai nėra. Dauguma dalyvių, pirmininkų ir socialinių darbuotojų, puikiai supranta tikrąsias vertybes ir savanoriškas darbas jiems anaiptol nėra svetimas. O kad visiems norisi gyventi geriau, tai visai natūralu. 

Seminare buvo kalbėta ir daugeliu kitų labai aktualių temų. Ar kas žino receptą, kaip sudominti naujus narius, kaip juos įtikinti dalyvauti organizacijos veikloje? Recepto gal ir nėra, bet vieni pirmininkai dūsauja, kad narių mažėja, o kiti džiaugiasi gausėjančiu jų būriu. O kokios galimybės mūsų organizacijai tapti matomai ir vertinamai? Juk mes viena seniausių ir aktyviausių nevyriausybinių organizacijų, šiais metais švenčianti 90–metį. Kad tokie išliktume, turime dirbti, gerinti kvalifikaciją, įrodyti, kad esame geriausi. O juk ne visados taip yra, ne visada žengiame koja kojon su progresu. Gana prasta situacija – informacinių technologijų akliesiems išmanymas. Apmaudu tai, kad šio klausimo nei pirmininkai, nei socialiniai darbuotojai nekelia. O turėtų! Juk dažnai patys kalbame – mes geriausiai žinome, ko reikia nereginčiam žmogui. Ar tikrai? O jei ir žinome, ar tikrai siekiame išlikti labiausiai išmanantys reikalą?  

Jau keletą metų vykdome neįgaliųjų socialinės integracijos programą ir pasiekta tikrai nemažai. Tapome kur kas geriau matomi, mūsų problemos girdimos. Kai kuriuos projektus neregių labui vykdo jau kitos organizacijos ir atskiri fiziniai asmenys. Tokio tikslo siekėme, bet esama ir pavojaus. Jei nesirūpinsime savo kvalifikacija, mus tikrai „išstums„ iš mums įprastos darbo rinkos. 

Daug naudingos informacijos seminare pateikė LASS teisininkas Giedrius Stoškus. Svarbus ir įdomus buvo tifloreabilitologės Dainos Vitkauskienės teorinis ir praktinis užsiėmimas apie kai kuriuos neregių reabilitacijos aspektus. Šiek tiek daugiau aistrų sukėlė pokalbis apie LASS kultūrinės veiklos svarbą ir specifiką. Ši tema labai aktuali, pokyčių laukiame, bet tai – jau kito straipsnio tema. 

Taigi ar sulauksime pokyčių? Tai priklausys nuo daugelio aplinkybių, bet pirmiausia nuo noro nebijoti kalbėti, diskutuoti ir racionaliai siūlyti – ne tik kritikuoti. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]