MŪSŲ SVEČIAI

Irena JAKONIENĖ

DRAUGYSTĖ TĘSIASI

Neseniai išlydėjome svečius - Lenkijos Liaskų aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokinius ir mokytojus. Neabejojame, kad kiekvienas iš jų širdyje išsivežė dar gležnutį draugystės daigelį. O draugystės grūdas jau pasėtas prieš penkerius metus. Jį į abiejų tautų mokinių ir pedagogų širdis pasėjo projekto "Nusipelnę Lietuvai ir Lenkijai žmonės" iniciatorės - LASUC pedagogės Giedrė Rečiūnienė, Skaidrė Butnoriutė, Irena Jakonienė bei Liaskų aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokytoja Agata Krasnodembska. 

Jau penktas ruduo, kai Liaskų mokiniai svečiuojasi Vilniuje. Šiemet į mūsų centrą atvyko aštuoni mokiniai, dvi pedagogės - Agata Skviroš ir Jadvyga Lukač, kunigas Michal Vudarčik. 

Pirmąją viešnagės dieną Liaskų delegacija apsilankė Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre. Svetingi šio centro darbuotojai, tautodailininkai turėjo kuo nudžiuginti ir sudominti svečius. Skambėjo muzika, vinguriavo dainų melodijos. Įdomu buvo pasimokyti vilnos vėlimo, pynimo iš vytelių meno, "pakalbinti" medį. Po pietų svečiai išvyko apžiūrėti Vilniaus katedros požemių. Jie padvelkė viduramžių vėsa, užbūrė didingumu ir paslaptimi: slaptoji karalių kripta, valdovų mauzoliejus, kuriame - Barboros Radvilaitės palaikai, freska, pripažinta vienu seniausių sieninės tapybos pavyzdžių. Vakare svečiai smagiai šėlo diskotekoje kartu su mūsų centro mokiniais. 

Antrąją viešnagės dieną svečių autobusas pasuko Trakų link. Užburti didingos ramybės, visi gėrėjosi įspūdingomis angelų skulptūromis, pastatytomis "Tūkstantmečio ženklų take - Angelų kalvoje". Svečiai iš Lenkijos netgi panoro atsivežti savo medinį angelą ir "apgyvendinti" ant kalvos. Po kojomis šnarantys įvairiaspalviai Užutrakio dvaro parko medžių lapai tyliai šnarėjo seną istoriją apie dvare gyvenusius grafus Tiškevičius. Didžiojo kunigaikščio Vytauto galybę menanti Trakų pilis bylojo savo legendą. "Senoji kibininė" svetingai pakvietė į vidų: juk šie tradiciniai karaimų pyragėliai yra neatsiejama Trakų dalis. Svečiai iš Lenkijos čia atvyko ne tik paskanauti kibinų, bet ir patys pasimokyti juos gaminti. O kai po nelengvo darbo karšti pačių pagaminti kibinai garavo ant stalo, visų nuotaika buvo puiki. 

Trečiąją viešnagės dieną svečiai išvyko į Europos parką - modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų po atviru dangumi, kur meno kalba įprasmintas geografinis Europos žemyno centras. Neišdildomą įspūdį visiems paliko vieta, kur menas susitinka su gamta, o įspūdį sustiprino rudenio rūkuose žaižaruojantys spalvingi lapų deriniai. Nebuvo aplenktas ir Žygimanto Augusto laikus menantis Liubavo dvaras - vienas seniausių ir romantiškiausių Lietuvos dvarų. Smalsumą žadino vandens malūnas, kuriame visiškai restauruota technologinė įranga. Po pietų svečiai išvyko pasižvalgyti po Vilniaus senamiestį. O grublėtos ir daug mačiusios senamiesčio pastatų sienos bei gatvių grindinys kaskart pasakojo vis kitokią istoriją. 

Ketvirtą viešnagės dieną svečiai aplankė Rasų kapines, pasimeldė prie Aušros Vartų, nuvyko prie paminklo Adomui Mickevičiui, kurio figūra atsirėmusi į perskeltą koloną, simbolizuojančią poeto priklausymą dviem - lietuvių ir lenkų - kultūroms. Vėliau - žvilgsnis į Vilnių iš paukščio skrydžio televizijos bokšte. Vakare lenkų delegacija dalyvavo mišiose Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje. Jas aukojo kunigas Michal Vudarčik. 

Penktą dieną išlydėjome svečius namo - į Liaskus. Išvažiuodami lenkų mokiniai ir pedagogai pabrėžė, kad praleistas Lietuvoje laikas buvo naudingas, kupinas emocijų ir įsimintinas. Projektas, jungiantis dvi skirtingų šalių mokyklas, leidžia mokiniams geriau atsiskleisti, skatina draugiškumą, savarankiškumą, atsakomybę už kitą. Abiejų šalių mokiniai įgyja ir pagilina žinias apie kaimyninės šalies istoriją ir kultūrą, patobulina bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, bręsta jų pilietiškumas. Užsimezgusi draugystė nenutrūksta: mokiniai bendrauja socialiniuose tinkluose, susirašinėja.