ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Aušra JONKUTĖ

PATARIMAI TĖVAMS


Kūdikio laukimas - tai tarsi ruošimasis pasakiškoms atostogoms Italijoje. Nusiperki daugybę turistinių knygų ir kuri nuostabių atostogų planus. Koliziejus. Dovydas - garsioji Mikelandželo skulptūra. Gondolos Venecijoje. Mokaisi įvairių frazių nauja kalba. Visas ruošimasis labai įdomus. 

Po ilgų laukimo mėnesių ta diena pagaliau išaušta. Susikrauni daiktus ir išskrendi. Po kelių valandų nusileidžia lėktuvas. Stiuardesė prieina ir taria: "Sveiki atvykę į Olandiją." 

- Olandiją? Ką turite omenyje sakydama Olandija? Aš buvau užsiregistravusi kelionei į Italiją. Dabar turėčiau būti Italijoje. Visą gyvenimą svajojau apie kelionę į Italiją". 

Bet skrydžio planas buvo pakeistas. Atskridome į Olandiją ir čia turiu pasilikti. 

Svarbu yra tai, kad jie tavęs neatskraidino į baisią, bjaurią, purviną vietą, kurioje siautėja maras, badas ir ligos. Tai paprasčiausiai kita vieta. 

Ir tu perki naujas turistines knygas. Ir tu turi išmokti visai kitą kalbą. Ir tu sutinki tokius žmones, kurių niekada nebūtum sutikęs. 

Tai tiesiog kitokia vieta. Gyvenimas čia daug tykesnis, ne toks prašmatnus kaip Italijoje. Bet praleidusi čia kiek laiko ir atgavusi kvapą, apsižvalgai ir pastebi, kad Olandijoje daug vėjo malūnų, taip pat čia auga tulpės. Olandija netgi turi Rembrandtą. 

Bet visi tavo pažįstami užsiėmę ruošdamiesi kelionei į Italiją, o grįždami iš jos visi giriasi, kaip nuostabiai jie praleido ten laiką. Ir visą likusį gyvenimą tu sakysi: "Taip, tai vieta, į kurią aš turėjau nuvykti. Tai buvo mano planas." O skausmas dėl to niekada, niekada, niekada nenuslūgs, nes šios svajonės neišsipildymas yra didelis praradimas. 

Bet jeigu laiką leidi liūdėdamas dėl to, kad nenuvykai į Italiją, niekada negalėsi džiaugtis ypatingais ir mielais dalykais, kuriuos gali rasti Olandijoje. 

Emily Perl Kingsley 

1987  

 

* * * 

Psichologė, psichoterapeutė A. Kurienė (2016) knygoje "Kaip užauginti žmogų" rašė, kad "vaikai atsiranda iš ryšio, taigi ir žmogų galima užauginti tik per ryšį". Dar 1995 m. D. Nemunytė tai paminėjo savo knygoje "Pažinkime savo vaiką". Siekiant tinkamai bendrauti su kūdikiu, pirmiausia būtina jam garantuoti meilę ir saugumą, o visa tai kuriama per ryšį su vaiku. 

Vaikas gimsta visiškai bejėgis, be suaugusiojo pagalbos jis neturi galimybės išgyventi. Kad būtų atsiliepta į vaiko poreikius, tėvų, ypač mamos, savijauta turi būti gera. Rūpinimasis vaiku - fiziškai ir psichologiškai atsakingas darbas, bet jis turi teikti pasitenkinimą. Taip pat svarbu suprasti, kad jūs veikiate vaikus. Vaikai yra labai imlūs suaugusiųjų emocinėms būsenoms: jei jaučia, kad jų tėvai nerimauja, ir patys ima nerimauti. Kitaip sakant, šis nerimas yra "užkrečiamas". Taigi mama turi suvokti, kad atsakomybė yra pasirūpinti ne tik kūdikiu, bet ir savimi - būti laimingai, pailsėjusiai ir pasitikinčiai savimi. Svarbiausia gimus vaikui kalbėti apie jausmus, dalintis vidiniais išgyvenimais. Jeigu suprasite, kad motinystė ar tėvystė yra sunkus darbas ir kelia baimę, neturite su šiais jausmais, sunkiomis mintimis likti vieni. Susiraskite žmonių, kuriais pasitikite ir kurie galėtų palengvinti jums naštą, - tai gali būti specialistai, draugai ar giminaičiai. 

Kūdikiai nori ir jiems reikia bendrauti su tėvais ir kitais pažįstamais suaugusiaisiais. Ankstyvasis bendravimas su tėvais lemia vaiko asmenybės, socialumo ir kalbos vystymąsi. Vienas svarbiausių būdų ryšiui su kūdikiu užmegzti - pastebėti ankstyvas kūdikio pastangas bendrauti ir reaguoti į jas. Kuo labiau atsakysite į vaiko pastangas bendrauti, tuo energingiau vaikas stengsis tai daryti. 

Bendraujant net 93 procentai informacijos perduodama gestais, veido išraiška, kūno poza, balso intonacija, eisena ir tik 7 procentai - žodžiais. Vaikas su sensorikos sutrikimais gali rodyti mažiau bendravimo pastangų. Tai kartais tėvus trikdo: sunkiau rodyti meilę savo vaikui, kai nesulauki atsako. Aklas vaikas taip pat lėčiau vystosi. Tėvus tai gali bauginti, bet mokydamiesi sutelkti dėmesį į savo kūdikio veidą, vokalizavimą ir bendrą kūno įtampą, galima išmokti skaityti jo reikšmes. Silpnaregių vaikų tėvai turėtų žinoti, kad jų vaikas bendraujant "veidu į veidą" gali reaguoti kitaip. Tai reiškia, kad kūdikis gali žiūrėti į tėvus ar globėją lengvai palenkęs galvą ar nukreipęs akis į šalį. Tėvams gali atrodyti, kad nėra ryšio akimis, bet tai normalu ir patogu vaikui. Tėvai neturėtų keisti savo žvilgsnio krypties, bet patys pratintis prie vaiko žiūrėjimo būdo. 

Net visiškai nematantis vaikas gali turėti naudos iš laimingos tėvų veido išraiškos, jei ją papildys teisinga kūno kalba ir išreikš balsu. Nežodinės užuominos ypač svarbu bendraujant su regėjimo negalią turinčiu vaiku, nes tai skatina ir palaiko vaiko dėmesį, perduoda žinias geriau negu žodžiai bei nurodo kelią žodžio reikšmei suprasti. Svarbu, kad žodinės ir nežodinės paskatos perduotų tą pačią informaciją. Kol jūsų vaikas vokalizuoja ir rodo gestus, leiskite jam suprasti savo veido išraišką, lytėjimą ir balsą, rodykite, kad jūs susidomėjęs šiuo jo bendravimo būdu. Jei kūdikis aklas, padėkite jam rankutėmis pajusti jūsų veido išraišką. Paaugęs greičiau išmoks nukreipti savo veidą į kalbančiojo pusę. Aklas vaikas lengviau užmegs pokalbį, jei žiūrės į partnerį pokalbio metu. 

Ankstyviausias vaiko bendravimo būdas paprastai yra verksmas. Kalbėdami su verkiančiu vaiku, parodote, kad suprantate jo jausmus ir kad jūsų žodžiai yra būdas bendrauti. Šypsena yra komforto išraiška ir bendravimo pradžia. Aklo vaiko šypsena yra retesnė ir sunkiau pastebima. Tėvai savo ruožtu mažiau skatinami - jie į vaiką rečiau žiūri, šypsosi, net mažiau laiko ant rankų savo kūdikius, tai yra daro kaip tik ne tai, ko jų kūdikiams reikia. Reikia išmokti pažinti menkiausią savo kūdikio reakciją į jūsų dėmesį. Atpildas ilgainiui ateis, ir jis gali būti visai ne toks, kokio tikėjotės. Tai, ką vaikai jaučia, - nebūtinai jų veide. Sutrikusios regos kūdikis aiškiai nemato tėvų šypsenos ir veido išraiškos. Reikia daugiau laiko, kad jis išmoktų atsakyti šypsena į šypseną. Šypsokitės savo vaikui dažnai, liesdami jį, kalbėdami su juo. 

Kai vaiko regėjimas nėra geras, lytėjimas būtinas sensorinei informacijai gauti, taip pat tai veiksminga bendravimo priemonė. Mes girdime ir matome, kas dedasi aplink mus, ir tai padeda mums išvengti netikėtumų. Sutrikusios regos vaikas šio pranašumo neturi. Regėjimo negalią turinčiam vaikui reikia užuominų, leidžiančių suprasti, kas vyksta aplink jį ir slopinančių netikėtumo efektą. Lietimo užuominos - tai vaiko kūno lietimas, laikymas ir judinimas, pvz., jūs galite lengvai kilstelėti alkūnę, prieš paimdami ant rankų. Kartais naudinga naudoti daiktus kaip užuominas. Galite derinti lietimą su užuomina - kokiu nors daiktu. Jei vaikas šiek tiek mato, naudokite regimąsias užuominas: įjunkite šviesą kambaryje - tai rodys, kad laikas keltis. Taip pat galite naudoti girdimąsias užuominas - tai gali būti įvairūs garsai: sakykime, artėjantys žingsniai, kurie rodys, kad vaikas bus paimamas ant rankų. Kitos užuominos gaunamos per kvapą, skonį. Kai nuosekliai bus derinamos užuominos ir bendravimas žodžiu, vaikas numatys, kas vyksta. Kai jis supras ryšį tarp užuominų ir įvykio, galbūt ir jis pradės naudoti tas užuominas bendraudamas. 

Silpnaregio ar aklo vaiko poreikiai beveik niekuo nesiskiria nuo visų vaikų poreikių ir kiekvienu vaiko raidos etapu tam tikri psichologiniai vaiko poreikiai turi būti patenkinti, kad jis galėtų sėkmingai įveikti to etapo keliamus reikalavimus. Svarbu sužinoti, koks ir kaip pasireiškia vaiko regos sutrikimas, svarbu suprasti vaiko raidą ir poreikius, pažinti savo ir vaiko jausmus, ugdyti tėvystės gebėjimus, kurti ir puoselėti santykius su vaiku nuo pirmųjų akimirkų. Pradžioje būkite rūpestingi stebėtojai ir nebijokite eksperimentuoti naudodami įvairius bendravimo, ryšio užmezgimo būdus. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]