MŪSŲ SVEČIAI

Ramunė BALČIKONIENĖ

SUSITIKO VADOVAI

Gruodžio 1 d. Vilniuje, LASS respublikinio centro patalpose, įvyko Lietuvos, Latvijos ir Estijos aklųjų organizacijų vadovų susitikimas. Lietuvoje viešėjo Latvijos aklųjų sąjungos pirmininkė Svetlana Sproge ir projektų koordinatorė bei Estijos aklųjų federacijos pirmininkas Ago Kivilo, taip pat lydimas projektų koordinatorės. Šįkart turėjome ir svečią – susitikime dalyvavo italas Rodolfo Cattani, Europos neįgaliųjų forumo sekretorius bei Europos aklųjų sąjungos komisijos pirmininkas. Latviai atsivežė du bendrovės „Exceed„ darbuotojus – ši įmonė kuria ir adaptuoja Latvijos rinkai techninės pagalbos priemones neregiams ir silpnaregiams. 

Kadangi svečias skubėjo grįžti į renginį Briuselyje, susitikimas prasidėjo nuo jo pranešimo. Esminės temos, kurias R. Cattani pabrėžia jau ne pirmą kartą, tai neregių švietimas, užimtumas ir socialinė aplinka. 

Šiuo metu visoje Europoje akcentuojamas įtrauktusis ugdymas: neregys turi teisę mokytis įprastinėje mokykloje. Tačiau ar išdrįstame garsiai prabilti apie tokio mokymo(si) kokybę? Ar pastebime, kokia socialinė aplinka susiformuoja aplink neregį vaiką? Ar jis turi draugų? Ar jis patiria jam būtiną konkurenciją? Juk moksleiviai nuolat vieni su kitais rungtyniauja – kas geriau, greičiau, geriau, įdomiau... Kur šiose varžybose atsiduria neregys, kuriam nuolat reikalinga pedagogo asistento pagalba, o jo rašinių, parašytų brailiu, net mokytojas nesugeba perskaityti? Įtrauktusis ugdymas kainuoja labai brangiai, daug brangiau nei neregių mokymasis specializuotose mokyklose. O jo rezultatai, kaip parodė prieš kelerius metus Danijoje atliktas tyrimas, gerokai prastesni. Tik niekas nedrįsta apie tai garsiai prabilti, ir, anot R. Cattani, dar ilgai nedrįs, nes bijos būti apšaukti „blogiečiais„, trokštančiais neregius uždaryti į getus. Paklaustas, ką daryti, R. Cattani pateikė Vokietijos pavyzdį. Ši šalis renkasi nuosaikų vidurį: pradinė mokykla – specializuota, o vėliau neregiai ir jų tėveliai gali rinktis, kur mokytis. Kelias kokybei užtikrinti tik vienas – kuo daugiau dirbti su vietos valdžia. 

Ne ką geriau atrodo užimtumas. Vis labiau tobulėjant technologijoms, neregys išstumiamas iš darbo rinkos. Ir nors daugelyje Europos šalių egzistuoja vienoks ar kitoks modelis, remiantis neįgaliųjų užimtumą, dirbančių neregių Europoje mažėja. Socialinės neįgaliųjų įmonės vis dažniau kritikuojamos kaip kuriančios segreguotas darbo vietas, o neregiai turėtų dirbti tarp sveikųjų. Tikėtina, kad toks įdarbinimo modelis kainuotų dar brangiau, o ar būtų efektyvesnis? Vargu. Darbo rinka keičiasi labai sparčiai, ir jei anksčiau kalbėjome apie žmogiškuosius resursus, dabar laikas galvoti apie žmogiškąjį kapitalą – jei darbuotojas nekuria pridėtinės vertės, rinkai jis nereikalingas. Ir visai nesvarbu, mato jis ar ne. 

Europos šalims ima aiškėti, jog būti „socialinės gerovės valstybe„ – per brangu. Išmokos neįgaliesiems ar kitoms socialinėms reikmėms mažėja kone visose šalyse. Europos šalių aklųjų organizacijos susiduria su vis didesniais finansiniais sunkumais. Europos aklųjų sąjunga, anksčiau rėmusi Afrikos aklųjų organizacijų iniciatyvas, 2017 metais nusprendė atsigręžti į Rytų, Centrinės Europos šalis ir finansavimą skirti jų projektams. Tai – dar vienas ženklas, kad situacija Europos socialinėje sferoje prastėja. 

Latvių ir estų delegacijos, lydimos LASS pirmininko Sigito Armono ir įmonės direktoriaus Leono Kirkilovskio, lankėsi mūsų įmonėje „Liregus„. Nei Latvijoje, nei Estijoje sovietmečiu gyvavusios įmonės neišliko, todėl į veiklą pasinėrusius darbuotojus, „Liregus„ gamybinius cechus ir sandėlius svečiai apžiūrinėjo su nostalgija ir lengvu pavydu. 

Apskritai lyginant visų trijų Baltijos šalių situaciją, mes esame išsaugoję daugiausia nekilnojamojo turto, gamybos, taip pat dar turime veikiančią senąją socialinę struktūrą. Latvių veikla, nors mažesnės apimties, labai panaši į mūsų – kai pradėjome vardinti vykdomus projektus, net juokas suėmė: abi šalys it susitarusios! Esminis skirtumas tas, kad Latvijoje valstybė sutartiniu pagrindu apmoka neregių reabilitaciją, o mes Lietuvoje gauname projektinį finansavimą paslaugoms savivaldybėse teikti. 

Estijos aklųjų federacija beveik neturi „tradicinės„ veiklos (sociokultūrinių ir socialinių paslaugų, dienos centrų), tačiau mąsto daug moderniau. Pavyzdžiui, aktyviai skleidžia informaciją apie savo veiklą, kad visuomenė galėtų paremti akluosius. O fizinės aplinkos pritaikymo neregiams testavimas, filmų pritaikymas neregiams (garsinis vaizdavimas) gali būti paslaugos, už kurias verslas pasiryžęs mokėti. Estijoje ta kryptimi jau einama, o mums verta vytis! 

Susitikime dalyvavę Latvijos bendrovės „Exceed„ atstovai pristatė techninės pagalbos priemones, kalbančias latviškai ir lietuviškai: stalo laikrodžius, kūno svarstykles, brailio eilutę, elektronines didinimo priemones. Estams ir lietuviams jie įteikė po puikią medinę dovaną – neregiams pritaikytą žaidimą „Sudoku„. Mes dovaną perdavėme Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre besimokantiems jaunuoliams. 

Tokie Baltijos šalių aklųjų organizacijų vadovų susitikimai vyksta kasmet paeiliui Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Kitais metais toks logiškas susitikimas planuojamas Rygoje.